Atskridusi į Vilnių iš tokios netolimos Europos Sąjungos puikiai supranti, kad ekspertų teiginys apie gerą šalies ūkio pasirengimą konkuruoti bendros rinkos sąlygomis skamba labai jau optimistiškai.
Ir padaryti tokias išvadas jus paskatina paprastas jaukaus ir šilto užsienio išvykimo terminalo palyginimas su šalta bei nejaukia Vilniaus oro uosto atvykimo sale, į kurią patekus net ištroškusiems nuotykių jauniems užsienio svečiams greitai iš veido dingsta šypsena. Trūksta tik užrašo: “Sveiki atvykę į skurdžią ir atsilikusią šalį Lietuvą”.
Tiesa, ketinama pastatą rekonstruoti, tad po kelerių metų ir pas mus bus kaip Europoje. Nors sveikas protas sakytų, kad pagerinti šalies tarptautinių vartų būklę, o kartu padidinti jų patrauklumą būtų galima paprasčiausiai pastačius atvykimo salėje kelis šildytuvus, juolab kad galima rasti labai ekonomiškų jų tipų. Gal kas nors mano, kad šildymui trūksta lėšų, bet gausus būrys nuobodžiaujančių salėje ar gretimuose kabinetuose madų žurnalus skaitinėjančių įvairių tarnybų (sienos apsauga, oro uosto apsauga, muitinė ir kitos tarnybos) darbuotojų, ko niekada nepamatysi kitur, liudija, kad taupome tikrai ne ten, kur reikia.
Atvykimo salėje galima pasigesti tik lagaminų ir Lietuvos avialinijų darbuotojų. Mat bagažo tvarkytojų trūksta, nors nacionalinės avialinijos gali pasigirti tarnautojų gausa, tik jie visi daugiau užsiėmę kažkokiais svarbesniais negu keleivių aptarnavimas reikalais. Šlovingas Lietuvos aviacijos tradicijas, Dariaus ir Girėno vardus jiems priminti net neverta. Beje, vaišindamos keleivius pažliugusiais pomidorais ir apdžiuvusiais neaiškios mėsos griežinėliais, Lietuvos avialinijos sėkmingai kovoja ir su geru šalies kaip maisto ir žemės ūkio lyderės vardu.
Pasiskųsti blogu šalies oro tarnybų darbu lyg ir nėra kam, nors šios institucijos pavaldžios Susisiekimo ministerijai. Tačiau jos tarnautojai teigia, kad jie į savo įmonių veiklą nesikiša. Na, o už Lietuvos įvaizdį atsako kitos žinybos. Taigi vienos įstaigos išleidžia valstybės pinigus teigiamam šalies įvaizdžiui formuoti, o kitos už valstybei priklausančius pinigus šalies gerą vardą niokoja.
Vilniaus oro uosto darbe puikiai atsispindi viena pagrindinių Lietuvos ekonomikos problemų - nuostoliai, susidarantys dėl prasto šalies valdymo, ir įvairių žinybų darbo koordinavimas, todėl žmonių gyvenimas gerėja daug lėčiau, negu leidžia ekonomikos potencialas. Blogiausia, kad norint užglaistyti nepasitenkinimą tapo įprasta gyventojus apgaudinėti manipuliuojant skaičiais ir faktais. Bene ryškiausias pastarųjų dienų pavyzdys - visai neseniai paskelbtas rezultatas “apie pirmą kartą per penkerius metus įvykdytą šalies biudžeto planą”. Nors kiekvienas paprastas buhalteris jums pasakys, kad metų pabaigoje buvo pakeista mokesčių mokėjimo tvarka ir tuos mokesčius, kuriuos būtų reikėję sumokėti sausį, teko sumokėti gruodį. Štai ir įvykdėme planą. Žinoma, gyventojai, atėję į polikliniką, mokyklą ar teatrą, matys tuos pačius nepriteklius - pinigų juk nedaugėjo - ir jausis apgaudinėjami.
Taip siekiant trumpalaikių politinių ar asmeninės karjeros tikslų griaunamas pasitikėjimas ir pasididžiavimas savo valstybe. Bent elementarus žmogiškas padorumas reikalauja, kad valdančios koalicijos vadovai, matydami, kiek rūpesčių šaliai atneša amoralus elgesys ir populizmas, patys taip nesielgtų. Juolab kad, kaip ir Vilniaus oro uosto atveju, daugelio biudžeto problemų sprendimas nėra jau toks sudėtingas dalykas, tik reikia jas pripažinti ir ieškoti racionalių būdų, kaip išspręsti.
Lietuvos ekonomistams jau seniai akivaizdu, kad mažėjančios biudžeto pajamos yra glaudžiai susijusios su mažėjančia BVP dalimi, tenkančia darbuotojams, o ne su mažėjančiomis valstybės aparato išlaidomis, kaip mano liberalių pažiūrų mokslininkai, kad ir Lenkijos banko valdytojas Leszekas Balcerowiczius (Lešekas Balcerovičius). Valdininkija savęs niekada nenuskriaus, tą liudija 40 proc. ministerijų atlyginimų šuolis, o taupant valstybei per socialinę sferą nukenčia paprasti žmonės. O stambiam verslui tenkanti BVP dalis iš tiesų sparčiai didėja ir įvertinant, kad šis kapitalas daugiausia susijęs su užsieniu, nereikia stebėtis, kad didelė dalis uždirbtų Lietuvos pinigų iš šalies iškeliauja dažniausiai naudojant profesionalių konsultantų sugalvotas arba mūsų pačių neatsakingai suteiktas lengvatines apmokestinimo schemas.
Jei remtumės ES statistikos duomenis, tai pastaruosius trejus metus iš eilės iš visų senų ir naujų ES narių reali darbo vieneto kaina ryškiai mažėjo tik Lietuvoje. Tai yra mūsų ūkis konkuravo tarptautinėje rinkoje ne savo gebėjimais ir naujais atradimais, o skurdindamas darbuotojus bei smulkius verslininkus - ir visa tai vyksta valdant kairiosiomis save vadinančioms, socialdemokratų ir socialliberalų partijoms.
Derėtis dėl geresnių sąlygų visų rangų Lietuvos vadovai iki šiol nemoka, tad savo turtą ir darbą parduodame pusvelčiui. Gal todėl, kad įprasta manyti, jog pigi darbo jėga yra šalies privalumas, nors iš tiesų ekonomikos teorija teigia visiškai priešingai - pigi darbo jėga dirba nenašiai, o konkurencinį pranašumą suteikia tik kūrybiškumas ir intelektiniai gebėjimai. Ką jau kalbėti apie tai, kad skurdas lemia socialines problemas, didėjančias valstybės išlaidas jų sprendimui ir politinį nestabilumą.
Daug kas pasakys, kad deklaruodama žinių visuomenės prioritetus Lietuva stengiasi ištrūkti iš šio Europos juodadarbių vaidmens ir daugiau dėmesio skiria aukštesnės kokybės bei geriau apmokamų darbo vietų kūrimui. Deja, kol kas nepanašu, kad šį planą pavyktų įgyvendinti - per daug norinčių, kad niekas nepasikeistų.
Dar viena šalies mistifikacija yra be jokių ekonominių argumentų, remiantis nieko nenutuokiančių gyventojų apklausomis ir paslaptingų užsienio ekspertų pasisakymais, brukama nuomonė, kad ankstyvas euro įvedimas palankus Lietuvai. Šiaip tai įdomu būtų sužinoti, kas tokias apklausas užsako ir panašius straipsnius platina, nors kieno interesus atitinka toks pasirinkimas, suprasti nesunku. Euro įvedimas ekonominiu požiūriu reiškia įsipareigojimus valdyti kainų augimo lygį, o tai paprasčiausiai pasiekiama ribojant gyventojų pajamų augimą. Matyt, nebe reikalo informacija apie susitarimus dėl euro Lietuvoje pasirodė visų pirma Švedijos spaudoje. Skandinavijos šalims, kurios augant naujam konkurentui Azijoje, su savo brangia gamyba sunkiai išsilaiko tarptautinėje rinkoje, būtų geriau, kad jų pašonėje kuo ilgiau būtų pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos.
Kalbėti viešai apie užsienio šalių pastangas daryti įtaką Lietuvos politikai nėra įprasta, esą tokie pasisakymai menkina šalies prestižą. Tačiau kai vos ne kiekviename Rusijos laikraštyje galima rasti pareiškimus apie siekimą ekonominėmis priemonėmis atstatyti Rusijos imperiją (neva liberalią) senų sienų ribose, kai JAV tyliai skatina mūsų bendradarbiavimą su Lenkija, žinoma ES iniciatyvų opozicioniere, o draugai iš Skandinavijos, žadėję už mokesčių lengvatas modernizuoti mūsų bankus ir įmones, sugebėjo tik pabranginti paslaugas ir aprūpinti pasenusiomis technologijomis, tikėtis, kad kiti nemato šių procesų, yra naivu.
Atsirandančių tarptautiniuose santykiuose problemų “diplomatiškas” nutylėjimas (o gal bailumas) pažeidžia Lietuvos žmonių nacionalinius interesus. Lietuva visada užsitarnaudavo pagarbą, kai aiškiai ir sąžiningai išreikšdavo savo poziciją kaip 1990-aisiais ir prarasdavo savo valstybę bei žmones, jei tylėdavo, kaip lemtingais 1940 metais.
Sunku patikėti, kad tokių paprastų istorinių tiesų kas nors šalyje galėtų nesuprasti, nebent svetimi pinigai, be jokių rūpesčių legalizuojami akcijų ir obligacijų rinkoje įvairių “investų ir astų” bei trijų akrų bendrovių, tramdo sąžinės balsą. Liūdna, kad tokias operacijas padeda atlikti jauni žmonės, matyt, taip ir nesupratę, kad geras vardas yra svarbiau negu naujas “Ferarri”. Kaipgi būtų susiklostęs jų gyvenimas, jei vardan tėvynės laisvės keletas idealistų nebūtų paaukoję savo gyvybes tą šaltą 1991 m. sausio naktį.
