Mobiliojo ryšio optinio atpažinimo technologija išvaduos nuo streso pasiklydus užsienio didmiestyje: jei nepavyksta susišnekėti su vietiniais, nesusigaudote žemėlapyje ir dar skubate, tereikės išsitraukti mobilųjį telefoną ir nufotografuoti priešais esantį pastatą.
Siunčiamoje žinutėje įrašę savo viešbučio, parodų centro ar susitikimo vietos adresą ir spustelėję mygtuką “Siųsti”, po kelių minučių į savo telefoną gausite tikslias savo buvimo vietos koordinates ir konkrečius nurodymus, į kurią pusę pasukti ir kurlink eiti ar važiuoti. Taip savo kuriamos GSM navigacijos technologijos, paremtos vartotojų siunčiamų fotonuotraukų atpažinimu, praktinį naudojimą įsivaizduoja Kembridžo universiteto (D. Britanija) tyrėjai (http://mi.eng.cam.ac.uk/milab.html) Roberto Cipolla ir Duncanas Robertsonas.
Jų siūlomas sprendimas orientuojasi į masinės rinkos poreikius: telefonai su GPS imtuvais daugeliui pasiklysti be streso pageidaujančių vartotojų yra per brangūs, o fotografuojantys modeliai jau tampa standartiniais. Be to, Kembridžo universitete sukurta technologija siūlo gerokai didesnį tikslumą: geriausiu atveju GPS imtuvai buvimo vietą nustato 10 m tikslumu. Panaudojus trianguliaciją mobiliojo ryšio vartotojo vietą pagal bazinių stočių signalus mieste galima apskaičiuoti maždaug 50 - 100 m tikslumu. O fotografuojantis telefonas tikslus kaip snaiperis: jo paklaida - vos 1 metras.
Fotonavigacija veikia taip: vartotojui išsiuntus nurodytu numeriu priešais esančio pastato nuotrauką serveris pradeda lyginti ją su 3D atvaizdų bazėje esančiais duomenimis. Paiešką leidžia susiaurinti bazinės stoties, prie kurios prisijungęs vartotojas, geografinės aprėpties ribos. Atpažinimo programinė įranga pirmiausia identifikuoja atsiųstame atvaizde esančias horizontalias ir vertikalias linijas. Tada atvaizdas pakoreguojamas taip, kad visos ir horizontalios, ir vertikalios linijos taptų lygiagrečios. Taip atstatomas pirminis frontalus tam tikru kampu nufotografuoto objekto atvaizdas. Tada atpažinimo programa ieško unikalių požymių, pavyzdžiui, langų ir durų kampų, spalvų, jų intensyvumo ir kt. Aptikti “identifikatoriai” lyginami su duomenų baze. Atpažinus objektą belieka palyginti vartotojo atsiųstą nuotrauką su originalia ir apskaičiuoti tikslią jo buvimo vietą. 1 m tikslumas leidžia pasiklydusiam pateikti labai konkrečius nurodymus: sukite kairėn, eikite pirmyn iki kampo, tada dešinėn ir t.t.
Pasak tyrėjų, programinė įranga gali identifikuoti pastatus ir tais atvejais, kai jie fotografuojami skirtingomis apšvietimo sąlygomis, įvairiu kampu, naudojant įvairios raiškos kameras, skaitmeninį vaizdo didinimą. Netrukdo ir į vaizdo ieškiklį patekę praeiviai, stovintys ar važiuojantys automobiliai.
Kol kas ši technologija tik bandoma: jos kūrėjai užsitikrino paramą Kembridžo miesto centro pastatų 3D atvaizdų duomenų bazei sukurti ir rengiasi pristatyti prototipinį veikiančios sistemos variantą.
O trys “Microsoft” paskelbtame programuotojų konkurse dalyvavę Škotijos Aberdino universiteto (http://www.abdn.ac.uk/) studentai sukūrė savąjį mobiliesiems telefonams ir kišeniniams kompiuteriams skirto autopiloto sprendimą. Jų programa ULL (University Leisure and Lifestyle Manager) padeda ne tik pasirinkti reikiamus vadovėlius, gauti atsiliepimus apie rašto darbus, bet ir organizuoti laisvalaikį - be kita ko, susikuriant asmeninį gidą po vietines alines.
Įdomiausia programos funkcija - “Take Me Home, I'm Drunk” - skirta parvesti iki žemės graibymo prisiliuobusį telefono šeimininką į jo namus. Jei studentui pakaks jėgų spustelėti reikiamą telefono ar kompiuteriuko mygtuką, į taksi firmą bus išsiųsta žinutė su pabo, kuriame yra pavargęs klientas, pavadinimu ir jo namų adresu. Tiesa, dėl informacijos apie šią funkciją stokos nelabai aišku, kaip užtikrinamas autopiloto patikimumas - savo namų adresą ir pasirinktos taksi firmos telefoną galima įvesti iš anksto, bet kaip su pabo adresu? Juk prasidėjus vakarėliui vienoje alinėje jo finalas gali įvykti visiškai kitoje miesto pusėje…
