Vytautas VIZBARAS
Kam teko mokytis marksizmo-leninizmo pagrindų, taip vadinamo visuomenės mokslu, tas galbūt prisimena temą "Miestas ir kaimas". Mielas tai buvo mokslas, nes viskas buvo piešiama rožinėmis spalvomis. Mane domino, kaip miestas susilies su kaimu. Skeptiškiau į tai žiūrėję bendramoksliai šaipėsi, kad kaimas vis tiek kvepės š..., o miestas liks miestu.
Šiandien, kai nuo tų dienų prabėgo keli dešimtmečiai, galima padaryti kai kurias išvadas. Nors komunizmas žlugo, bet kaimo ir miesto problema liko. Ją spręsti ėmėsi naujieji tautiečiai. Per patį Lietuvai sunkmetį jie sėkmingai artino kaimą prie miesto. Paežerėse, paupiuose, pamiškėse kaip grybeliai po šilto lietaus dygo sodybėlės ar net pilaitės su visa infrastruktūra: asfaltuotais keliais, nuosavais upių ruožais ir ežerėliais, pirtelėmis, baseinėliais ir t. t. Įsigiję greitaeiges mašinas, mūsų darbštuoliai prisiartino kaimą prie miesto.
O kaimas ar priartėjo prie miesto? Vargu, nes nežinau nė vieno bažnytkaimio, kuris per Nepriklausomybės laikotarpį tapo panašus į miestą. Atvirkščiai, viskas pamažu, bet užtikrintai nyksta.
Neužilgo miesteliai ir kaimai virs oazėmis, kuriose gyvens bobutės ir diedukai. Jaunimas iš kaimo sparčiai traukiasi, nes neįžvelgia jame šviesios ateities. Kaime įvairiems pagalbiniams darbams samdomi paskutiniai pašlemėkai, nes kitokių nėra. Kartais ir karstui panešti neatsiranda bent keturių pajėgesnių vyrų.
Gyventi kaime būtų gera. Kaime graži gamta, tyras oras, ramybė. Bet nėra darbelio. Jaunų šeimų vienetai, mažai vaikučių. Todėl nyksta mokyklos, kultūros židiniai, parapijos. Naujieji tautiečiai savo problemas greitai išsisprendžia, o tu, žemės kurmi, sukis kaip nori - skursk, vargelį vark, išnyk pagaliau ir nesapnuok apie kaimo suartėjimą su miestu.
