Irena ZUBRICKIENĖ
- Gyvenimo dramos, kurią mūsų šeimai teko išgyventi prieš ketverius metus, neįmanoma pamiršti, nes jos pasekmės kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę - su mumis, - susikaupusi pratarė marijampolietė Irina Alytienė (27 m.), kurios gimdymo istorija 1999-ųjų pabaigoje kurį laiką buvo viena iš pagrindinių spaudos publikacijų temų. - Gydytojų klaidos paliko skaudžius pėdsakus - juodus prisiminimus, vis prastėjančią sveikatą ir nerimą dėl ateities.
Kraujo grupė buvo mįslė medikams
Antrojo vaikelio besilaukusią Iriną, tuomet 23 metų mamą, prižiūrėję Marijampolės medikai iš anksto perspėjo ruoštis Cezario pjūviui. Ir taip silpnas moters regėjimas po pirmojo gimdymo (prieš ketverius metus) dar labiau nusilpo, buvo aukštas kraujospūdis, todėl operacija buvo tinkamesnis kelias ateiti naujai gyvybei. Jaunutė mama ir visur ją nuolat lydėdavęs dvejais metais vyresnis sutuoktinis Almantas Alyta neprieštaravo - juk medikams geriau žinoti. Taip ir buvo - po operacijos Marijampolės ligoninėje gimė sveikut sveikutėlė Irinos ir Almanto dukrelė Eglė.
Jaunų tėvų džiaugsmas labai greitai buvo aptemdytas, nes staiga pradėjo silpti pati gimdyvė. Irina iki šiol mena, kaip po operacijos medikai paguldė jai ant krūtinės dukrytę ir netrukus viskas tarsi nutrūko... Prasidėjus vidiniam kraujavimui (tuoj paaiškėjo, kad po operacijos medikai blogai užsiuvo gimdą) reikėjo pripilti papildomai kraujo. Gydytojams tikslinant pacientės kraujo grupę iškilo dilema: Irinos asmens dokumentuose buvo įrašyta pirmoji kraujo grupė, o tuometinio skubaus tyrimo požymiai rodė, kad gimdyvės kraujas yra trečiosios grupės. Supylus 240 mililitrų nustatytosios grupės donoro kraujo, Irinai pasidarė visai blogai - moteris pradėjo merdėti. Pasikonsultavę su Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) medikais marijampoliečiai skubiai išgabeno pacientę į Kauną. Čia kraujo grupių konflikto sukelta klaida, deja, buvo dar kartą pakartota, nes ir kauniečiai medikai kraujo tyrimu nustatė, kad I. Alytienės kraujas priskiriamas trečiajai grupei. Klinikose per savaitę Irinai buvo supilta net trys litrai netapačios grupės kraujo. Moterį ištiko klinikinė mirtis, apie dešimt parų tęsėsi koma.
Į namus - po pustrečio mėnesio
Gimdyvę lankiusiems artimiesiems klinikų medikai neteikė vilčių, kad Irina išgyvens. Be visų gimdymo problemų, silpnai ligonei dar prisimetė plaučių uždegimas, sutriko inkstų funkcija, krito svoris. Tik nustojus lašinti trečiosios grupės kraują Irinos būklė pradėjo pastebimai gerėti ir specialistams tapo aišku, kad iš tikrųjų Irinos kraujas - pirmosios grupės. Medikams teko prisipažinti grubiai ir gana ilgai klydus.
Klinikose Irina praleido beveik tris mėnesius. Kaip pati dabar sako, per visą tą laiką ji tarsi nesuvokė, kas ir kodėl atsitiko, nes lankančių artimųjų aiškinimai Irinai labiau priminė šiurpų pasakojimą apie neva kitus žmones ištikusią tragediją. Per visą tą laiką gimdyvė nematė savo dukrelės Eglės, kurią augino vyras ir tėvai bei kiti abiejų artimiausi giminaičiai. Anot Irinos, kartais jai atrodydavo, kad namiškiai ne viską jai pasako, kažką slepia apie naujagimę. Tik į palatą vyro atvežta nuotrauka, kurioje jis šypsojosi su abiem mažyliais, moterį ramindavo ir grąžindavo į realybę.
Spalio viduryje prasidėjusi Alytų šeimos drama rimti pradėjo tik prieš Kalėdas: moters gyvybė buvo atkovota, medikai jau teikė vilčių apie ateitį, įtikinėjo (o gal tik linkėjo?), kad sveikata sugrįš. Akimirkų, kai Irina, pagaliau peržengusi namų slenkstį, apkabino savo pirmagimį Paulių ir prisiglaudė prie mažosios Eglutės, moteris negali ramiai prisiminti iki šiol - nupurto vien mintis, kad mažyliai galėjo nepatirti, ką reiškia motinos rankos. Dabar Irina, balansavusi tarp gyvybės ir mirties, pafilosofuoja, kad jos instinktyvus noras gyventi dėl vaikų leido jai likti stipresnei net ir už grubias medikų klaidas bei mirtį.
Teismais medikams negrasino
- Nors greitai tapo aišku, kad klydo ir Marijampolės, ir Kauno medikai, tačiau klinikų medikų dėmesys ir rūpestis mane ir mano artimuosius taip sužavėjo, jog nekilo mintis kreiptis į teismą ir ieškoti kaltųjų bei bausmių, - prisiminė Irina. - Kita vertus, neturėjome atliekamų pinigų, kad skirtume juos teismų išlaidoms ir nuolatinėms kelionėms.
Moters teigimu, tos pačios gydytojos dabar jau patyrusios ir likimo bausmes - už plačiai nuskambėjusią apdegintų dvynių istoriją, už pernai mįslingai mirusį studentės naujagimį. Irinai keistai atrodo Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija daugelį tyrimų dėl padarytų medikų klaidų, kaip moteris yra skaičiusi spaudoje, užbaigti įspėjimais, papeikimais, nurodymais kelti kvalifikaciją.
- Bet užvis skaudžiausia man, kad klydusios Marijampolės gydytojos liko net neatsiprašiusios mūsų, - neslėpė nuoskaudos Irina. - Duok, Dieve, kad mano likimas nebeištiktų nė vienos gimdyvės.
Nerimas ir sudaužytos svajonės
Irinos Alytienės nė kiek neguodžia jos gimdymo ir kilusių komplikacijų bėdas tyrusių medicinos specialistų užuominos, kad jos atvejis itin retas ir ji pati esanti unikalus žmogus (organizmo sandaros prasme). Moteris nuolat jaučia galvos svaigimą, dažnai aptirpsta rankos ir kojos, diagnozuotas spartus kaulų retėjimas, kankina nemiga. Sudirgintas skrandis reikalauja nuolat kruopščiai rinktis maistą, antraip pykina, vimdo. Savijautą blogina inkstų nepakankamumas. Dėl pažeisto akių dugno tebeprastėja ir taip buvęs silpnas regėjimas. Negana to - blogėja klausa (dabar Iriną prižiūrintys ir gydantys gydytojai neslepia, kad ateityje laukia operacija, gresia visiškai apkursti). Moteris pajuto, kad sparčiai prastėja jos atmintis, susijaudinus užsikerta kalba. Visa tai - po gimdymo atkovotos gyvybės kaina, komos būsenos padariniai.
- Vyras dirba, o Paulius jau pradėjo lankyti pirmąją klasę, todėl pusdienį namuose praleidžiame tik su Eglute, - pasakojo Irina. - Tačiau mane vis dažniau apima nerimas, kad esu per daug nervinga, liguistai griežta vaikams - tik atstūmusi mano dėmesio norėjusius Paulių ar Eglę, tuoj pat susivokusi glaudžiu juos ir graudinuosi. Ar tokia mama, kaip aš, suteiks jiems reikiamos stiprybės, pasitikėjimo? Labai dažnai vaikau apninkančias mintis, kad nespėsiu užauginti savo vaikų, kol jie taps pilnamečiai.
Kasdieninio nerimo dėl savo ir vaikų ateities kamuojama Irina prasitarė, kad medikų klaidos nužudė ir vieną didelę jos bei vyro Almanto svajonę. Iš gražios meilės susikūrusi šeima modeliavo savo ateitį: turėti du panašaus amžiaus vaikus, susitvarkyti namus, o vėliau pasigimdyti trečiąją atžalėlę - brandžios meilės džiaugsmą, ilgiau išsaugojantį tėvų jaunystę.
Atgautas pasitikėjimas medikais
Irina yra pripažinta antrosios grupės invalide ir gaunama invalidumo pensija yra vienintelės jos gaunamos pajamos. Deja, jos (200 litų per mėnesį) visos ištirpsta perkant būtiniausius vaistus ir vitaminus. (Dar 1999-aisiais Marijampolės ligoninėje buvo neoficialiai žadama medikamentais aprūpinti nemokamai...) Vyras Almantas dirba už vadinamąjį minimumą, tad bendros šeimos pajamos itin kuklios. Irina neįsivaizduoja, ką darytų be tėvų visokeriopos pagalbos. Moteriai apmaudu, kad dėl medikų kaltės praradus sveikatą jai kaskart privalu dalyvauti gydytojų komisijos posėdžiuose ir nerimauti, ar bus bent jau patvirtinta turima grupė. Anot Irinos, kai kurie komisijos gydytojai tik nusistebi, kad ji gražiai atrodo, ir užsimena, jog kitais metais "greičiausiai grupės nebeliks".
- Tos užuominos mane labai gąsdina, nes tuomet likčiau visiškai be jokių pajamų, - sakė Irina. - Nustatyta, kad esu "nedarbinga įprastomis sąlygomis". Taip, valytoja aš nepadirbčiau, nes net langų namuose nepajėgiu nuvalyti, o dulkes ir grindis pavaliusi pavargstu kaip dariusi sudėtingiausią mankštą. Pavyzdžiui, siuvykloje nepadirbčiau dėl nuolatinio triukšmo. Gal galėčiau darbuotis, sakykime, bibliotekoje, bet laisvų vietų nėra. Bent jau Marijampolėje įsidarbinti beveik neturiu vilčių. Anksti sukūrusi šeimą likau be specialaus išsilavinimo, todėl dabar pagrindinė mano "specialybė" - mama. Kad tik nervai visiškai nepakriktų...
Po dukrelės gimimo kalbėjusi apie prarastą pasitikėjimą medikais Irina prašė nesukurti klaidingo jos, neva spinduliuojančios neapykanta visiems gydytojams, įvaizdžio. Tik geru žodžiu minėdama KMUK medikus, sugrąžinusius ją į gyvenimą, Irina visada dėkinga KMUK ginekologui Krūminiui, paciente besirūpinančiam iki šiol, ir Marijampolės medikėms - šeimos gydytojai Joanai Šergalytei bei ausų, nosies ir gerklės gydytojai Ritai Raslanaitei. Anot Irinos, šie specialistai yra žmonės, gydantys ne tik kūną, bet ir sielą, maloniai bendraujantys, globojantys, ištikimi savo profesijos priesakams, tiesiog gyvenantys pacientų bėdomis. Jų žmoniškumas, pasak Irinos, atpirktų net ir neleistiną klaidą.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Eglutė - didžiulio skausmo pagimdytas Irinos Alytienės džiaugsmas
