Irena ZUBRICKIENĖ
Mūsuose yra ne vienas skeptikas, nepalankiai vertinantis užsieniečių galimybę įsivaikinti Lietuvos vaikus, gimtinėje pasmerktus gyventi be gimdytojų meilės. Tačiau tokių vaikų likimais besirūpinantys patyrę specialistai tikina, kad Lietuvoje nėra tiek norinčiųjų tapti įtėviais, kiek yra našlaičių, galinčių tapti įvaikiais. Tad belieka džiaugtis, kad gimtinėje nepatyrę tėvų meilės mažieji nelaimėliai sulaukia užsieniečių dėmesio, nes niekas negali atimti iš vaiko jo teisės augti šeimoje.
Ataskaitose - įvaikių šypsenos
Respublikinės įvaikinimo tarnybos darbuotojų teigimu, be tėvų globos ir dėmesio likęs vaikelis visų pirma siūlomas įsivaikinti lietuvių šeimoms. Ne paslaptis, kad lietuviai, panorę tapti įtėviais, paprastai kelia įvairių reikalavimų - dėl būsimo įvaikio amžiaus (nori tik kūdikio), sveikatos (nori tik sveiko), jo šaknų (baiminasi asocialių gimdytojų). Tie patys darbuotojai tvirtina susidūrę su visai kitokiu užsieniečių, apsisprendusių tapti įtėviais, požiūriu: šie labiausiai siekia patenkinti vaiko interesus - suteikti jam šeimos aplinką, užtikrinti saugią vaikystę, garantuoti aprūpintą ateitį. Štai kodėl bene tiek pat lietuvių vaikų (pastaraisiais metais - maždaug po 100 ar net daugiau) kasmet įsivaikina užsienio šalių piliečiai. Daugiausia - amerikiečiai, italai, prancūzai, vokiečiai.
Skeptikai tvirtina: į užsienį išvežti įvaikintieji lietuviai (tai vyksta jau daugiau nei dešimt metų) nutautėja, pamiršta savo gimtinę, praranda bet kokius jausmus Lietuvai, į ją nebesugrįžta. Vaikų teisių apsaugos skyrių (VTAS) darbuotojai linkę ginčytis: štai pernai vasarą Lietuvoje buvo suorganizuota stovykla užsieniečiams įtėviams ir jų įvaikiams lietuviams, parodžiusi, kad užsieniui "atiduoti" mūsų vaikai "neatkratomi" nuo jų gimtinės. Be to, VTAS darbuotojų teigimu, užsienyje gyvenantys įvaikinti lietuviukai negali prapulti be pėdsakų, nes keletą pirmųjų metų įtėviai privalo teikti Lietuvai oficialią informaciją apie savo įvaikius (tai reglamentuota tarptautiniu susitarimu). Šiuo bendravimu rūpinasi socialiniai darbuotojai, lankantys įtėvių šeimas ir tapę savotiškais tarpininkais. Respublikinę įvaikinimo tarnybą pasiekia jų rašytos ataskaitos, kuriose pasakojama, kaip sekėsi lietuviams įvaikiams adaptuotis svetimoje šalyje. Kiekvieną tokį laišką puošia jau kiek pasikeitusių įvaikių nuotraukos. Kaip "Akistatai" teigė Marijampolės VTA skyriuje, bene visas tokias nuotraukas vienija vienas pastebėtas bruožas - plati ir nuoširdi įvaikintų lietuviukų šypsena, kurios Lietuvoje buvo stokojama.
- Tie vaikeliai gimtinėje nerasdavo mamos glėbio, kai jo labai reikėdavo, nepatirdavo skrydžio jausmo, kurį dovanoja mylinčio tėčio rankos, beveik nesišypsodavo, - tarsi apibendrino Marijampolės VTAS darbuotoja Rūta Šaknaitienė. - Užtat visa tai jie turi dabar - nors ir pavėluotai, nors ir ne savo gimtinėje. Reikia tik džiaugtis, kad šlapimu permirkę vystyklai, girtų tėvų vypsniai, skurdas ir šaltis, gimdytojų nemeilė - jau tik šių vaikelių praeitis, raštais suguldyta į storas bylas, retkarčiais vis dar patenkanti ir į spaudos puslapius. Ta buvusi gimdytojų nemeilė - tai tarsi gyvenimo stotelė, kurią jau paliko šių įvaikintų mažylių vaikystės traukinys.
"Mama, pažvelk į mus nors iš laikraščio"
Tokiais žodžiais Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenančią Renatą Klusaitienę (33 m.) galėtų paraginti lyg pasakoje, sprendžiant pagal iš JAV atsiųstą ataskaitą, gyvenančios jos pagimdytos dvynukės Evelina ir Ernesta (4 m.). Jas prieš pusantrų metų įsivaikinę įtėviai - lietuvių kilmės amerikiečiai, puoselėjantys lietuvybę, pagarbos savo šaknims jausmą žadantys įdiegti ir įdukroms.
Dvynukės, gyvendamos su motina, buvo pasmerktos lindynių ir skurdo bei vargo kasdienybei, kai vaikai tarsi numetami augti savaime. Renata, kuriai tuo metu jau buvo apribota motinos valdžia keturių jos pirmagimių, paliktų Marijampolės savivaldybėje, atžvilgiu, dvynukes auginosi mažiau nė metus. Kai vieną dieną "rėkiančią" situaciją Renatos pastogėje aptiko Kybartų seniūnijos socialinės darbuotojos, girta moteris iš karto pareiškė, kad dvynukių nebeaugins: esą "dėkit jas kur norit - kad ir įsivaikinkit".
Išsekusios, alkanos ir sušalusios mažylės, iškrapštytos iš permirkusių nešvarių skudurų, tuokart buvo įkurdintos Kybartų globos namuose, vėliau - Alytaus kūdikių namuose. Čia niekieno nelankytas, užmirštas, atstumtas sesutes aplankė įvaikių ieškoję JAV piliečiai Audra Julė ir Petras Vytautas (abu 38 m.). Nuo tada šie sutuoktiniai ir abi dvynukės - laiminga šeima.
Dvynukėms neleis užmiršti gimtinės
Mergyčių įtėviai yra gimę Amerikoje, tačiau jų tėvai savo gyvenimą pradėjo Lietuvoje, tad ir savo atžalas mokė kalbėti lietuviškai, pasakodavo apie savo gimtinę. Bevaikė pora, apsisprendusi įsivaikinti du lietuviukus, pusę metų gyveno Lietuvoje, kad geriau pažintų šalį ir jos gyventojus.
Fizikas ir farmacininkė, dar prieš įsivaikindami dvynukes, padėdavo Lietuvos našlaičiams. Sutuoktiniai vienas su kitu bendrauja lietuvių kalba, tad įdukroms nebuvo jokių sunkumų, patekus į svetimos kalbos aplinką. Dabar mergytės jau taria ir po kelis angliškus žodžius, lanko vaikų darželį. Įtėvių teigimu, Evelina Rasa (abiem "prigydyti" ir nauji vardai) yra kiek guvesnė ir aktyvesnė už tylenę Ernestą Gintą. Pastaroji turi sveikatos problemų - regos sutrikimų.
Sesutės gyvena prabangiame ir moderniame šeimos name, turi savo kambarį. Daugiausia laiko su jomis praleidžia mažiau dirbanti įmotė. Mergaites dažnai lanko poros tėvai, kiti artimieji. Jiems, lietuviams, įdukros iš Lietuvos - tarsi stebuklas! Įtėviai nežada slėpti nuo įdukrų jų praeities - netgi planuoja kada nors atvykti į Lietuvą. Sesutės neprisimena savo kasdienybės su tikrąja motina, nes buvo dar labai mažos, kai beširdė gimdytoja jų atsisakė.
Užsieniui "padovanojusi" savo dvynukes Renata Klusaitienė šiuo metu tebegyvena Vilkaviškio rajone, varganai augina beveik trejų metų sūnelį, kurio susilaukė su savo buvusio vyro broliu. Dvi Renatos pirmagimės gyvena specialiajame internate, tačiau nuolat bendrauja su savo močiute, kuri augina trečiąją Renatos mergytę. Ketvirtasis "gegutės" vaikas šiuo metu auga pas savo tėvą. Artimieji neįstengė pasirūpinti Renatos dvynukėmis, kurioms dabar likimas padovanojo "amerikietiškąją pasaką".
Nemylimas buvo dar motinos įsčiose
Marijampolės VTAS darbuotojai labai džiaugiasi dėl marijampoliečio Edvino (2 m.) laimingai pasisukusio likimo. Šį berniuką, kurį motina po gimdymo iškart paliko ligoninėje ir išėjo nesigręžiodama atgal, prieš gerą pusmetį įsivaikino Vokietijoje gyvenantys sutuoktiniai. Iš ligoninės į globos namus patekusiu mažyliu nesusidomėjo nė viena lietuvių šeima, nes kūdikiui nustatyta įgimta širdies yda.
Edvinas yra ketvirtas Žydrutės Vaitukaitienės (28 m.) vaikelis. Jis pasaulį išvydo tuoj po vyresnės sesutės laidotuvių (dešimties mėnesių mažylė mirė dėl ligos, tačiau tėvai buvo kaltinami jos neprižiūrėję, girtavę). Gali būti, kad šis faktas buvo paskutinis smūgis, sunaikinęs Žydrutės motinystės jausmą.
Du Žydrutės pirmagimiai ir dabar gyvena su savo tėčiu, kuris, neapsikentęs dėl valkatavusios žmonos, su ja išsiskyrė. Tuokart likusios "laisvos rankos" Žydrutę atvedė į naujo vyro glėbį. Moteris nekeitė savo gyvenimo būdo, todėl jis buvo ženklinamas nelaimių ir skausmo.
Kur ir kaip dabar įsikūrusi Žydrutė Vaitukaitienė, nei Marijampolės VTAS, nei Šunskų seniūnijos, kurioje tebegyvena Žydrutės mama, darbuotojai duomenų neturi. O štai apie Edviną, dabar įtėvių dar šaukiamą ir Jurio vardu, - tik džiuginančios žinios.
Daugiau nei prieš 20 metų susituokę vokiečiai Martina (43 m.) ir Haroldas (44 m.), iki tol dėl sveikatos problemų nesusilaukę vaikų, didžiuojasi savo vienturtėliu - dovana iš Lietuvos. Dėmesiu, rūpesčiu ir globa apgaubtas vaikas, rodos, net ir sveikesnis tapęs. Vokiečiams nebuvo svarbu, kad mažylis turi širdies problemų - juos dusinte dusino noras įprasminti savo santuokinį gyvenimą ir užauginti laimingą žmogų. Šios šeimos "loterijoje" laimėjo Edvinas Juris.
"Kaip galima nemylėti vaiko, kuris į širdį įstrigo nuo pirmo žvilgsnio", - laiške dalijasi savo nesenais prisiminimais ir įspūdžiais Vokietijos piliečiai - bendrabučio darbuotoja ir garsiosios gamyklos "Bosch" elektrotechnikas. Jie po "žvalgytuvių" Alytaus kūdikių namuose iškart apsisprendė įsivaikinti Edviną, o po savaitės bendravimo, pačių teigimu, jautė, tarsi vaikelį būtų auginę nuo pat jo gimimo.
Gestų kalba - jau praeitis
Įtėvių teigimu, Edvinas Juris - santūrus ir nuovokus vaikas, perėmęs sutuoktinių pomėgį keliauti, sportuoti. Įmotė turi tokias darbo sąlygas, kad su mažyliu praleidžia beveik kiekvieną dieną. Mylimas vaikas dažnai lankomas įtėvių giminaičių - turi senelius, tetų, dėdžių, pusbrolių, bendraamžę pusseserę.
Bendro gyvenimo pradžia, kai įtėviams su Edvinu reikėdavo bendrauti gestų ir mimikos kalba, jau pamiršta. Dabar vaikas jau daug žodžių supranta vokiškai, ne vieną jų pasako ir pats. "Vokietukas" mėgsta dainuoti, studijuoti įvairius paveikslėlius, vartyti knygeles ir ieškoti vasarą pamiltos jūros vaizdų.
- Labai tikime, kad šie Vokietijos piliečiai ištraukė Edviną iš "pasmerktojo" likimo, - sakė Rūta Šaknaitienė. - Lietuvoje jis būtų nuolat laukęs neva atsitokėsiančios gimdytojos, būtų vylęsis turėti įtėvius ar vis dairęsis globėjų. Dar liūdniau, jeigu būtų keliavęs iš vienos globos įstaigos į kitą. Randuotas tas jo kelias nuo gimimo, tačiau dabar vaikas jau laimingas.
Respublikinės įvaikinimo tarnybos vadovės Odetos Tarvydienės teigimu, nerimauti dėl užsienin išvykusių lietuviukų nėra pagrindo - reikia tik džiaugtis, kad "juodos" patirties "maišą" Lietuvoje tempę nelaimėliai užsienyje, įtėvių šeimose, gydomi meile, švelnumu, dėmesiu, rūpesčiu ir realiomis ateities svajonėmis.
Pastebėta, kad užsieniečiai įtėviais tampa būdami brandesnio amžiaus, kai patys nebegali susilaukti vaikų, arba materialiai apsirūpinę žmonės, geriausius metus paaukoję karjerai. Dabar jie save atiduoda vaikams.
