Jei per visą savo brandų gyvenimą jūs nepastatėte namo, nepasodinote medžio ir neužauginote sūnaus, o, priešingai teisiosios visuomenės normoms, gyvenot lengvabūdiškai ir prisidarėt nuodėmių, neskubėkit tapti Tibeto vienuoliu, nes savo kaltes prieš puritoniškąją žmonijos dalį galite išpirkti paprastesniu ir ne mažiau egzotišku būdu - vesdamas prostitutę.
Tiesą sakant, tapti Tibeto vienuoliu ne taip jau blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kur kas sunkiau surasti savyje jėgų pasiūlyti ranką ir širdį lengvo elgesio mergelei. Dar sunkiau - visą likusį gyvenimą jaustis tarsi ūkininkui, turinčiam nedidelį seniai suartą ir jau nualintą dirvoną.
Kaip tik dėl tos priežasties viduramžiais santuoka su seniausią amatą metusia, besigailinčia ir prie Dievo atsivertusia moterimi buvo laikoma garbingu poelgiu. 1198 metais Romos popiežius Inocentas III visiems vyrams, besituokiantiems su buvusia prostitute, išdidžiai pareiškė apie visišką nuodėmių atleidimą.
Pikantiško sekso mėgėjai santuokoje su laisvo elgesio moterimi įžvelgė tam tikrą ekstravaganciją. Juolab kad patys šventikai prižadėjo, jog vyrams bus atleistos visos nuodėmės. Beje, apie tai pagalvodavo ir prostitutės, tokiu būdu siekdamos apvalyti savo nuodėmingas sielas. Juk laisvo elgesio moteriai taip paprastai grįžti į pilnateisę visuomenę nebuvo leidžiama. Įstatymas, priimtas 1483 metais Hamburge, skelbė: "Laisvo elgesio moteris neturi teisės dėvėti jokių papuošalų. Jei ji ištekės už garbingo žmogaus, jai vis dėlto bus leista bendrauti su garbingomis moterimis. Tokia moteris privalo nešioti gobtuvą ir jokio kito galvos apdangalo".
