Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šiais metais šalies policijos pareigūnai gavo keleriopai daugiau pranešimų nei įprastai apie prapuolusius dar visai pypliukus vaikus - dvimečius, trimečius, penkiamečius. Laimė, dauguma mažylių buvo greitai surasti ir sugrąžinti tėveliams. Tačiau pasitaikė ir tragiškų atsitikimų, kai kelioms minutėms be priežiūros palikti vaikai staiga pradingo iš suaugusiųjų akiračio ir žuvo - nuskendo, palindo po automobilio ratais... Kodėl vieni mažyliai tvirtai laikosi įsikibę mamyčių sijonų, iš savojo kiemo neiškelia kojos, o kiti tik ir ieško progos ištrūkti iš suaugusiųjų globos? Pabandykime tai pasiaiškinti.
Žiemos naktį praleido miške
Jonaviškė Domantė lapkričio 8 dieną švęs dar tik antrąjį gimtadienį, tačiau apie robinzoniškos prigimties mažylės gyvenimą jau rašė kone visi respublikos spaudos leidiniai. Mat ši smulkutė didelių mėlynų akių mergytė praėjusį vasarį, būdama vienerių metukų ir trijų mėnesių amžiaus, iškrėtė tokį pokštą, kurį prisiminus jos tėveliams iki šiol per nugaras perbėga šiurpuliukai. Ogi vieną vasario rytą viešėdama pas Jonavos rajono Vanagiškių kaime gyvenančius senelius, motinos tėvelius, Domantė paliko kieme malkas bekapojantį senelį vieną ir patraukė į čia pat ošiantį mišką. Užteko keliolikos sekundžių, kol senelis visą dėmesį buvo nukreipęs į kirvį, ir mažoji anūkėlė pradingo kaip į vandenį. Pats save ramindamas, jog vaikas niekur negalėjo pasidėti ir tuoj tuoj atsiras, senelis Rimantas puolė mažylės ieškoti. Deja, niekur nesurado. Išsigando nejuokais - juk čia pat miškas, kitoje sodybos pusėje - upė. Lyg tyčia, prieš keletą minučių pro atokią sodybą pravažiavo automobilis - o gal svetimų žmonių visai nesišalinančią mergaitę kas pagrobė?
Apie mažosios Domantės dingimą bemat buvo informuota policija, po to ir Jonavoje gyvenantys jos tėveliai. Nemažu spinduliu apie sodybą mergytės ieškojo ne tik didelis pareigūnų bei kareivių būrys, tėvai ir giminaičiai, bet ir Vanagiškių bei aplinkinių kaimų gyventojai. Senyvo amžiaus moterytės, sako, spėjo ir į bažnyčią nulėkti, pasimelsti, kad tik Domantėlei ko negera neatsitiktų... Kaip dabar prisimena Jonavos rajono PK Kriminalinės policijos komisaras Petras Kliokmanas, buvo tiriamos įvairios mažos mergaitės dingimo versijos, tarp kurių - ir pagrobimas. Apie galimą išpirką, tiesa, buvo galvojama mažiausiai (mat Domantės tėveliai gyvena gan kukliai, į jokius finansinius ar verslo reikalus niekada nebuvo įsivėlę), tačiau baimintasi, kad vaikas nebūtų patekęs į iškrypėlio rankas - pareigūnai gerai prisiminė užpraėjusį rudenį užregistruotą penkiametės žūtį Karmėlavoje, atminė ir iki šiol neišaiškintą 1986 metais įvykdytą mažametės jonavietės Gintarės nužudymą. Baimindamasis blogiausio, Domantės tėtis kone ėjo iš proto, o štai mamytė jautėsi stipriau. Kaip Olga Šimariova dabar prisimena, jautė širdis, kad Domantėlė - gyva...
Domantę pavyko surasti tik po paros - kitos dienos rytą! Atokioje laukymėje, maždaug puskilometris nuo senelio namų, ant žemės kiurksančią apsnigtą mergytę pastebėjo prošal važiavęs ir įdėmiai dairęsis Jonavos rajono PK Savivaldybių policijos vairuotojas policininkas Stasys Malinauskas. Kai dėdė paėmė ant rankų, Domantė nė kiek neišsigando - tik gailiai suniurzgėjo, nes buvo sušalusi ir labai norėjo valgyti. Mažoji keliauninkė iškart pateko į ligoninę, tačiau medikai jai nekonstatavo net peršalimo! Tiesa, Domantės rankytės nuo šalčio buvo šiek tiek atgrubusios... Po poros dienų mažoji keliauninkė buvo išleista į namus.
- Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad tasai naktinis pasivaikščiojimas žiemos metą neturėjo įtakos dukrelės sveikatai, - svarstė Domantės motina. - Ne, ji tada nesusirgo, bet iškart pajutau, kad tapo jautresnė, bailesnė. Ėmė prastai miegoti naktimis, blaškytis, kur kas dažniau verkia. Nuo to laiko ji bėga kuo toliau nuo mašinų, išsigąsta net jų ūžesio...
Pasak Olgos Šimariovos, nežinia kodėl iki šiol Domantė vis pasiteirauja, ar jos kas nesiruošia pavogti, ar niekas nepagrobs jos broliukų, sesytės. Kai po kurio laiko tėveliai dukrą pasiteiravo, ar ši pamenanti, kas anuomet nutikę, Domantė esą viską smulkiai išdėsčiusi: buvau išėjusi į mišką, buvo tamsu ir baugu, prisidirbau į kelnytes... Tačiau daugiau Domantė be mamytės keliauti nemėgsta - viena vengia ir į daugiabučio kiemą išeiti. Žinoma, nuo tos dienos tėveliai Domantės nė minutei nepalieka be priežiūros.
Labai gailėjo Lauros
Visos su Domantės dingimu susijusios bėdos jau buvo beužsimirštančios, kai kitą mėnesį, kovo viduryje, Mažeikių rajono kaime staiga prapuolė Šiaulių gyventoja, trejų metukų Laura. Panašią būklę dar visai neseniai išgyvenusi ir pati, Olga Šimariova be galo nervinosi dėl šios mažylės likimo ir vylėsi, kad Laurutė, kaip ir josios Domantė, atsiras gyva ir sveika. Moterį be galo sujaudino ir tai, kad šiaulietė Laura Olgai pasirodė esanti labai panaši į jos Domantę - šviesių gražių plaukučių, didelėmis akytėmis... Kai vaikas neatsirado nei po kelių dienų, nei po kelių savaičių, tapo aišku, kad jo jau nėra gyvo. Na, o kai paaiškėjo, kad Laura nuskendusi, panašų košmarą dėl prapuolusio vaiko kadaise išgyvenusi jonaviškių šeima mažylės gailėjo ir verkė kaip savo dukters...
Vidury traukinio bėgių - vos vaikštantis berniukas!
Tik per plauką tragedija nesibaigė Šilutės rajono Žemaitkiemio kaime gyvenančio metukų ir 9 mėnesių amžiaus Igno pasivaikščiojimas geležinkelio bėgiais. Laimė, kad vidury bėgių stypsantį žmogutį laiku pastebėjo keleivinio traukinio mašinistas ir įstengė galingą transporto priemonę sustabdyti.
- Buvome sustoję Žemaitkiemio stotelėje, o po to pamažu įsibėgėjau iki 45 kilometrų per valandą greičio, - prisiminė Klaipėdoje gyvenantis Michailas Tolkačiovas, rytiniu maršrutu riedėjusio traukinio "Klaipėda - Šilutė" mašinistas. - Staiga priekyje, ant bėgių, kažkas lyg subaltavo. Pamaniau, kad ožka - jos dažnai užlipa ant bėgių. Todėl kelissyk papypinau. "Ožka" sujudėjo, bet nuo bėgių nenuėjo. Kilo įtarimas, jog ten gali būti vaikas, todėl iškart pradėjau traukinį stabdyti. Pavyko sustoti maždaug dešimt metrų iki to berniuko. Pasirodo, kai jam pypinau, užuot nubėgęs į šalį, mažylis ant bėgių atsitūpė ir susigūžė...
Michailas Tolkačiovas džiaugėsi, kad būtent šio maršruto traukinys riedėjo tuo laiku pro Žemaitkiemį. Mat jei būtų prašvilpęs krovininis, dabar vaikelis jau gulėtų po žeme.
Negalėdamas atsistebėti tokiu radiniu, mašinistas besišypsantį pyplį įsikėlė į traukinį ir, stengdamasis nepažeisti judėjimo grafiko, kelią traukiniui pastojusį berniuką nusprendė nuvežti į Šilutės transporto policiją. Neseniai išmokęs vaikščioti ir dar nemokantis kalbėti, tik kažką panosėje zirziantis mažylis nė kiek nepabūgo svetimų žmonių draugijos ir patenkintas dairėsi pro greitai pūškuojančio traukinio langus, noriai vaišinosi konduktorės siūlomais skanėstais. Šilutėje mažasis keliauninkas buvo perduotas Transporto policijos pareigūnams. Kaip prisiminė šios policijos inspektorius Valentinas Šiaudvytis, netrukus buvo išsiaiškinta, kur pasimetęs berniukas gyvena, ir ten apsilankyta.
Kai Ignas su pareigūnų palyda parvyko į namus, jo jau buvo pasigedusios motina bei močiutė. Pasirodo, maždaug už 50 metrų nuo geležinkelio linijos gyvenanti Igno mamytė ankstų rytą išėjo melžti karvių, o pabudusį sūnelį išleido į kiemą. Motina net nepagalvojo, kad niekada į geležinkelio pusę nepatraukiantis Ignas šįsyk sumanys įsitaisyti kaip tik čia, ir dar vidury geležinkelio bėgių! Juolab kad jau buvo pakirdusi kitame trobos gale gyvenanti Igno močiutė Stasė Damulienė, kuri nuolat pasižiūrėdavo, ką anūkėlis kieme veikiąs.
- Ignas prapuolė per kelias akimirkas, - "Akistatai" vėliau pasakojo Stasė Damulienė. - Mačiau, kaip vaikas lakstė paskui šuniukus, ir staiga - tarsi būtų išgaravęs! Grįžo iš karvių duktė, o vaiko nėra. Nėščia dukra taip susinervino, kad net drebėti pradėjo, veidas mėlynomis dėmėmis nuėjo - pamaniau, tuoj pradės gimdyti!
Visa laimė, kad vietos nerandančioms Stasei ir jos dukrai kaimynai pasakė matę, jog buvo trumpam sustojęs traukinys, mašinistas kažką įsikėlė ir nurūko. Atsirado vilties, kad Ignelis - gyvas ir sveikas.
- Toks mažas vaikas net nesuprato, kokia didžiulė grėsmė jo gyvybei buvo kilusi, - dabar svarsto močiutė Stasė Damulienė. - Abi su dukra po to jam ilgai aiškinom, kad negalima eiti ant bėgių. Gal paklausys? Dabar, kai Ignas išgirsta artėjantį traukinį, prisiglaudžia prie šono ir suklūsta iš baimės.
Pasak močiutės, jei anūkėlis nebūtų toks judrus, būtų galima pabandyti iš geležinkelio pusės aptverti sodybą tvora. Bet tokiam kaip "gyvas sidabras" Ignukui, perlipt tvorą - vienas juokas. Vadinasi, reikės vaiko nė sekundei neišleisti iš akių.
Už nepriežiūrą baudžiama
Formaliai vertinant, visi paminėti atvejai, kuomet pasimetė dar labai maži vaikai, yra ne kas kita, kaip nepakankamos suaugusiųjų priežiūros padariniai. Kas, jei ne tėvai (globėjai), turi užtikrinti mažamečių saugumą, nesvarbu, kur šie būtų - kieme, gatvėje, kelyje. Tačiau įvykius tyrę pareigūnai, nors tai ir numatyta įstatymuose, sakė nesiryždavę net pagalvoti apie nuobaudas vaikus nepakankamai prižiūrėjusiems tėvams - pastarieji esą ir taip išgyvenę didžiulį stresą (aišku, nekalbame apie asocialias šeimas, kurios vaikų neprižiūri nuolat). O kaip tokiose situacijose elgiasi, ką jaučia pasimetę vaikai? Ir kodėl drąsių keliauninkų daugėja?
Pasak Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos psichologės Marijonos Surginevičienės, daugelį atsakymų į kilusius klausimus būtų galima rasti šeimoje - ten, kur vaikelis auga. Mat tik nuo šeimos priklauso, kaip jos mažasis narys vystosi, protauja, ką mąsto, svajoja. Kad šiais laikais viskas vyksta greičiau, irgi esą jokia paslaptis - būtent dėl to galima manyti, kad drąsa pasižymi vis mažesni keliauninkai.
Vyresnieji vaikai, tai yra tie, kurie sąmoningai pabėga iš namų, psichologės nuomone, šį žingsnį gali žengti dėl įvairių priežasčių: dėl šeimoje nuolat patiriamo smurto, užgauliojimų, pažeminimo; dėl nesutarimų su kitais šeimos nariais; dėl to, kad taip padarė ne ką didesnis kaimynų berniukas - kodėl ir man nepabandžius, ir t. t.
Straipsnyje rašoma apie pačius mažiausiuosius bėglius, kurie, psichologės įsitikinimu, yra tik paprasčiausio atsitiktinumo aukos. Mat dvejų trejų metukų mažyliai pradeda labai domėtis juos supančia aplinka, nori viską pajausti, paragauti, išbandyti, paliesti, sužinoti. Tokio amžiaus vaikai dar esą nesuvokia apie tai, kokie pavojai jiems gresia, ko reikia saugotis, todėl gali pasielgti taip, kaip jiems staiga šaus į galvą: išbėgti į gatvę prieš atvažiuojantį automobilį, suvalgyti ar išgerti rastų nuodingų medžiagų ir, žinoma, pasiklysti (maži vaikai sunkiai orientuojasi aplinkoje).
Ne kitaip, psichologės manymu, nutiko ir mažajai Domantei, kuomet drąsi mergytė nužingsniavo per toli nuo senelio namų ir dėl mažo amžiaus nesuvokė, kaip sugrįžti atgal.
Dar nė dvejų metukų neturintis Ignas, psichologės M. Surginevičienės nuomone, galėjo prie geležinkelio nužingsniuoti išgirdęs traukinio dundėjimą, kitus jam įdomius garsus. Tai, kad vaikas iki tol niekada į geležinkelio pusę neidavęs, psichologės žodžiais, nereiškia, kad niekada neis ir ateityje. Juk vaikas auga, vystosi, domisi viskuo, kas jį supa!
Kaip minėjo psichologė, daug kas priklauso ir nuo vaiko individualybės. Antai vieni vaikai yra lėtesni, vangūs, ramaus būdo, o kiti nenustygsta vietoje. Pastarieji tėvams sukelia kur kas daugiau rūpesčių, juos reikia nuolat sekti, saugoti. Todėl nuo mažų dienų vaiką būtina mokyti, ko jis turėtų vengti, ko nedaryti, kad jaustųsi saugiai.
Na, o jei polinkis bėgti iš namų atsiranda vyresniems vaikams ir tai pasikartoja, tokių vaikų tėveliams psichologė pataria nedelsti - drauge apsilankyti pas pediatrą ar vaikų psichoterapeutą. Mat neretai tai gali būti vienas iš pirmųjų signalų apie besiformuojantį rimtą vaiko psichikos sutrikimą.
