Jonas STRAŠINSKIS
Jau sėdėjau autobuse, kai šalia manęs klestelėjo tokia "nešpėtni" moteriškutė. Geltonplaukė, mėlynakė ir nelabai smarkiai dažyta. Ji man iš karto patiko. Nežymiai nusimoviau vestuvinį žiedą ir paveržiau kaklaraiščio mazgą. Pasisukau į ją ir, smagiai nusišypsojęs, pasakiau:
- Jeigu jau likimas mus suvedė į krūvą, tai ir susipažinkime!
Ji pirmoji ištiesė savo rankutę:
- Sabina Striokaitė!
Švelniai paspaudžiau jos gležną delnuką.
- O aš - našlys Danas Meirūnas! - pasisakiau.
- Toks jaunas ir jau našlys! - nustebo ji.
Palingavau galvą:
- Pasimirė mano žmonelė. Prieš pusantrų metų aš ją palaidojau. Amžiną atilsį jai. Gera buvo mano Mildutė. Tai dabar vienas ir vargstu.
Ji man pareiškė užuojautą ir paklausė:
- Tai kodėl neieškote naujos žmonos?
Pasislinkau arčiau jos.
- Ieškau. Tik vis nerandu. Žinote, dabartinėms merginoms tik seksas terūpi. O aš rimtas žmogus, tai noriu ir rimtą žmoną turėti, o ne kokią palaidūnę. Man tokios kaip jūs reikia. - ir paėmiau jos rankutę.
- O iš kur žinote, kad aš tokia? - paklausė.
- Žinau! - ir dar labiau prisiglaudžiau prie jos. - Sabinute, jūs man labai labai patinkate. Ir aš... aš... - vis labiau spaudžiausi prie jos.
Taip mudu susiglaudę tęsėme kelionę. Ji man buvo smagi, linksma ir trumpa kaip nakties sapnas. Nė nepajutau, kaip pasirodė mūsų miestelio žiburiai. Autobusų stotyje aš su visais krepšiais rabakštinausi lauk. Žiūriu, paskui mane lipa ir ji.
- Sabinute, kur tu? - neramiai apsidairęs paklausiau.
O ji linksmai sužaižaravo akimis:
- Į svečius! Seniai bebuvau čia.
Žingsniuoju Gedimino gatve, namų link. O ji, naujoji mano pažįstama, tipena paskui mane nė žingsnio neatsilikdama. Aš jau visai sunerimau:
- Tai kurgi tu?
- Nagi čia! - atsakė mostelėjusi ranka mūsų namų link.
Mus pasitiko mano "nabašninkė" Milda. Ji, pamačiusi Sabiną, linksmai sušuko:
- Sveika, sesute! Kokia tu išgražėjus! Kaip gerai, kad atvažiavai.
O mano Sabina tik pabalo, paraudo ir nieko nesuprasdama išlemeno:
- Tau tu... tu... gyva!
- Nagi kaip matai! - atsakė manoji. - O kodėl aš... aš...
- Nagi man Danas sakė, kad tu jau numirei prieš pusantrų metų, - išpoškino Sabina.
Manoji skvarbiai pažvelgė į mane:
- Danai, kaip čia?
- Aš... aš lekiu cigarečių.
Ir greitai iškūriau pro duris.
