Marijampolės kapinių vedėja Nijolė Bražinskienė šį darbą dirba jau 23-ejus metus. Jai puikiai pažįstamas kiekvienas kapinių kvartalas, kuriuose esančias kapavietes, pradėdama dirbti, pati ir suregistravo (inventorizavo). Vedėja žino, kur palaidotas savižudis, kur ilsisi vyras ir dvi jo žmonos, kaip naktimis žvakeles degioja jauną sūnų palaidojusi motina... Vėlinių išvakarėse buvo įdomu pavaikščioti su ponia Nijole po kapines ir "prikelti" ne vieną gyvenimo istoriją.
- Ar pasikeitė nuotaikos kapinėse per paskutinius dešimtmečius?
- Suprantu, kad pasikeitė, bet nesuprantu, kodėl taip įvyko! Vis mažiau liūdesio ir ašarų akyse gyvųjų - tik ginčai ir rietenos arba tarp mirusiojo giminaičių, arba tarp kapaviečių kaimynų. Žinoma, yra daug žmonių, kurie ateina į kapines pagerbti mirusiojo atminimą, prižiūri gėlynus, stoviniuoja paskendę prisiminimuose ir ilgesyje, bet labai jau "madingi" ir triukšmadariai, kurie seniai užmiršo, kad kapines dera laikyti šventa amžinos ramybės vieta.
- Kaip tie gyvųjų konfliktai pasiekia jus - juk kasdien stovėti prie kiekvieno kapo neįmanoma?
- Tai ir yra baisiausia, jog gyvųjų konfliktas būna toks neišsprendžiamas, kad prireikia kapinių vedėjos, kai nutariama išdraskyti kapavietę - perlaidoti palaikus. Štai žuvęs jaunas vyras, palikęs našlę ir paauglius sūnus. Iki tol šeima gyveno gana prabangiai, bet po vyro mirties marti pradėjo "netilpti" turėtuose namuose. Moteris išvyko padirbėti į užsienį. Per tą laiką numirė jos uošvis. Tėvukas buvo palaidotas prie sūnaus. Grįžusi marti nepakentė, kad reikės kartu su anyta tvarkyti tą pačią kapavietę, be to, turbūt neįsivaizdavo, kad ir jos palaikai galėtų atsidurti prie uošvių, todėl sutuoktinio palaikus išsikasė (žinoma, gavusi reikiamus leidimus) ir perlaidojo kitoje vietoje. Man tokie dalykai šiurpūs. Norėtųsi, kad mirusieji turėtų ramybę. Kad tokių dramų išvengtume, reikia kiekvienai šeimai kurti savo kapavietę - tėvų palaikai turėtų ilsėtis atskirai nuo vaikų, sukūrusių savas šeimas.
- O ar nebūna laidojimo problemų, kai numiršta žmonės, kurie gyvendami buvo sukūrę ne vieną, o kelias šeimas, - arba po skyrybų, arba našlavę?
- Žinau labai daug tokių atvejų, kai vienoje kapavietėje ilsisi vienas vyras ir dvi jo žmonos arba viena moteris ir du jos vyrai. Bet dar daugiau atvejų, kai naujoje santuokoje gyvenęs mirusysis palaidojamas prie pirmojo savo sutuoktinio. Čia lyg taisyklė: nors su antruoju sutuoktiniu gyveno kur kas ilgiau, bet laidojamas prie pirmojo! Kodėl, nežinau. Greičiausiai tokią valią artimiesiems būna pareiškę mirštantieji. Kartais to net nežino gyvas likęs vyras (ar žmona), o vaikai padaro savo. Juk ne paslaptis, koks vaikų požiūris į pamotes ir patėvius. Manau, kiekvienas, kuris gyvena ne pirmojoje santuokoje, turėtų iš anksto pareikšti savo valią artimiausiems žmonėms, kur norėtų būti palaidotas. Juk skaudu, pavyzdžiui, antrajai žmonai, nugyvenusiai su vyru apie 40 metų, stovėti prie jo kapo, kai paminkle - jo nuotrauka su pirmąja sutuoktine, su kuria pragyveno vos kelerius metus...
- Turbūt po mirties "išlenda" ir įvairių buvusių "meilės trikampių"?
- Na, būna. O gal ir gražu, kai ant kapo niekada nenuvysta gėlės, nes jas neša ir žmona, ir meilužė?! Bet blogai, kai tos kelios gerbėjos pradeda reikšti prie kapo savo principus, ambicijas ir įrodinėti, kurios meilė buvo didesnė, kuri neva buvo svarbesnė. Štai sutuoktiniai gyveno tik vienerius metus, o po skyrybų vyras įsitaisė sugyventinę. Kai vyras mirė, jo kapavietę ėmėsi prižiūrėti daug metų kartu su juo praleidusi sugyventinė. Bet tada "atbudo" ir žmona, buvusi seniai pamiršta. Ji pradėjo tempti ant buvusio vyro kapo tik rausvas gėles ir raudonas žvakes, simbolizuojančias neblėstančią meilę ir karštą aistrą! Sugyventinė tas gėles - mėtyt! Žmona - mėtyt naujosios moters gėles ir žvakes! Tokios peštynės tęsėsi ilgai. Skundai pasiekė ir mane. Žmona netgi užvertė nemaloniais laiškais varžovę, tarsi jausdama malonumą drumsti jai ramybę, tarsi keršydama už praeitį. Matyt, neišsidūko, kol vyras buvo gyvas, tai po jo mirties "atsipalaidavo".
- Neseniai šiose kapinėse buvo aptiktas išniekintas paminklas - juodais dažais užteptas vienas įrašas, dėl kurio moteris net į policiją kreipėsi. Ten - irgi mylimųjų "varžytuvės"?
- Ne, ten - neprotinga giminaičių kova. Išsituokęs vyras palaidotas prie motinos. Paminkle - abiejų mirusiųjų pavardžių įrašai. Kadangi kapavietę tvarko ir buvusi vyro žmona, ji, pasikvietusi meistrus, paminkle įrašė ir savo pavardę, tik paliko laisvą vietą mirties datai įrašyti. To vyro giminės (buvusios marčios ir brolienės) nenori - jos pavardę grubiai, negražiai uždažė. Pareigūnai išaiškins, kuo viskas turėtų baigtis, bet kelių kapaviečių kaimynai pasakojo, kad ta moteris nebuvo išsituokusi su vyru, tik kartu negyveno. Po mirties ji uoliai tvarkydavo kapą, ateidavo bene kasdien - šitaip išreiškė ir meilę, ir dėmesį buvusiajam. Todėl ji norėtų būti palaidota kartu. Seserys ir broliai tikrai neretai pykstasi su mirusiojo žmonomis: tai esą skoniai tvarkant skiriasi, tai primenamos senos nuodėmės. O juk artimojo mirtis žmones turėtų sutaikyti - bent jau pašalinti buvusius piktumus.
- Negi anksčiau tokių pykčių nebuvo?
- Išskaitykite iš mano žodžių kokias tik norite potekstes, bet faktas tas, kad žmonės "masiškai išprotėjo" per pastaruosius penkiolika metų! Mano tokie pastebėjimai. Vis didėjantis pyktis ir smurtas - už kapinių tvoros, tokios pačios nuotaikos - ir šiapus. Ne ten, kur reikia, nukreipiamas pyktis. Mirusieji nieko nebepakeis. Amžinosios tradicijos reikalauja pomirtinės ramybės. Kodėl dabartinė karta to nepaiso, negaliu atsakyti. Juk nėra jokių priešų - visi savi; bet savi su savais ir "plakasi".
- Ar nors vienas savižudis yra pasirinkęs Marijampolės kapines kaip savo mirties vietą?
- Buvo keli atvejai. Prieš keletą metų prie vieno kapo buvo rastas pasikoręs vyras. Atsekėme: tas pats, kuris dažnai ateidavo parymoti prie savo artimojo kapo. Vargšelis, matyt, iš nevilties nusižudė, tik sumaišė kapavietes, nes buvo girtas... Kitas, labai žinomas marijampolietis, nusižudė prie kapinių, ką tik aplankęs tėvo kapą. Žmogų slėgė finansinės problemos. Dar viena moteris buvo persipjovusi venas prie meilužio kapo. Nukraujavusią, sukniubusią ją aptiko praeiviai - moters gyvybė tuokart buvo išgelbėta. Pernai per Vėlines pati vos netapau vieno nelaimėlio savižudybės liudytoja. Vaikščiojome po kapinių teritoriją ir pastebėjome, kad vienas vyras stengiasi užmesti virvę su kilpa ant masyvaus tremtinių paminklo. Jam vis nesisekė. Supratusios kėslus, vyriškį užkalbinome. Jis piktai atrėžė, kad tai ne mūsų reikalas. Nuėjęs toliau, tą pačią kilpą svaidė ant masyvaus kryžiaus. Sekėme žmogų toliau. Jis kaprizingai įrodinėjo, kad nieko blogo mums nedaro, esą turime jį palikti. Iškvietėme policiją. Nelaimėlį išvežė. Bet ... iškart paleido. Kitą dieną girdime: jis pasikoręs savo namuose...
- Liūdna, bet nemažai apleistų, netvarkomų kapaviečių...
- Bet jų vis mažėja. Ypač tokių, kurios buvo nelankomos daugybę metų! Žinot, dėl ko? Ogi atėjusi tokia "mada": žmonės, tvarkydami savo kapus, nusižiūri, kad kaimynystėje daug metų niekas nesilankė, ir pradeda uoliai tvarkyti tokį kapelį. Nesuprantat, kam - manot, kad globėjiškai? Ogi tam, kad prireikus užimtų tą vietą kaip savo! Jeigu tas apleistas kapas buvo netvarkomas dar ir prieš kapaviečių inventorizaciją, dabar jau būtų sunku įrodyti, kas ten palaidotas ir kam priklauso. Šitaip atsiranda pagunda įsitaisyti ar prasiplėsti savo kapavietę patogioje vietoje. Dažnai tokiais atvejais žmonėms aiškinu, kad vis tiek kada nors atsiras tikrasis savininkas ar jo palikuonys - bus daug triukšmo ir problemų. Jeigu norima ramybės, tokių klastų neverta organizuoti, kad nereikėtų perlaidojimų.
- Ar dažnai perlaidojami palaikai?
- Anksčiau buvo dažniau, dabar - ne. Perlaidojama, kai norima dėl patogumo persikelti artimojo palaikus į kitą miestą ar rajoną, kur jau yra daugiau savų kapaviečių. Būna ir dėl kitokių priežasčių. Štai pas mus buvo perlaidotas vienas žuvęs marijampolietis, kurį po tragedijos pasilaidojo tėvai Vilkaviškio rajone. Vėliau vyriškio našlė ir suaugęs sūnus, marijampoliečiai, nutarė, kad žuvusiojo palaikus jie nori turėti arčiau - kurti savo šeimos kapavietę. Girdėjau, kad tokiu sprendimu nepatenkinti vilkaviškiečiai - žuvusiojo motina ir kiti artimieji - skelbė, jog velionio kapas buvęs iškastas slapčia, vogčia. Jeigu taip buvo iš tiesų, žinoma, labai negražu. Kartojau ir kartosiu: suteikime mirusiesiems ramybę ir ją puoselėkime!
- Yra Marijampolėje palaidotų ir Lietuvoje garsių žmonių. Kas tvarko jų kapus?
- Anksčiau tvarkydavo moksleiviai, ir tai buvo labai gera, reikalinga veikla. Dabar jau keliolika metų, kai neva negalima moksleivių versti (!) dirbti, tad jų talkos nebeorganizuojamos. Mums dėl to labai gaila... Tvarkomės patys, kapinių darbuotojai. Kartais gal ne viską aprėpiame, kad visada būtų tvarkinga. Rašytojos Žemaitės kapas tvarkomas pagal nurodytas kultūros paveldo taisykles - taip, kaip buvę senais laikais. Kito rašytojo kapavietę labai skoningai tvarko jo vardu pavadintos mokyklos mokytoja. Turime ir šių laikų didvyrio kapą.
- Yra atskiras kvartalas, kur palaidoti per karą žuvę rusų kariai. Pastaruoju metu čia labai tvarkinga...
- Prižiūrime mes patys, o lėšų skyrė Rusijos ambasada. Ramybe čia dvelkia... Anksčiau, prieš keliolika metų, kai dar galėdavo lengvai atvažiuoti tų ruselių artimieji, neretai galėdavome stebėti, kaip lankytojai, laikydamiesi savo tautos tradicijų, palieka ant kapo stiklinę su degtine. Bet orgijų jie tikrai nekeldavo. Nereikėję ir jokio užmigusio girto lankytojo nuvesti nuo kapo... Jau išblėso aistros ir dėl mūsų kapinėse palaidoto rusų kapitono Andriejaus Aleksandrovičiaus Armando (1903 - 1944), kuris neva yra Lenino nesantuokinis sūnus. Tai liko neįrodyta, nors prieš porą metų itin domėjosi ne tik Lietuvos spauda, bet ir kelių Rusijos televizijos kanalų darbuotojai.
- Žinodama gausybę gyvenimo dramų, kurių herojai - seniai po žeme, ar galėtumėte išskirti kurią nors vieną, jums labiausiai įstrigusią istoriją?
- Tokių yra ne viena. Štai niekada negaliu ramiai praeiti pro 13-metės mergaitės kapą. Ji palaidota prieš 11 metų - nusinuodijo chemikalais. Taip padarė po konflikto su motina, kai, savavališkai pasiėmusi nemenką pinigų sumą, su klasės draugais išvyko į pajūrį. Užteko barnio, ir paauglė ryžosi pasitraukti iš gyvenimo. Buvo baisi tragedija. Stebėjau kaip buvo lankomas mergaitės kapas. Vėliau sužinojau, kad šeimos tėvas paliko gedinčią žmoną, pasiėmė sūnų, taip kenčianti moteris liko vienui viena su savo skausmu. Kur ji dabar, nebežinau...
- Išgyvenate dėl svetimo skausmo?
- Kai pradėjau dirbti, apraudodavau kone kiekvieną. Dabar jau pripratau, bet vis tiek nesuvaldau ašarų, kai laidojamas vaikas ar jaunas žmogus. Gaila jų, skaudu ir dėl gedulo prislėgtų tėvų. Turbūt geriausiai, kai miršta 90-metis, nugyvenęs gražų amželį. Bet tokių faktų vis mažiau. Mano "statistika" sako, kad padažnėjo 40-50 metų tesulaukusių vyrų mirčių nuo širdies ligų. O moterys sulaukia daugiau metų, bet jas "kerta" insultai, aukšti kraujospūdžiai.
- Ar drąsiai jaučiatės savo "valdose", kad galėtumėte čia ateiti naktį?
- Naktį kapinės užrakinamos, laikantis darbo taisyklių. Bet būna - žinau - kai ateina gedinčių žmonių parymoti prie kapo ir naktį. Perlipa per tvorą. Nesiimu vertinti, ar tai nenugalimas ilgesys, ar tai jau psichikos liga, ar dar kitokios priežastys. Vienai tokiai "naktinei" lankytojai baigėsi liūdnokai: užsikabino sijonas, ji pakibo ant tvoros ir tįsojo kurį laiką. Sutemus pati irgi jau baiminuosi vaikštinėti po kapus. Bet ne dėl mirusiųjų - gąsdina gyvieji, nusižiūrėję kapines kaip užpuolimų ir vagysčių vietą. Plėšikauja bei vagiliauja net mergaitės! O prieš gerą dešimtmetį čia buvo išžagintas net vyras - bent taip jis pasiskundė policijai. Netrūkdavo ir susimetusių sugėrovų. Dabar lyg ir ramiau.
- Ar gerai, kad tik prieš (ir per) Vėlines kapai pražysta ir "suliepsnoja"?
- Aš pati esu už kuklumą, paprastumą, nuoširdumą. Tai reiškia, kad artimųjų kapai turi būti tvarkomi nuolat. Per Vėlines beliktų tik uždegti atminimo ir pagarbos žvakelę. Persistengti irgi nereikia.
- Ačiū už įdomų pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Marijampolės kapinių vedėja N. Bražinskienė
