Remigijus RAINYS
Ši tragiška istorija, nutikusi mažame Ukmergės rajono Atkočių miestelyje, per savaitę suspėjo apaugti tokia gandų ir spėlionių lavina, kad tikrai galėtų sulaukti ne tik televizijos kriminalinių laidų kūrėjų, bet ir serialų scenaristų dėmesio. Nors šių įvykių aplinkybes narpliojusių kriminalistų teigimu, visa, kas įvyko Atkočiuose, tėra tik atsitiktinai sutapusių epizodų grandinėlė, vietiniai gyventojai mano kitaip.
Pasitraukė vienas paskui kitą
Vieną ankstyvą rytmetį laukuose šalia Atkočių esančiame vienkiemyje rastas čia gyvenusio Gedimino Atkočiūno (40 m.) lavonas. Vyriškis pasikorė ant obels šakas netoli namo. Pirminės apžiūros metu jokių smurto žymių ant lavono nerasta, todėl neabejojama, jog gyvenimą užbaigti kilpoje nusprendė jis pats. Kitą dieną ne per toliausiai esančiame Bardiškėlių kaimo vienkiemio kieme rastas G. Atkočiūno sugyventinės Danutės Staškūnienės lavonas su durtine-pjautine žaizda kairiajame žaste ir kraujosruva krūtinėje, todėl pradžioje manyta, kad sugyventinis ją nužudė, o vėliau pasikorė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad moteris mirė beveik para vėliau nei G. Atkočiūnas ir jos mirties priežastis - bendras kūno atšalimas, nes žaizda nebuvo pavojinga gyvybei.
Nei sėjo, nei akėjo
Faktiniu vienkiemio šeimininku Gediminas Atkočiūnas tapo tada, kai jam čia apsigyventi leido jokio nuomos mokesčio nepareikalavęs Kaune gyvenantis tikrasis šios sodybos paveldėtojas. Kaunietis nenorėjo laikyti tuščios trobos, nes į negyvenamas sodybas netrukus įsisuka įvairiausio plauko nenaudėliai, kurie ne tik išdaužo namų langus ar išlaužo duris, bet dažnai suniokoja ar net padega ir visus pastatus. G. Atkočiūnas naujose valdose nei daržus sodino, nei gyvulius augino, nes jau daugiau kaip du dešimtmečius vertėsi gerokai pelningesniu smulkaus vagišiaus amatu. Pirmą kartą už vagystes Gediminas buvo sulaikytas dar 1983 metais, būdamas devyniolikametis. Teismas tuomet jam skyrė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjo, taip vaikinui galbūt padarydamas meškos paslaugą. Lengvai išsisukęs G. Atkočiūnas vagišiaus "karjeros" sąrašą pradėjo uoliai ilginti ir dabar jo "nuopelnų" išvardijimas nebetilptų net į kelis lapus. Šešis kartus teistam vyriškiui dar keliolika bylų buvo nutraukta susitaikius su nukentėjėliais ar pritrūkus įrodymų. Be vagysčių, G. Atkočiūnas buvo sulaikytas ir už naminės degtinės gamybą, ir už chuliganizmą, todėl dauguma Atkočių gyvenvietės žmonių jo vengė ir prisibijojo. Juo labiau kad į Gedimino sodybą, prie kurios pavasario ir rudens polaidžių metu sunku net privažiuoti, kelią puikiai žinojo ne vienas eilinį kartą iš įkalinimo vietos sugrįžęs šių apylinkių gyventojas.
Vienijo pomėgis alkoholiui
Pastaruoju metu G. Atkočiūnas gyveno su dvylika metų už save vyresne Danute Staškūniene iš Siesikų. Manoma, kad sugyventinius draugėn suvedė polinkis į alkoholį. Kadaise Siesikų pašto viršininke dirbusi moteris dėl per dažno stiklelio kilnojimo prarado ne tik darbą, bet ir paliko savo invalidą sūnų bei vyrą. Tiesa, pas pastarąjį ji retkarčiais apsilankydavo. Tai paprastai įvykdavo po to, kai Danutė susipykdavo su Gediminu. Šis išgėręs nevengdavo pakelti rankos prieš gerokai už save vyresnę moterį, tačiau po kurio laiko viskas sugrįždavo į senas vėžes. Sugyventiniai girtavo bei pykosi ir kelios dienos iki Gedimino savižudybės, todėl manoma, kad ir sužinojusi apie draugo mirtį draugė jo gedėjo kilnodama taurelę. Paskutinės D. Staškūnienės išgertuvės vyko ne per toliausiai esančiame Bardiškėlių kaime, vienkiemyje gyvenančio Povilo Stasiukaičio namuose. Kol kas policijos pareigūnai tiria, kas tą naktį įvyko invalidumo pašalpą gaunančio vyriškio pastogėje, tačiau manoma, kad Danutė buvo sužalota per kilusias muštynes. Tai liudija krauju aptaškyta kambario siena ir gerokas gumbas namo šeimininko galvoje. P. Stasiukaitis po išgertuvių mažai ką teprisiminė, o netrukus buvo paguldytas į Ukmergės ligoninę. Kol kas manoma, kad susipykusi su Povilu, D. Staškūnienė išsiruošė namo, tačiau netoli tenuėjusi užmigo tiesiog pakelėje. Prieš nugrimzdama į nebūtį Danutė dar suspėjo nusiauti batus ir nusimauti vieną kojinę. Striukės kišenėje nelaimėlė nešėsi aštuonias parūkytas dešreles... Kai kurie Danutę pažinoję Atkočių gyventojai abejoja, ar moteris į savo žūties vietą atėjo pati, ir spėlioja, kad iki žemės graibymo nusigėrusią ir į muštynes įsivėlusią D. Stašaitienę ten galėjo atitempti ir šalia jos daiktus numesti kažkuris iš sugėrovų ar net pats sodybos šeimininkas. Tačiau pasidalinti savo įtarimais su teisėsaugos pareigūnais žmonės vengia baimindamiesi galimo keršto.
Nelabai tikima ir oficialia paslaptingos G. Atkočiūno savižudybės versija. Kai kam Gediminas buvo prasitaręs, jog jam jau atsibodo gyventi ir jis nenori vėl tūpti grotų. Paskutinį kartą, dar 1996-aisiais, dvejų su puse metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vyriškis iš įkalinimo vietos sugrįžo 1997 metų rugpjūtį ir kolonijos viralo skonį jau buvo gerokai primiršęs. Tačiau pastaruoju metu jis buvo įtariamas padaręs net tris nusikaltimus Ukmergėje ir vieną - Jonavos rajone.
Pasikorė pabūgęs grasinimų?
Teismui Gediminą Atkočiūną eilinį kartą pasiuntus už grotų, nukentėjėliai negalėjo tikėtis jokio žalos atlyginimo, nes vyriškis, be vagysčių, vertėsi tik atsitiktiniais uždarbiais. Vasarą ir rudenį G. Atkočiūnas talkindavo, dažniausiai už svaigalus, ūkininkaujantiems atkočiškiams. Kartais drauge su sugyventine vieną kitą litą prasimanydavo grybaudamas ir uogaudamas. Todėl ir spėliojama, kad vyriškį įkišti kilpon galėjo kompensacijos nebesitikinčios jo aukos. Tačiau ekspertai ant savižudžio kūno nerado jokių smurto žymių. Sklinda kalbos ir apie tai, kad pastaruoju metu G. Atkočiūnas buvo susiradęs meilužę gretimame kaime, kuri, išleidusi savo vyrą į darbą kitoje vietovėje, dažnokai atvažiuodavo automobiliu į Atkočius ir Gediminą kažkur išsiveždavo. Apgaudinėjamas vyras kažkam prasitarė, jog ilgai taip tęstis negali, ir ketino imtis ryžtingų priemonių. Tad visažinės Atkočių pleputės jau platina gandus, kad tarp dviejų moterų susipainiojęs G. Atkočiūnas galėjo išsigąsti savo meilužės vyro grasinimų ir pasirinkti lengviausią išeitį...
