Apie šalį: Maroko karalystė yra šiaurės vakarų Afrikoje. Jos plotas - 446 550 kvadratinių kilometrų, gyvena 29 milijonai arabų ir berberų. Tik 44 procentai gyventojų raštingi, didžioji dauguma (98,7 proc.) yra musulmonai sunitai. Karalystės sostinė - Rabatas.
Perkama ir parduodama meilė
Maroką ypač mėgsta šiaurės Anglijos miestelių senutės. Poilsis šioje šalyje joms atsieina pigiau nei nuosavo būsto šildymas anglimi. Dar galima sutikti ir vokiečių - jos čia atvažiuoja saulėtosios pakrantės paplūdimiuose pašėlti su jaunesniais makoriečiais (pastariesiems įeiti į viešbutį draudžiama, kaip, beje, ir marokietėms merginoms), graudžiai atplėšdamos nuo savo biudžeto kruopščiai perskaičiuotus eurus. Skandinavai, belgai, šveicarai ir prancūzai tiesiog alpsta nuo mažų kainų ir pats menkiausias europietiškasis proletaras gali nors kuriam laikui pasijusti gan turtingu žmogumi.
Kai kurios rusės ir atostogaudamos mėgina šiek tiek pauždarbiauti, sudarydamos konkurenciją vietinėms laisvo elgesio merginoms, kurių čia beveik tiek pat, kiek ir netekėjusių moterų. Tik, skirtingai nuo rusių, į tiesmukišką klausimą provokuojančiai stovinti moteris niekuomet neatsakys tiesiai šviesiai. Ji tiesiog ištars: "Laukiu vyro" ar panašiai ir bet kuriuo atveju - nė užuominos apie pinigus. Net jei radai su ja bendrą kalbą ir judu apėjote visus aplinkinius restoranus, kur už viską tu sąžiningai mokėjai, vis vien negali tikėtis, kad visa kita bus nemokamai. Kai galiausiai atvažiuosite į kokį nors pogrindinį viešnamį, paprastai įsikūrusį tolimame ir ne pačiame geriausiame rajone, arba išsinuomosite jos vardu numerį viešbutyje, kur ne visuomet esti ir šiltas vanduo, švari patalynė bei rankšluosčiai, štai ten prieš proceso pradžią ir bus pasakytos paslaugų kainos, įskaičiuojant ir išrinktosios kelionę taksi. Musulmonė moteris neturi teisės tamsiu paros metu gatvėmis vaikščioti viena. Tokiu atveju ją iš karto sulaikys policija ir grės tikrai dideli nemalonumai.
Jaunimas atvažiuoja į Maroką parūkyti "žolės", virtuoziškai vos už kelis centus pardavinėjamos ant kiekvieno kampo. Prieš vykstant į Maroką būtina išmokti porą gestų. Ištiesta priekin ranka su pakeltu beveik iki stataus kampo delnu, nukreiptu prašančiojo pusėn, reiškia, jog tu išmaldos nedalini. Tokį gestą patariama "paryškinti" išraiškingu žvilgsniu. Pinigėlių Maroke kaulija taip dažnai, kad šį gestą per labai trumpą laiką išmoksite atlikti nepriekaištingai. Antrasis gestas - kiek paniekinamas, tingus mostelėjimas plaštaka ir rūgščiai ironiška veido išraiška reiškia, jog tau nieko nereikia.
Miegas gryname ore
Bet šiuos gestus privalai pamiršti, kai susitinki su išsiauklėjusiais, išsilavinusiais marokiečiais, kurių šalyje pakankamai daug. Tarp arabų marokiečiai, be jokios abejonės, yra labiausiai pažengę į priekį, o Maroko žydų bendrija pagal statusą užima trečią vietą pasaulyje (po Amerikos ir Kanados). Ši bendrija Maroke atsirado palyginti visai neseniai (dauguma bendrijos narių - tai tie, kurių atsisakė pažadėtojoje žemėje). Karalius Hasanas II jiems davė žemės (daug žydų yra Fese, viename iš prestižiškiausių musulmonų pasaulio miestų - pirmosios arabų Maroke dinastijos sostinėje), pilietybę, kuriam laikui atleido nuo mokesčių ir uždraudė diskusijas žydų klausimu. Rezultatai netruko pasirodyti. Štai toks jis, vietinis karalius, bendranacionaliniame lozunge "Dievas, Tėvynė, Karalius" užima kuklią trečiąją vietą ir turintis savo dvarus bei rezidencijas beveik kiekviename mieste. Na, o tai, kad daugybė žmonių miega tiesiog gatvėse - ne bėda. Klimatas puikus, o miegoti gryname ore labai sveika.
Gera degtinė - deficitas
Atvažiavęs į Kasablanką pasidedu lagaminus ir einu pasivaikščioti po miestą. Vakarienė: ragu iš ėrienos, suprantama, šiaurės afrikietiškosios, čirškintos moliniame dubenyje, lėkštė daržovių salotų, vietinis raudonasis vyras ir kava. Ragu nuostabus, tačiau vynas... Deja, deja. Po poros valandų rūgšties perteklius organizme primena apie save. Toks pat "efektas" ir nuo vietinio "Flag" alaus. Tad geriau jau gerkite "Heinekeną" arba viskį. Geros degtinės irgi nėra, tad jei žinote, jog labai jos norėsite, geriau butelį kitą atsivežkite. Svarbiausi alaus gėrėjai - vokiečiai - Maroke vis dėlto geria "Flag", mat jis 50 centų pigesnis. Nesinaudoja jie ir civilizuotais paplūdimiais, kuriuose yra gultai, dušai, tualetai, biliardas, barai, restoranai, nes už įėjimą reikia susimokėti 15 dirchamų (apie 1,5 dolerio).
Kitos dienos rytas prasideda nuo ekskursijos į Hasano II mečetę. Mečetė - šiuolaikinės statybos, kerinti savo dydžiu, itališkojo marmuro apdaila ir gigantiškais šviestuvais. Reikšmingų istorinių paminklų mieste nėra. Kasablanka - jaunas miestas. XIX amžiaus viduryje čia buvo tik 700 gyventojų turintis kaimas. Dabar Kasablankoje gyvena 10 procentų (apie 3 mln.) visų marokiečių.
Be abejo, kontrastų čia netrūksta. Vargšų rajonuose be patyrusio palydovo geriau nesirodyti. O net ir su juo geriau vykti automobiliu. Žmonės, gyvenantys kartoninėse dėžėse nuo televizorių. Keturiomis šliaužiojantys raupsuotieji. Kortų lošėjai, lošiantys ant didelės dėžės tiesiog turgaus viduryje...
Naujieji rusai gerbiami ir laukiami
Pačioje Atlanto pakrantėje vienas iš kurortinių miestų - Agadiras - ekologiškas ir kone steriliai švarus. Mane pasitinka muitininkai ir jau žinomas lozungas su karaliumi trečioje vietoje, meniškai išgenėtais medžiais išrašytas kalno slėnyje.
Iš Agadiro uosto leidžiuosi gaudyti ryklių komfortabilia "Aba Karim" jachta, kuri visai nepanaši į žvejybinį laivą. Meilūs ekipažo nariai, jaukios kajutės, puikus baras ir daugybė kitų patogumų. Tarp žvejų - daugiausia vokiečių, kalbančių sava, kaip jiems atrodo, tarptautine kalba. Kapitonas papasakojo apie rusus - septynis vyrus ir vieną moterį, kurie, užmokėję už penkiolika žmonių (kad niekas netrukdytų), užėmė vietas viršutiniajame denyje ir kas minutę užsisakinėjo įvairiausius patiekalus ir gėrimus. "Tai buvo geriausias reisas per visą mano gyvenimą! - sakė kapitonas iš džiaugsmo blizgančiomis akimis. - Mes tada sugavome net septynis ryklius". Ryklius gaudo taip. Iš pradžių paruošiamas trosas - stipri virvė su 98 kabliukais, ant kurių užkabinami sardinių gabalai. Paskui jis įmetamas į vandenį, pritvirtinus svorius ir spalvotus plūdurus. Paskui jachta nuplaukia nuo tos vietos, kur buvo įmestas trosas, ir išmeta inkarą ten, kur borto echolotas parodo esant žuvų. Visiems žūklės dalyviams išdalinamos bambukinės meškerės su valu ir dviem kabliukais ir net tie, kurie gyvenime nėra nė karoso iš kūdros ištraukę, ima traukti gan nemenkas žuvis. Paprastai sugauta žuvis ruošiama maistui čia pat, jachtoje, bet jei norite, galite ją pasiimti su savimi ir jums ją paruoš viešbučio restorane. Apie žuvis reikia nusimanyti, mat vandenyne jų tiek, jog geriausia turėti enciklopediją. Pasitaiko ir mutantų, kuriuos būtina iš karto išmesti.
Po žvejybos tiesiog nuodėmė neaplankyti Marakešo - miesto, davusio pavadinimą visai šaliai. Nuo Agadiro iki Marakešo - lygiai 273 kilometrai. Kelias ne toks platus kaip norėtųsi ir didžiulės mašinos viena pro kitą prasilenkia vos kelių centimetrų atstumu. Vietiniai marokiečiai važinėja taip nedrausmingai ir netvarkingai, kad net ir būnant keleiviu gali neišlaikyti nervai. Todėl geriausia keliauti autobusu. Svarbiausia Marakeše - prieš išlipant iš autobuso kuo giliau paslėpti piniginę ir kitas vertybes, o fotoaparatą ar filmavimo kamerą laikyti kuo tvirčiau suspaudus. Šiaip jau marokiečiai nieko nedaro už dyką. Paklausei, kaip nueiti ten ir ten ir tau atsakė - mokėk. Ir t. t. Trumpai tariant - arbatpinigius čia mėgsta ir jų laukia.
