Irena ZUBRICKIENĖ
- Niekaip nesuprantu, kaip mano sugyventinis vienas galėjo parduoti mūsų butą be mano žinios ir sutikimo, dar žinant, kad šis butas anais, kolūkio, laikais buvo paskirtas būtent man, daugiavaikei motinai, - tikėdamasi žiniasklaidos dėmesio ir pagalbos savo bėdas išdėstė Meškučių kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Grasilda Vaičiūnienė (49 m.). - Pasinaudodamas proga, jog aš laikinai išvykusi į užsienį, sugyventinis pardavė mūsų butą su manim ir keturiais čia registruotais mano vaikais bei vienerių metukų mano anūkučiu!
Butas - daugiavaikei šeimai
Į Meškučių kaime įsikūrusį "Atžalyno" kolūkį daugiavaikė motina Grasilda Vaičiūnienė, tuomet jau du kartus našlė, atvyko 1988-aisiais. Kolūkio skirtame bute kartu apsigyveno ir Grasildos keturi vaikai, kurių vyriausiam tuomet buvo trylika, o jauniausiajai - aštuoneri metai. Moteris dirbo kolūkyje melžėja. Po metų Grasildos bute apsigyveno jos sugyventiniu tapęs taip pat našlys Stasys Adomaitis, aštuoneriais metais vyresnis vyras, į Meškučius atvykęs iš gretimo rajono. Anot Grasildos, kolūkyje traktorininku įsidarbinęs Stasys atrodė būsiąs rimtas draugas, savo gyvenime matęs šilto ir šalto, bei geras pagalbininkas jos ūkyje - mat ką tik buvo gydęsis nuo alkoholizmo ir nusiteikęs gyventi blaiviai. Šiandien ir pats Stasys neneigia, kad jų, sugyventinių, bendras gyvenimas teikė vilčių ir "kokius septynerius metus" buvo gan taikus, draugiškas. Tuoktis pora neskubėjo, tačiau kartu gyveno ir kaupė bendrą turtą. Tuometinis apylinkės pirmininkas nenorėjo naujojo gyventojo registruoti Grasildai skirtame bute, bet po ilgų įkalbinėjimų sutiko suteikti Stasiui nuomininko statusą.
Po kelerių metų kolūkio valdžios sprendimu Grasildos Vaičiūnienės šeima buvo perkelta į kitą butą. Lygiomis teisėmis kartu persikraustė ir Stasys Adomaitis. Netrukus "Atžalyno" kolūkis buvo likviduotas - susikūrė Meškučių žemės ūkio bendrovė. Tuo metu įvairių reformų sujudintoje Lietuvoje įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, abu sugyventiniai pateikė prašymą bendrovei vadovavusiai Marijampolės aukštesniajai žemės ūkio mokyklai (AŽŪM), kad jiems, kaip ir visiems, leistų nusipirkti turimą butą su rūsiu ir ūkinį pastatą. Tuometinis AŽŪM vadovas Vidas Pielikis neprieštaravo, anot Grasildos, vien dėl to, kad ji buvo keturių vaikų motina, ir butą privatizuojantiems sugyventiniams pritaikė daugiavaikėms motinoms tuomet galiojusią lengvatą - leido butą įsigyti pigiau. Sugyventiniai, notaro ir AŽŪM vadovo akivaizdoje pasirašę susitarimą, butą privatizavo abu - S. Adomaitis sumokėjo investiciniais čekiais, o G. Vaičiūnienė, jos teigimu, grynaisiais - per 3 000 rublių. Dar apie 300 rublių moteris sumokėjo už dokumentų rengimą, notaro paslaugas, valstybinį mokestį. Kitą dieną, kai buvo galutinai tvarkomi buto privatizavimo dokumentai, pas notarą nuvyko vienas S. Adomaitis, nes Grasilda buvo užsiėmusi darbe. Moteris tą pačią dieną sužinojo, kad Stasys buto dokumentus susitvarkė savo vardu ir tapo buto savininku, tačiau neprieštaravo, nes tuo metu sugyventiniu visiškai pasitikėjo. Šiandien Grasilda jau žino - tai buvo pati didžiausia jos klaida, kurią reikėję skubiai taisyti, nesigailint naujų įmokų ir laiko.
Įkurdintas tvarte
Taip jau nutiko, kad sugyventinių kasdienybę vis labiau pradėjo krėsti nesantaika - esą Stasys pradėjo išgėrinėti, o Grasilda su tuo nesitaikstė ir sugyventinį vis auklėjo. Anot moters, Stasys pradėjo tarnauti tik stikleliui: gerdavo ir vis prarasdavo darbą, girtas keldavo namuose triukšmą, vaikydavo ją ir vaikus iš buto, keldavo ranką. Sugyventinių konfliktai tapo žinomi ir policijai. Vieni užjautė Stasio esą skriaudžiamą Grasildą, kiti stebėjosi, kaip Stasys gali "taip ilgai gyventi" su aikštinga ir karinga Grasilda.
- Mes nebuvome susituokę, todėl ir skyrybos nebuvo galimos, - paklausta, kodėl anksčiau nepasuko skirtingais keliais, atsakė Grasilda. - Rodės, praeis kiek laiko, ir Stasys ateis į protą, bet jis tik dar labiau degradavo. Gražiuoju išsikraustyti Stasys neketino - vis primindavo, kad butas ir jo. O ir man stigdavo ūkyje vyro rankų - ir man, ir kaimynams Stasys už stikliuką padarydavo viską, kartais aš jam už darbą sumokėdavau.
- Bendras gyvenimas tapo nepakenčiamas, kai suaugo Grasildos vaikai, - savo versiją išdėstė ir Stasys. - Mažiukus aš auginau kaip savo, o paskui tapau jiems nebereikalingas. Ne kartą gavau nuo jų. Apsiginti būdavo vis sunkiau, nes prieš peilį gi nepašokinėsi.
Atskiruose buto kambariuose pradėję gyventi sugyventiniai vis tiek vaidijosi. Grasildai vis labiau užkliūdavo, kad Stasys nemoka už butą jokių mokesčių (iš tikrųjų - visos atsiskaitymo už vandenį, elektrą, žemę knygelės išrašytos G. Vaičiūnienės vardu, nors butas įregistruotas kaip S. Adomaičio), kad savo kambarį pavertęs dvokiančiu šiukšlynu. Grasilda su vaikais, susiremontavusi butą, Stasį įkurdino palėpėje esančiame kambarėlyje. Čia neblaivus sugyventinis sukėlė gaisrą. Tuomet Stasys buvo dar kartą iškraustytas - priverstas apsigyventi ūkiniame pastate, esančiame tolėliau nuo namų. Tada, prieš porą metų, čia buvo atvestas vanduo, buvo galima užsikurti krosnį. Šiandien Stasio būstas primena tik gyvuliams skirtą pastogę. Nėra jokios elektros, vandens - taip pat, nešvaru, tvaikas, jokio baldelio, nekūrenama. Stasys nesidrovėdamas parodė savo migį - tamsiame užkampyje plonai pakreiktą šiaudų krūvelę, kuri jam, iškraustytam bedaliui, atstoja ir kėdę, ir lovą. Anot Grasildos, niekas kitas nekaltas, kad ūkinė patalpa virto tvartu, tik pats Stasys - esą išdraskė ir pragėrė viską, ką tik buvo galima pragerti!
Parduota su vaikais ir anūku
Nežinia, kiek dar būtų gilėjęs sugyventinių konfliktas, jeigu ne lemtinga tapusi Grasildos išvyka į užsienį. Praėjusių metų liepos pradžioje moteris išvažiavo pas tuo metu Vokietijoje gyvenusią savo jaunėlę dukterį Birutę, kuri svečioje šalyje pagimdė sūnelį. Motina nuvyko padėti dukteriai, tikėjosi ir šiek tiek užsidirbti. Po pustrečio mėnesio viešnagės Grasilda buvo priversta neplanuotai sugrįžti į namus, nes iš kitų namiškių sužinojo, kad Stasys, pasinaudojęs proga, pardavė jų butą! Pardavė kartu su bute registruotais keturiais Grasildos vaikais, nes kažkodėl niekas iš forminusiųjų pirkimo-pardavimo dokumentus nekreipė į tai jokio dėmesio. Negana to, į namus parvykusią Grasildą tuoj pat, anot jos, aplankė trys nepažįstami stambaus sudėjimo vyrai ir pareikalavo "kuo greičiau dingti iš svetimo buto". Šeimininkei puolus šauktis policijos, nekviesti svečiai išėjo. Grasildos šeimos, kurią papildė dar ir dukters iš Vokietijos parsivežtas kūdikėlis, kasdienybę aptemdė įtampa ir nežinia dėl rytdienos.
Netrukus Grasildai buvo oficialiai pranešta, kad Marijampolės teisme vyks posėdis dėl jos iškeldinimo iš parduoto buto. Kur kraustytis su savo gyvąja ir negyvąja manta, Grasilda, pastaruosius keliolika metų savo gyvenimą tvarkiusi Meškučiuose, neturi. Ji įsitikinusi, kad teisėtai gyvena bute, kuris buvo skirtas jai, daugiavaikei motinai, o buto dokumentai įforminti apgaule. Apie tai ji pranešė ir teismui - moteris prašo paskelbti buto pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu ir pripažinti ją pusės turimo nekilnojamojo turto savininke, kas nebuvo padaryta butą privatizuojant. Tai sužinojęs Stasys Adomaitis teismui pateikė savo motyvus, kuriais tikina buvusios sugyventinės reikalavimus esant nepagrįstus - jam priklausąs visas butas, o ne pusė!
Teismui - galvosūkis
Šiuo metu Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriumi dirbantis Vidas Pielikis, anksčiau buvęs AŽŪM, kuri tuomet tvarkė Meškučiuose esančių butų privatizavimo reikalus, vadovas, puikiai prisimena Grasildos Vaičiūnienės atvejį ir patikino, jog butas tikrai buvo paskirtas daugiavaikei motinai - vienas gyvendamas "ateivis" Stasys Adomaitis kažin ar būtų jį gavęs. Be to, anot abu sugyventinius gerai pažįstančio V. Pielikio, Stasys dėl savo gyvenimo būdo tikrai nebuvo pajėgus vienas išlaikyti turimą butą. Taip ir išeitų - butas, dėl kurio dabar kilęs karas, priklauso abiem sugyventiniams: įregistruotas Stasio vardu, o išpuoselėtas ir išlaikytas Grasildos rankomis bei protu.
Nors Stasys tikina, kad Grasilda seniai žinojo butą esant tik jo nuosavybe ir galėjo persitvarkyti dokumentus, kuriuos esą iš jo net buvo pavogusi, tačiau negandų prislėgta moteris susirado archyve abiejų pasirašytą pirminį susitarimą (prieš butą privatizuojant), jog butą gausią abu drauge. Tai bene pagrindinis jos koziris savo tiesą įrodinėjant teisme.
Be kita ko, Stasys korespondentei prisipažino, kad "šitos košės, kuri dabar užvirta", niekada nebūtų buvę, jeigu Grasilda ir jos vaikai nebūtų išmetę jo į tvartą. Už save nelabai gebančiam pakovoti Stasiui į pagalbą atskubėjo Meškučiuose "komersantu" vadinamas pusamžis Stasys Liudvinavičius. Vyras tikino Stasiui Adomaičiui, "išdurtam" Grasildos, padedąs tik iš gailesčio - esą kur matyta, kad butą turintis žmogus keletą metų gyventų tvarte! Čia jam ir greitoji pagalba ne kartą šaukta, čia jis ir be sveikatos - sušalęs, išbadėjęs - gulėjęs ne vieną dieną! Kaime kalbama, kad Stasys Liudvinavičius, tikėdamasis lengvo uždarbio, greičiausiai ir bus sukurstęs S. Adomaitį sukilti prieš sugyventinę. Šis visai nesijaudina, kur galėtų išsikraustyti gausi Grasildos šeima - esą juo, iškraustytu į tvartą, irgi niekas nesidomėjo.
- Išdūrė?! Ar dar neaišku, kas ką išdūrė? - savo nuoskaudos neslėpė sugyventinio ujimu apkaltinta Grasilda. - Nereikėjo viską per gerklę leisti ir bute kampus griauti, tai niekas nebūtų iškraustęs. Kodėl to buto niekas nepardavinėjo, kai aš buvau Lietuvoje? Vos tik išvykau į Vokietiją, tuoj sukruto. Jeigu jau kam labai norėjosi gyventi būtent Meškučiuose, tai kituose daugiabučiuose dar yra laisvų butų - tegul perkasi juos. Bet ne - esą parūpo būtent mano butas, nes jis suremontuotas ir tvarkingas. Liudvinavičius sako, esą nereikėjo remontuoti svetimo buto. Koks jis man svetimas, jeigu tik mano dėka gautas? O kad pasitikėjau sugyventiniu kaip teisėtu sutuoktiniu, tai buvo mano "pagautas žioplys". Tegul nors kiti žmonės pasimoko iš mano klaidų!
Visus taškus šioje painioje ir "neskanioje" sugyventinių istorijoje turėtų sudėlioti teismas. Bet jau šiandien aišku viena: nesvarbu, koks bus teismo sprendimas, viena iš kariaujančiųjų pusių juo tikrai nebus patenkinta. Tie, kurie šiandien myli ir gerbia, turėtų neužmiršti, kad neretai, kaip rodo gyvenimo patirtis, ta meilė ir pagarba su metais išgaruoja...
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Grasilda Vaičiūnienė jaučiasi "pagavusi žioplį", nes pasitikėjusi savo žmogumi
- S. Adomaitis po konfliktų su sugyventine priverstas gyventi tvarte, todėl nutarė atkeršyti
