Išsivedė vakar vakare mane Čipas pasivaikščioti. Čipas - tai gana nekvailas "kiemterjerų" veislės šunėkas. Gyvename mudu jau penkerius metus. Pergyvenome avariją, šunų kovas (su priežastimis ir be jų), auklėjome vienas kitą. Tai yra man atrodė, kad tai aš jį auklėju ir savo valią diktuoju. Cha! Tai jis tyliu inkštimu ir niurzgimu mane auklėjo...
Dabar mūsų pasivaikščiojimai (aišku, tuomet, kai jis to užsimano) vyksta taip: jis bidzena, šniukštinėja, o iš paskos - aš laikydama pavadėlį tipenu. Tenka pasiduoti nugalėtojui. Tikrinome vakar vakare krūmus ieškodami kačių ir visokių kitokių "įdomybių", Čipas vis "pasirašinėjo" ant kiekvieno krūmo ar medelio, nuolat tampė mane už pavadėlio ir vis dairėsi į mane priekaištingu žvilgsniu.
Taigi išlindome mes iš už krūmo, už kurio Čipas buvo katiną regėjęs, į takelį ir susidūrėme su mažu žmogeliu ant dviračio. Na, iš pažiūros gal penkerių šešerių metų amžiaus tas žmogutis. Čipas iškart puolė prie jo. Kažkaip labai jau pamėgo vaikus paskutiniu metu, įvairiausiais savo kūno judesiais prašosi glostomas. Tačiau žmogutis ant dviračio jo glostyti neketino, tik piktai į mane dėbtelėjo ir, ištiesęs ranką, pareiškė:
- Atiduok man jį!
- Ką, jį? - nesupratau aš. - Tu nori atimti mano šunį?
- Taip!
- Bet tai mano šuo! Tu paprašyk tėvelių, kad jie tau tokį patį nupirktų...
- Gana! - dar pikčiau suriko vaikis.
- Ką? - apstulbau aš.
- Atiduok šunį! Tuoj pat! Aš turiu ginklą!
Ir ką jūs manote?! Nė mirktelėti nespėjau, kaip jo rankose nežinia iš kur atsirado juodas daiktas, panašus į tikrą pistoletą.
"Viešpatie švenčiausias! - šmėstelėjo mintis. - Vaikas, rodos, kaip vaikas, dar ikimokyklinukas, o rankose - tikrų tikriausias pistoletas. O gal netikras? O gal tikras? Kas čia žino! Tiesą sakant, pistoletą esu mačiusi tik televizijos ekrane ir laikraščio nuotraukose. Aplink, lyg tyčia, - nė gyvos dvasios. Gal tas vaikis pistoletą iš tėvo nugvelbė (jei jis tikras), gal kur krūmuose rado (nusikaltėlių kaip daiktinį įrodymą išmestą). O jei aš dabar imsiu bėgti, tai ar tam mažajam teroristui nekils mintis šauti į mane (jei vis dėlto tas pistoletas tikras)?"
Ir kol aš taip suakmenėjusi mąsčiau, Čipas stojo tarp manęs ir pavojaus. Priekinėmis letenomis atsirėmęs į dviračio vairą, jis ėmė laižyti vaikui nosį, burną. Tas pradėjo juoktis (taip naiviai ir vaikiškai), muistytis rankomis, pistoletas nulėkė į šalį ir aš jį kaipmat sugriebiau. Jis buvo lengvas, bet visai kaip tikras...
O čia ir vaiko mama iš kažin kur atsirado, ir daugiau žmonių pasirodė.
Tik aš, tenka prisipažinti, dar ilgai negalėjau atsigauti. Ir vis galvoju, kad dabar labai jau jie, tie maži žmogiukai, suauga, patylomis susirankiodami iš mūsų, suaugusiųjų, tai, kas gera ir bloga.
