Kad slaptažodžiai, kuriais užrakinate savo kompiuterį, el. pašto dėžutę, interneto prieigą ar pasirinktas WWW paslaugas nuo pašalinių, iš tiesų apsaugotų, tereikia dviejų dalykų - paversti juos kuo sudėtingesniais ir reguliariai keisti. O to daryti niekas nenori.
MwQ70%t[[zl647O! - tai galbūt išeitis, bet anaiptol ne problemos sprendimas. Verčiau jau ir toliau skaitmenines paslaptis tesaugo vaikų ar šunų vardai, sporto klubų, bulvių traškučių, kino filmų pavadinimai. Galų gale, kai gerai pagalvoji, vargu ar tos paslaptys iš tiesų vertos to, kad dėl jų kasdien kvaršintum galvą.
Tačiau Hebrajų universiteto (Hebrew University) Jeruzalėje Kompiuterių mokslo ir inžinerijos mokykloje (http://www.cs.huji.ac.il/) sugalvotas būdas, kaip taikiai išspręsti vartotojų kovos su patikimais ir nuolat keičiamais slaptažodžiais problemą. Idealiu atveju vartotojas turėtų pakankamai ilgą laiko tarpą prisiminti sudėtingą slaptažodį, bet net ir to norėdamas negalėtų išduoti jo kitiems. Būtent tokius slaptažodžius ir išrado profesoriaus Scotto Kirkpatricko vadovaujama specialistų grupė. Slaptažodžius, kurių neįmanoma nei pamiršti, nei atskleisti.
S. Kirkpatrickui mintį pakišo bendrieji žmogaus atminties ypatybių tyrinėjimai: jis pabandė įsivaizduoti atmintį kaip įgimtą vienakryptės funkcijos išraišką. Pasak jo, matematikoje vienakryptė funkcija - tai užduotis, kurią galima lengvai išspręsti viena kryptimi, bet priešinga - sudėtinga. Vienakryptės funkcijos pavyzdžiu gali būti skaičių skaidymas daugikliais. Iš jų nesunku gauti tam tikrą skaičių, tačiau iš skaičiaus “ištraukti” daugiklius keblu, ypač jei tas skaičius yra labai didelis. Panašiai elgiasi ir žmogaus atmintis, kai tenka įsiminti atvaizdus, neegzistuojančių kalbų žodžius, dirbtines gramatikos taisykles ar atlikti kitas panašios paskirties užduotis. Pavyzdžiui, paveikslėliai atmintyje saugomi beveik neįsisąmoninus, kas iš šios informacijos buvo sužinota. Juos lengva atpažinti, tačiau sunku apibūdinti, t.y. perteikti jų ypatybes kitiems.
Hebrajų universitete buvo atlikti bandymai, kuriais siekta išsiaiškinti, kaip tiriamieji sugeba naudotis slaptažodžių funkciją perėmusiais paveikslėliais. Prototipinei “nepamirštamų slaptažodžių” sistemai buvo panaudotos atsitiktinai parinktų paveikslėlių sekos, neegzistuojančių kalbų žodžiai ir gramatinės formos.
Pirmuoju atveju tiriamieji, norintys gauti “pasąmonės slaptažodžius”, turėjo įveikti dviejų dalių procesą. Iš pradžių jiems buvo parodytas iš 20 000 paveikslėlių duomenų bazės atsitiktinai atrinktų 100-200 atvaizdų rinkinys. Paveikslėliai jame buvo suskirstyti į 2-9 atvaizdų grupes pagal temas, ir kiekvienam vartotojui iš kiekvienos grupės buvo paskirtas “vaizdo slaptažodis”.
Praėjus tam tikram laikui, vartotojai turėjo identifikuoti save naudodami parinktus paveikslėlius. Eksperimento rezultatai parodė, kad praėjus 3 mėnesiams po to, kai tiriamiesiems buvo nurodyti vaizdo slaptažodžiai, daugiau nei 90 proc. atvejų jie buvo tiksliai atpažinti. Tyrėjų skaičiavimai liudija, kad tikimybė, jog kas nors 4 kartus iš eilės atspės rodomą paveikslėlį, yra mažesnė nei viena tūkstantoji procento.
Tad naudojant kelių vaizdo slaptažodžių sekas, saugumo sumetimais kiekvieną naudojant tik po vieną kartą ir juos reguliariai keičiant, nes vaizdo informaciją galima įsiminti kur kas efektyviau, įmanoma užtikrinti ir saugumą, ir paprastumą naudotis. Bandymai taip pat parodė, kad kiti loginiai mechanizmai nesąmoningai įsimenami kiek prasčiau: antai panaudojus vietoj slaptažodžių neegzistuojančių kalbų žodžius, užrašytus lotyniška abėcėle, įsiminimo tikslumas praėjus 3 mėnesiams siekė 70-90 proc., o geriausi dirbtinai sukurtų gramatikos taisyklių struktūros atpažinimai geriausiu atveju buvo pasiekę 75 proc. tikslumą.
Nepamirštamų ir neatskleidžiamų slaptažodžių naudojimas komerciniuose produktuose gali būti pradėtas naudoti maždaug po dvejų metų. Galbūt sena tiesa, kad vienas paveikslas atstoja tūkstantį žodžių, iš esmės pakeis situaciją kompiuterių saugumo srityje.
