Linai - tik aštuoniolika. Būdama vaikas, ji tapo prekybos žmonėmis auka. Vaiko kūną buvo bandoma parduoti Anglijoje, suteneriai jį siūlė sekso klientams ir Lietuvoje. Šiandien ant rankų ji sūpuoja dvejų metų vaikutį ir kabinasi į kitokį gyvenimą - tokį, kokio ji nematė ir nepažino vaikystėje.
Pasakodama sukrečiančią savo gyvenimo istoriją, Lina neranda gero žodžio vaikų globos namų auklėtojams ir valdžios institucijoms.
Jas vadino "papistutėmis"
Vaikų namuose dirbęs socialinis pedagogas sakydavo, kad čia visos merginos nuo 15-16 metų dirba "papistutėmis". Jis net ateidavo pasižiūrėti, kaip vyresnės mergaitės persirenginėja. Vaikų globos namuose su mumis elgdavosi kaip su šunimis. Bet iš tikrųjų auklėtojai patys išsigalvodavo, kad mes esame blogi ir kad viską labai blogai darome. Vaikų namuose kartą viena mergaitė iššoko pro penkto aukšto langą. Atvažiavo žurnalistai, pasikalbėjo su direktore. Paskui pastebėjo, kad mes, vaikai, būriuojamės apsirengę pižamomis. Žurnalistai paklausė, kodėl dieną visi dėvime pižamas. Aprengti pižamomis vaikščiodavome dažnai, nes auklėtojos iš mūsų atimdavo drabužius ir liepdavo apsivilkti pižamas, kad nepabėgtume iš vaikų namų.
Daug kartų esu iš globos namų ir iš pamokų mokykloje bėgusi. Buvau prisidirbusi. Mane norėjo uždaryti į koloniją arba į "bambuškę" (taip vadinome psichiatrijos ligoninę). Ir tik vienintelė psichologė mane užstojo. Ji pasirašė dokumentus ir prisiėmė atsakomybę už mane, kad aš tikrai daugiau nebėgsiu nei iš vaikų namų, nei iš pamokų. Ir aš nebėgau, nes ji juk rizikavo savo darbo vieta, kad tik manęs į psichiatrinę neišvežtų. Ji buvo tikrai labai gera psichologė, dirbdavo viršvalandžius, kad tik su vaikais būtų.
Mama žinojo, kur veža
Nuo aštuntos klasės nustojau lankyti mokyklą. Kai išėjau, niekas manęs neieškojo. Suprantate, aš buvau kaip neegzistuojantis žmogus.
Manimi niekas nesirūpino - nei kur aš gyvenu, nei kaip aš gyvenu. Paskui susiradau draugą, kuris mane palaikė. Jis už mane vyresnis trejais metais. Jis man suteikė šilumą, buvo mano atrama. Vakarais aš prašydavau, kad jis neitų namo, kad su manimi pasiliktų miegoti laiptinėje. Daug visko buvo, bet jis man padėjo.
Prieš trejus metus, kai man sukako penkiolika, tie vyrai, kurie veždavo mano mamą dirbti į užsienį, ir man pasiūlė ten važiuoti. Aš tuomet dar nežinojau, kad mano mama užsienyje dirba prostitute. Man nepasakė, kuo aš važiuoju dirbti. Tik aiškino, kad galėsiu pasirinkti iš kelių variantų, kad man daug ką pasiūlys. Pavyzdžiui, rinkti krabų lazdeles, būti namų šeimininke arba užsiimti "konsumacija". Mano draugas taip pat žinojo, kad aš išvažiuoju dirbti į užsienį, bet nė neįtarė, kokiam darbui aš esu reikalinga.
Užtat mama tikrai žinojo. Ji pasirašė visus reikiamus dokumentus, kad aš išvažiuočiau. Reikėjo jos sutikimo, nes aš buvau nepilnametė - man buvo tik penkiolika. Tą sutikimą atsakingos institucijos jai patvirtino lengvai - nors ir aš, ir mama buvome policijos įskaitoje. Niekam nekilo didelių klausimų, ko girtaujančios ir už narkotikus sulaikytos moters nepilnametė duktė viena važiuoja į užsienį be atgalinio bilieto.
Įkainojo 6000 svarų
Skridau lėktuvu iš Palangos į Kopenhagą, o iš ten - į Anglijos miestą Birmingemą. Keliavau viena. Tie vyrai, tie suteneriai, prieš išvažiuojant man pasakė, kad skrendant lėktuvu negalima turėti telefono. Jie man pamelavo, nes juk iš tikrųjų lėktuve telefoną tik reikia išjungti. O aš patikėjau ir savo telefoną jiems atidaviau.
Birmingeme mane pasitiko lietuvė moteris. Ji - buvusi prostitutė, per kurią į Angliją atvažiuoja naujų merginų. Kai išlipau iš lėktuvo, ji manęs paklausė: "Ar žinai, ko čia atvažiavai?" Aš atsakiau, kad žinau - dirbti. "Na, tai, - sako, - važiuojam dabar pirkti "triusikų", liemenukų." Aš labai išsigandau, pradėjau verkti. Ji tada pasiėmė mano pasą, atsivertė, pamatė, kad man penkiolika metų, ir pati labai išsigando. Ji pradėjo kažkam skambinti, šaukti, ji bijojo mane parodyti šeimininkams - tiems tikriesiems pirkėjams. Kai šeimininkai mane pamatė ir sužinojo, kad esu nepilnametė, jie iškart nusprendė išsiųsti mane namo. O lietuviai suteneriai tiesiog siūlė man pagaminti kitą, suklastotą, pasą, kad galėčiau dirbti.
Su anglais suteneriais man pasisekė. Nes, jeigu būčiau patekusi kitur, pvz., pas kokius turkus ar albanus, mane tikrai būtų pardavę. Lietuviai už mane prašė 6000 svarų sterlingų. Bet anglai jiems paaiškino, kad aš nesu tinkama prekė, kad esu per jauna dirbti tokį darbą. Vienas iš jų apkabino mane ir pasakė, kad aš dar turiu gyventi su mama, o ne dirbti prostitute.
Pas anglus pragyvenau dvi savaites - iki skrydžio atgal į Lietuvą. Jie už atgalinį bilietą sumokėjo patys. Ten dirbančios merginos susimetė po 20 svarų mano bilietui, kad galėčiau parvažiuoti namo. Merginos ten gyvena viename name, o dirba Birmingeme kažkokiame Soho rajono kvartale. Kai aš ten buvau, viena mergina pabėgo. Teko girdėti, kaip suteneriai mušdavo tas, kurios jų neklausė. Bet su manimi jie elgėsi gerai. Aš visą laiką, kol buvau Anglijoje, verkiau, niekuo nepasitikėjau ir labai bijojau. Suteneriai siūlė man likti, bet aš norėjau tik vieno - grįžti namo.
Tuo tarpu sąvadautojai iš Lietuvos man skambino, liepė važiuoti į Londoną. Sakė, kad, jei šitie nesiūlo darbo, kiti tikrai pasiūlys. Jie grasino, kad, jeigu grįšiu į Lietuvą, pasitiks mane oro uoste, aš permiegosiu viešbutyje ir jie mane vėl išsiųs atgal. Bet aš pamelavau, kad oro uoste mane pasitiks policija.
Nėščia
Taigi po dviejų savaičių laimingai grįžau atgal, į Vilniaus oro uostą. Manęs niekas nepasitiko. Turėjau 300 litų, už kuriuos mane nepažįstamas vairuotojas parvežė namo, į Klaipėdą.
Grįžau pas Lietuvoje likusį draugą. Tą, kuris mane palaikė, kai neturėjau kur gyventi. Mes buvome draugai nuo pat vaikystės, paskui tapome pora. Daug laiko praleisdavau pas jį. Būdama šešiolikos vėl gavau labai daug darbo pasiūlymų užsienyje, tačiau man tai nerūpėjo. Netrukus pasijutau nėščia. Tada mes su draugu pradėjome pyktis. Ne tik man, bet ir jam buvo sunku. Viskas tiesiog buvo per anksti.
Kol buvau nėščia, vėl apsigyvenau pas mamą. Mama nuolat girtavo, bet turėjo išsinuomojusi butą. Nuolat trūkdavo pinigų. Bet buvo kita geraširdė moteris, kuri visada man tų pinigų paskolindavo.
Tada dar nežinojau, kad man už tai reikės atidirbti. Ji mane pradėjo gąsdinti, kad bus blogai. Na, ir aš turėjau važiuoti į viešbutį. Parsiduoti vyrams teko tris kartus. Ketvirtąjį kartą - tik susitikome, tik sumokėjo pinigus, ir į kambarį įsiveržė policija.
Kai nuvežė į policijos komisariatą, aš iš tikrųjų nežinojau, už ką mane ten laiko. Net nesupratau, kas iš tikrųjų vyksta. Man į galvą nebuvo atėję, kad už tokius dalykus yra baudžiama, kad žmonės gali būti nuteisti.
Aš nebuvau nuteista už prostituciją, nes buvau nepilnametė. Bet sąvadautoją nuteisė ilgam.
Pagaliau kaip žmogus
Po sulaikymo viešbutyje namuose apsilankė ir "Carito" bei Vaiko krizių centro socialinės darbuotojos. Iš pradžių nenorėjau priimti jų pagalbos. Aš nenorėjau priimti jokios socialinės pagalbos, nes galvojau, kad iš manęs tos visos įstaigos tik nori atimti vaiką. Bet tos darbuotojos iš tikrųjų labai man padėjo.
Vaikas padarė "stop"
Kitokį gyvenimą pradėti nebuvo lengva.
Mano draugui ir vaiko tėvui - 21 metai. Mums buvo labai sunku - abu jauni, nieko nesupratome. Labai anksti vaiką pasigimdėme. Bet vaikas iš tikrųjų viskam ir padarė "stop". Vaikeliui dabar dveji metukai. Kai apie jį pagalvoju, suprantu, kaip baisu, kai tavo mama tave parduoda arba tavo mama dirba prostitute. Kai mano mama tai darė, ji buvo moteris, o aš buvau vaikas - miegojau už pinigus su vyrais ir net nesupratau, ką darau. Aš nenoriu, kad mano vaikas užaugtų ir jam reikėtų patirti ką nors panašaus. Ir nenoriu, kad jis žinotų apie mano praeitį - kad buvau tapusi prostitute.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorė ir doktorantė Rasa Erentaitė sako, kad Linos atvejis parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos trūkumus.
