Sigitas Stasaitis
Prieš kelias dienas pasaulis paminėjo gyvūnų globos dieną. "Akistata" yra ne kartą rašiusi apie mūsų tautiečius, kurie savo šunis išmeta per langus, uždaužo išliedami pyktį ar dėl pramogos medžioja gandrus. Tačiau tai tik atskirų žemos kultūros žmonių atskiri poelgiai. Kažkodėl žurnalistai vengia temų, kaip masiškai kankinami gyvūnai, auginami mūsų maistui. Gerai, kad nežinome ir nematome, kokiomis kankinančiomis sąlygomis auginami ir luošinami galvijai, vištos, kiaulės. Kančias vainikuoja pragaras, kurį gyvūnai patiria skerdyklose, kai neretai būna mėsinėjami dar gyvi. Lietuvoje padėtis vidutiniška - turime ne tik sadistų, bet ir gailestingų verslininkų, griežtą veterinarijos tarnybos kontrolę. O štai kitose šalyse, Kinijoje ir net JAV gyvūnų kančių niekas nenori pastebėti.
Kam vištai kojos?
Pasak gyvūnų globėjų, nėra pasaulyje žmogaus kraupiau kankinamų gyvūnų nei naminiai paukščiai. Į kiekvieną broilerį ar kalakutą augintojai žiūri kaip į tupintį pinigą, turintį nešti pelną. Kuo daugiau sutalpinsi fermoje paukščių, tuo daugiau uždirbsi. Tad tūkstančių genetiškai modifikuotų (kad greičiau augtų) paukščių dienas leidžia susispaudę šonais, braidžiodami po išmatas, laipiodami per pastipusius savo brolius. Broileriai dvesia dėl nuolatinio streso, o kai kurie - net iš bado, nes patys nuo augimo hormonais pagardinto lesalo auga taip greitai, jog nebelaiko kojos ir paukštis nebenueina iki lesyklos.
Kasdien į fermas atėję prižiūrėtojai surenka gaišenas ir atlieka selekciją - pašalina paliegusius, nepaeinančius paukščius. Kaip tai vyksta? JAV gyvūnų globėjams pavyko nufilmuoti prižiūrėtojus su metaliniais virbais rankose, kuriais jie paprasčiausiai uždaužo nereikalinguosius. Gavęs kirtį broileris ar kalakučiukas ne visada krenta negyvas - kartais ilgai purtosi skausmingoje agonijoje.
Liūdnas dedeklių gyvenimas
Atėjus skerdimo dienai, paukščiai gaudomi ir svaidomi, grūdami į dėžes. Lūš kaulai, prisitrenks - ne bėda, vis vien tuoj kabės skerdykloje už kojų ant konvejerio. Slenkant konvejeriui paukščių galvos panyra į vandenį, į kurį leidžiama elektros srovė, todėl dauguma paukščių prieš papjaunami bent apsvaiginami. Tačiau paukščiai plasnodami blaškosi, palenkia galvas, todėl nemažai jų į nuplikymo ir plunksnų pešimo mašiną pakliūva dar gyvi.
Dedeklių vištų gyvenimas dar liūdnesnis. Jos po 5-10 sukišamos į mažučius narvus, kuriuose pratupi iki mirties, negalėdamos nei išskleisti sparnų, nei pasikedenti plunksnų. Nuo tokių sąlygų paukščiams pasimaišo protas, jos ima kapoti ir lesioti kaimynes. Kad to nedarytų, išrastas "puikus būdas" - prieš įkalinant į narvus, - vištoms nukapojami snapai. Žinoma, be jokio nuskausminimo.
Tokiomis sąlygomis įkalinta višta kiaušinį išperi vidutiniškai tik kas 34 valandas. Kai nebesugeba nė per tiek, užleidžia vietą jaunesnėms. Atvežtos į skerdyklą nurašytos dedeklės beveik visos būna atrofuotais sulaužytais kaulais, tokios silpnos, jog nebepastovi ant kojų. Ir nereikia. Užtenka, kad už kojų laikosi pakabintos prieš paskutinę savo kelionę ant mirties konvejerio.
Prieš skerdimą - apsvaiginama
Vos ūgtelėjusių jautukų laukia bjauri diena - įvaryti į ankštą aptvarą jie būna kastruojami. Po to žnyplėmis nukerpami ragai, šone išdeginama žymė. Žinoma, dauguma fermų savininkų neišlaidauja nuskausminamiesiems. Daugelio šalių įstatymai leidžia, kad žaizdoti galvijai, su vėžinėmis opomis ar pūliniais būtų skerdžiami žmonių maistui. Tad pavieniai galvijai retai gydomi. Stambus raguotis - ne višta, jei leisi nudvėsti - nuostolis, tad vos gyvūnas rimčiau suserga, skubiai gabenamas į skerdyklą. Tik kaip į mašiną įkelsi dvesiantį jautį ar karvę, jei toks dvėsena net badomas elektrine lazda nebeatsistoja? Tada visos priemonės geros - pririštas galvijas į sunkvežimį įtempiamas naudojant traktorius, keltuvus.
Jau geras šimtmetis susitarta, kad vardam humanizmo į skerdyklas atvežti raguočiai, avys, kiaulės, arkliai turėtų būti pirma apsvaiginti specialiu į viršugalvį įremiamu ir ne kulka, o geležiniu cilindru smogiančiu pistoletu. Tik kartais jie sugenda arba skerdikai pavargsta jais naudotis. Tokiu atveju gyvulio laukia baisus košmaras - jis pakabinamas ir mėsinėjamas gyvas.
Žiaurūs rytiečių papročiai
Skerdyklose jaučiui ar karvei paprastai už užpakalinės kojos ar dviejų prikabinama grandinė ir elektrinis keltuvas gyvūną kilsteli į orą, kad gyvūnas negalėtų blaškytis, kai darbininkas peiliu perrėš gerklę. Be to, žemyn galva kabančiam gyvūnui greičiau iš perpjautos gerklės išbėga kraujas. Tačiau neretai lupti odą bei mėsinėti gyvūną pradeda, kol jis dar merdi ir turi sąmonės likučius.
Pavyzdžiui, Izraelyje galvijus reikalaujama skersti specialiu košeriniu šečita būdu neapsvaiginus. Šioje šalyje priimta galviją įvaryti į ankštą būgną, kurio gale karvė ar jautis priverčiamas iškišti galvą. Užpakalyje užtrenkus būgno duris, būgnas su gyvuliu apverčiamas aukštyn kojomis. Pirmasis skerdikas perrėžia gerklę, o kitas darbininkas, peiliu pamėsinėjęs po kaklą, dar gyvam padarui išlupa trachėją. Terliotis nėra kada - laukia eilė, tad taip apdorotas gyvūnas išmetamas iš būgno ir dar ilgai paklaikęs iš skausmo galuojasi. Islamiškas būdas "halalas" - lygiai toks pat kraupus.
Tūkstančiuose fermų karvės laikomos aptvaruose, kur negali ne tik apsisukti, bet ir patogiai atsigulti, išsitiesti. Pasak gyvūnų globėjų, trečdalis karvių į skerdyklas patenka suluošintos, kai kurios - nebepastovinčios ant kojų.
Ėdalas gardinamas hormonais
Praeis dar kelios kartos ir žmonės nebesupras patarlių apie į bažnyčią įleistą ir ant altoriaus lipančią kiaulę, apie kiaulę, samprotaujančią apie debesis. Seniai užmiršti laikai, kai riestasnukės turėdavo bent vieną laimingą vasarą, kurios metu patenkintos turkšdavosi ūkininko kiemo purvyne ar erdviame tvarte. Šiuolaikinės kriuksės gyvena ankštuose metaliniuose fermų garduose ir dangų pamato kelias sekundes prieš pat mirtį - kai iš fermos įvedamos į skerdyklos furgoną. Tačiau joms dangus neberūpi, nes ne viena nuo tokio auginimo būna išprotėjusi - viską puldinėja, kandžioja narvo virbus, daužosi į sieną. Vos atsivestų paršelių irgi laukia sunkus išbadymas - į ausis veriami žymekliai, replėmis išlupamos iltys, patinėliai kastruojami, nupjaunama uodega. Žinoma, dažniausiai visa tai - be nuskausminamųjų.
Kiaulės, kaip ir broileriai, šeriamos augimo hormonais, kad nutuktų ne per gamtos nustatytus 6-9 mėnesius, o dvigubai greičiau. Todėl kartais kelių mėnesių kiaulių nebenulaiko kojos. Fermose kiaulės, kurios per lėtai auga, išbrokuojamos. Kad būtų pigiau, paršeliai, kurių vežti į skerdyklą neapsimoka, užmušami už užpakalinių kojų trenkiant į betono grindis. Didesnieji - pribaigiami peiliais, virbais, kojomis.
Yra taisyklės ir reglamentai
Skerdikai pastebėjo, kad kiaulės - labai gyvybingos. Net po dūrio į širdį ar perrėžus kaklo arterijas jos, būna, atsigauna, vaikšto. Be reikalo, nes skerdyklose nėra kada su kiekviena terliotis - tokia rizikuoja gyva patekti į verdančio vandens šerių nušutinimo vonią.
Kadangi žuvys nežviegia, necypia, apskrita neleidžia jokių garsų ir ore uždūsta pačios, daugeliui net į galvą neateina, kad yra humaniškas būdas žuvis nužudyti nuduriant.
Pasak Šiaulių apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojo Edmundo Selvenio, Lietuvoje veikia Europos Sąjungoje patvirtintos gyvūnus saugančios taisyklės. Fermose ir narvuose gyvūnai turi turėti pakankamai erdvės, šviesos bei, žinoma, maisto. Yra griežti reglamentai, kaip gyvūnai turi būti pervežami. Prieš kastraciją, dantų ar ragų šalinimą privalo būti vartojami nuskausminantieji. Taip pat taisyklės griežtai reikalauja, kad prieš skerdžiant gyvūnai turi būti tinkamai apsvaiginami. Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja, kaip šių reikalavimų laikomasi. Pažeidėjai, kankintojai baudžiami pagal įstatymus.
"Geriausias taisykles kuria gyvenimas, - "Akistatą" tikino skerdiku dirbantis šiaulietis Marius R., nenorėjęs, kad būtų minima jo pavardė. - Visų taisyklių laikomasi tik atvykus veterinarų kontrolei. Bet tai būna retai. Tada skerdžiame kaip mums reikia. Kartais apsvaiginę, kartais - ne".
Svajonės liko neįgyvendintos
Skerdikas papasakojo, jog sovietmečiu karvių liežuviai buvo didžiulis deficitas ir delikatesas. Tad atsirasdavo tokių, kurie galvijų liežuvius vogdavo iš atvežtų gyvų raguočių, dar prieš juos paskerdžiant. Dabar deficitas - pinigai, todėl savininkai taupo viską ir visur.
Skerdikas pripažino, kad nuo sovietmečio nedaug kas skerdyklose pasikeitė. Ir dabar visko pasitaiko. "Bet gyvūnai dėl netinkame elgesio skerdyklose dar nė karto nesiskundė," - šaipėsi Marius.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo teoretikų, tikinusių, jog skerdyklose užuodę žudomų gentainių kraują, pamatę juos kankinamus, gyvūnai patiria milžinišką stresą, kurio metu į kraują išsiskiria baimę ir pyktį reguliuojančių hormonų, adrenalinas. Juos su mėsa valgydami žmonės, girdi, agresyvėja. Kalbėta apie greit išplisiančias naujo tipo skerdyklas, kuriose gyvuliai prieš skerdimą bus užmigdomi anglies monoksidu ar vaistais. Svajonės taip ir liko svajonėmis.
"Akistata" nerado verslininkų, kurie sutiktų įsileisti žurnalistą, kad visuomenė daugiau sužinotų apie paskutines gyvulių gyvenimo akimirkas. "Ten vaizdai - ne kiekvieno nervams. Pamatęs nuotraukas jautresnis panorės tapti vegetaru. Mums to nereikia", - vienodai kalbėjo skerdyklų savininkai.
