Mes – biuro planktono gyventojai, ramiai plaukiojantys savo šiltame vandenyje, kas mėnesį sąžiningai atsiimantys atlygį ir kasdien besistengiantys išsisukti nuo didesnių žuvų nasrų. Tai pasakojimas apie mus, vadybininkus. Įspėjimas: šio teksto stilius tragiškas, bet tikroviškas.
Negandos naujame darbe užpuolė jau nuo pirmos dienos. Ir ne prasta nuotaika, rytinės spūstys ar sugedęs kompiuteris kalti. Tiesiog supratau, kad su kolegomis nesusišneku, nors bendraujame ta pačia lietuvių kalba. Na, beveik ta pačia...
„Sveikinu atvykus ant denio! – sudundėjo vadovo balsas vos pravėriau kabineto duris. – Susipažink su savo kolegomis Mariumi ir Dariumi. Jie kuruoja mūsų restoranų tinklo rinkodarą ir promotion, o tu, kaip tarėmės, būsi atsakingas už CRM, CSR ir B2B.“
Net krūptelėjau. Gyvenime teko girdėti ir tokių egzotiškų žodžių kaip mikrotoponimika, konkordansas ar netgi kerargiritas, bet tai, ką išgirdau iš vadovo, buvo netikėta. Todėl susijaudinęs nurijau seiles ir paprašiau paaiškinti kiek smulkiau.
„Supranti, – pradėjo jis. – Negalime būti orientuoti vien tik į maisto pardavimus. Visuomenėje mūsų veikla turi būti crystal clear, kad niekam nekiltų klausimų apie skaidrumą, geranoriškumą. Turime būti korporatyviai atsakingi, reaguojantys ir išnaudojantys kiekvieną progą, kiekvieną posibility, reaguoti į rinką, numatyti klientų, partnerių poreikius ir juos managinti. Tai tavo challenge, vaikine. Būk nuolat ad hock, priimk sprendimus up to date ir siek savo goals.“
Na ką gi – gyveni ir mokaisi. Linktelėjau šefui galva ir prisėdęs prie kompiuterio pradėjau internete ieškoti atsakymų į ką tik iškilusius klausimus. Tačiau net nespėjau įpusėti, kai e-mail inbox laukelyje sumirgėjo pirmasis message mano naujajame darbe.
„Martynai, manau, kad būtų not fare įstumti tave į vandenį deramai neapšilusį. Kaip tik turime perfect progą, todėl noriu su tavim suderinti. Poryt šeštą vakaro esu kviečiamas į vieno kolegos party, bet kaip tik tą vakarą žaisiu tenisą. Gal galėtum nueiti už mane? Ten susirinks daug mūsų klientų, tau bus naudinga praplėsti kontaktų ratą. Tik nepamiršk paprašyti Irenos, kad užsakytų vizitinių kortelių ir įsigyk smokingą – aprangos kodas „black tie“. Atsakyk man ASAP, net turiu RSVP, gerai? Artūras.“
Savo vadovui pajutau nuoširdžią pagarbą. Supratau, kad turėsiu tobulėti greičiau, negu auga Lietuvos ekonomika, kad bent įpusėčiau vytis jo žinių ir išmanymo lygį. Su dviguba energija ir sukaupęs dukart labiau klausimų grįžau prie interneto, tačiau drumsti vandenį jau pradėjo Marius ir Darius, kurių vardų panašumas man iš karto padiktavo legendinių Lioleko ir Boleko pravardes.
Klausiausi jų pašnekesio vis labiau netikėdamas savo ausimis: štai Marius rengiasi pabriefinti agentūrą, kad galėtų padaryti naują action, o Darius savo action planą jau padarė, todėl dabar monitorina rezultatus.
Tuo tarpu paieška ekrane parodo, ką reiškia CSR, ir akyse iš karto pašviesėja dviem tonais – būsiu atsakingas už socialinę atsakomybę! Netrukus iššifruoju ir kitas dvi šaradas – vykdant CRM reikės atsakinėti į mūsų restoranuose persivalgiusių klientų skundus ir siūlyti jiems patiekalų iš naujo meniu. O B2B, pasirodo, yra visai ne muzikos grupė, o verslo bendravimas su verslu!
Tikriausiai amerikietiškų frazių ir terminų kiekis tavo kalboje rodo šiuolaikinio vadybininko išmanymą ir socialinę padėtį. Gal todėl šefui vėl užsukus į kabinetą mano naujieji draugeliai tiesiog stengiasi perrėkti vienas kitą, apšaudydami jį naujomis kulkomis iš savo neišsenkančio brainstormų, business case‘ų, outsource‘ų ir inbound‘ų šulinio.
„Padarysime išradingą BTL‘ą, gerai matomose miesto vietose iškabinsime vaizdingus outdoorus, o banneriuose rodysime mūsų naujus patiekalus“, – šaukia Liolekas – Marius. „Mano surinktas feedbackas rodo, kad turėsime daugiau investuoti į mūsų padavėjų trainingą ir skillsų gerinimą“, – neatsilieka Bolekas – Darius. Vadas klausosi, krapšto pleiskanotą galvą ir galiausiai atsisuka į mane: „Martynai, o ką tu manai?“
„Muon atruod, ka pėrma geriau paveizėkiem, kuoks bos agentūras galutins pasiūlyms i taduo ruokuokimės“, – atsakau ir mėgaujuosi stojusia tyla. Galiausiai kažką tyliai murmėdamas šefas išeina iš kabineto, o Liolekas su Boleku lieka spoksoti į mane išsprogusiomis akimis.
Tikiuosi, kad mano atsakymas jiems patiko ir padės dar labiau praplėsti akiratį. Juk turime tiek gražių, bet jau pamirštų lietuviškų žodžių, kurie taip tiktų šiuolaikiniam verslui. Gal tai bus netgi naujos eros Lietuvos verslo pasaulyje pradžia? Ir gal ateis ta diena, kai meet‘us pradėsime vadinti rateliais, deadline‘us – liepsnikėmis, brainstormus – sūkurėliais, o feedback‘ą – atgrąžuliu?
