Mainai: už Panevėžio "tulpinių" galvas - laisvė nusikaltėliui? Apie "mafijos duobkasius", plastines operacijas ir kitas paslaptis
Daiva NORKIENĖ
"Akistatos" tyrime - Kiesų bylos (bei kitų su "tulpiniais" susijusių bylų) tyrimo užkulisiai. Išaiškinant rezonansinius nusikaltimus bei kovojant su organizuotu nusikalstamumu ypač svarbus vaidmuo tenka liudytojų apsaugai, kurią vykdo vienas slaptas Kriminalinės policijos biuro padalinys. Informacija, susijusi su liudytojų apsauga, yra laikoma valstybine paslaptimi, todėl Lietuvos visuomenė apie šią sritį galėjo susidaryti nuomonę nebent iš... aštraus siužeto vakarietiškų filmų. Ar lietuviams "mafijos duobkasiams" taip pat atliekamos plastinės operacijos, pakeičiami anketiniai duomenys, gyvenamoji vieta, šalis? Iš ko ir kaip gyvena nutraukę ryšius su nusikaltėliais teisėsaugos pagalbininkai?
Prakalbo
"Akistatos" skaitytojams jau žinoma, kad esminis lūžis Kiesų bei jų vairuotojo pagrobimo ir nužudymo byloje įvyko po to, kai parodymus ėmė duoti vienas iš Panevėžio "tulpinių" Dainius Skačkauskas (Skačkė). Pagal šio liudytojo parodymus buvo išaiškinta ir eilė kitų gaujos nusikaltimų; už grotų atsidūrė netgi tie "tulpiniai", kurie apie savo prieš kelerius metus įvykdytus (ir iki tol neištirtus) nusikaltimus jau baigė "pamiršti". Kas tokio nepaprasto turėjo įvykti, kad prabiltų šis gerai informuotas nusikaltėlis?
Jau keletą mėnesių visa Lietuva susižavėjusi stebi pergalingą teisėsaugos žygį prieš vieną geriausiai organizuotų šalies gaujų. Įvykiai vystosi tiesiog žaibiškai: čia iš po velėnos atkasami žiauriai nužudyti mažeikiškiai, čia iš bevardžių "kapų" ir betono luitų traukiami pačių "tulpinių" kūnai, vienas po kito suieškomi (net ir tie, kurie sugebėjo save "paskelbti mirusiais") ir keliauja už grotų gaujos nariai, o mokesčių policija praneša apie atskleistas milijonines "Tulpinių" gaujos aferas. Policijos operatyvininkai, prokuratūra atliko milžinišką darbą aiškindamiesi panevėžiečių nusikaltimus, tačiau buvo metas, kai surinkta informacija paprasčiausiai negalėta pasinaudoti. Priežastis paprasta: kaltas žmogus ar ne, gali nuspręsti tik teismas. O teismui reikia ne pareigūnų surinktos operatyvinės informacijos, bet konkrečių įrodymų. Reikia liudininkų. Ir ką daryti, jeigu kažkas, policininkui pakuždėjęs savo žinias, nė už ką nesutinka liudyti oficialiai? Arba informacija gauta ne tiesiogiai iš nusikaltimo liudininko arba dalyvio, o per tarpininkus, iš "trečių lūpų"?
Kai įtarus Kiesų ir jų vairuotojo pagrobimu pirmą kartą buvo sulaikytas ir suimtas Algimantas Vertelka (Pinčia), bylos tyrėjai patyrė fiasko: jų surinktų įrodymų nepakako, kad panevėžiečiui būtų pareikšti kaltinimai, o pats jis, aišku, neprisipažino. Tuo metu A. Vertelkai buvo pareikšti kaltinimai tik dėl jo kišenėje rasto itin mažo narkotikų kiekio, tačiau ilgai laikyti suimtą Pinčią neleido teismas. Išleidus A. Vertelką, Kiesų bylos tyrėjai prarado stambų kozirį, tad beliko toliau dirbti operatyvinį darbą, tikėtis ir laukti. Ko? Kol "atsiras" svarbus liudytojas. "Akistatos" žiniomis, bendradarbiauti su teisėsauga pradėjo Dainius Skačkauskas.
Prižadėjo laisvę?
O dabar skaitytojams pateiksime iš slapto "Akistatos" šaltinio gautą informaciją. Gerai informuotas apie nusikalstamą pasaulį žmogus papasakojo: D. Skačkauskui už bendradarbiavimą su teisėsauga buvusi prižadėta laisvė. Pasak šaltinio, vieną iš "Tulpinių" gaujos narių, nušautąjį Saulių Bitę, nužudė būtent Skačkė. Sulaikytas ir suimtas dėl šio nusikaltimo D. Skačkauskas, įrodžius jo kaltę, už grotų praleistų ilgus metus.
- Dainius Skačkauskas sutiko liudyti mainais į laisvę, - "Akistatos" žurnalistei tvirtino informatorius.
Į mūsų klausimą, kaip tai įmanoma padaryti, kai žmogus kaltinamas nužudymu (Baudžiamasis kodeksas nenumato galimybės, kad įvykdę žmogžudystę svarbūs liudytojai būtų atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės), pašnekovas atsakė:
- Dabar kai kuriems iš suimtų "tulpinių" daromas spaudimas - teisme jie turės liudyti, kad S. Bitę nužudė amžinatilsis Čeponis (pernykštį pavasarį per nusikaltėlių sulaikymo operaciją Pušalote nušautas "tulpinis" - S. Bitės svainis R. Čeponis - D. N.).
Mūsų gautos informacijos kategoriškai nepaneigė ir Kriminalinės policijos komisaras, generalinio komisaro pavaduotojas V. Telyčėnas. Per vos kelias minutes trukusį pokalbį žurnalistė spėjo užduoti keletą klausimų.
- Turime duomenų, kad prie tiesiog fantastiško Lietuvos policijos "žygio" prieš Panevėžio "Tulpinius" nemažai prisidėjęs ir bendradarbiauti sutikęs Dainius Skačkauskas. Ar mes, žiniasklaida, nepervertiname Skačkės nuopelnų?
- Policija dirbo ir "iki jo", ir po to. Policija atlieka didelį ir sunkų darbą. Ne vienas žmogus bendradarbiauja.
- Tačiau juk turi būti kažkas pirmasis, kurio parodymai padėtų timptelti už virvutės kitus?
- Taip, turi kažkas pradėti.
- Iš vieno informacijos šaltinio girdėjome, kad Skačkei mainais už informaciją ir bendradarbiavimą yra prižadėta laisvė. Ir, anot to paties asmens, tai daroma taip: "tulpiniai" spaudžiami, kad duotų parodymus, esą Bitę nušovė ne Skačkė, o velionis R. Čeponis.
- Tokia nuomonė tarp nusikaltėlių iš tikrųjų sklando. Galiu pasakyti viena: kai yra bent vienas miręs, visuomet lengva kaltę suversti jam. Tokių dalykų kartais pasitaiko, - pašnekovas nei patvirtino, nei paneigė mūsų turimos informacijos.
- Kokie kaltinimai Dainiui Skačkauskui pareikšti Kiesų byloje?
- Šioje baudžiamojoje byloje jam nėra pareikšta jokių kaltinimų.
Visuomenei tikriausiai įdomu sužinoti, kokių saugumo garantijų gauna su teisėsauga sutikęs bendradarbiauti liudytojas, kaip jam atlyginama už suteiktą "paslaugą", ar saugūs lieka jų artimieji, šeimos nariai? Juk ne vieną rezonansinį Lietuvoje įvykdytą nusikaltimą atskleisti padėjo su pareigūnais bendradarbiauti sutikę liudytojai.
Programa žlugo. Tegyvuoja įstatymas!
Šią rašinio dalį parengėme pagal vieno gerai informuoto asmens (kurį skaitytojams tegalime įvardinti ponu Juozu) suteiktus duomenis.
Ypač svarbių liudytojų apsauga Lietuvoje rūpinasi specialus Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro padalinys. Tai ypač slapta struktūra, kurios netgi pavadinimo žiniasklaidai nenorėta atskleisti. Visa, kas susiję su liudininkų apsauga, yra laikoma valstybės paslaptimi, apie šiame padalinyje dirbančius asmenis labai mažai žino netgi jų kolegos. Į šią struktūrą atrenkami tik ypač patikimi, stabilios psichikos, tvirtus šeimyninius ryšius turintys žmonės. Į komandiruotes (Lietuvoje ar užsienyje), kurios beveik niekuomet nebūna viešos, vyrai vyksta savaitėms, mėnesiams.
- Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu pareigūno žmona, savaitę nesulaukusi nei vyro, nei jo skambučio, imtų kelti scenas ir reikalauti skyrybų? - į mūsų klausimą, kuo čia dėtas šeimyninis pasitikėjimas, atsakė pašnekovas.
Skaitytojams interviu su ponu Juozu pateikiame nesutrumpintą.
- Sprendžiant iš to, kad Lietuvoje viena po kitos triuškinamos gaujos ir pričiumpami jų autoritetai, nusikaltėlių apsaugos programos mūsų šalyje veikia puikiai?
- Ne programos - įstatymas. Vyriausybinė liudytojų apsaugos programa buvo parengta 1993 metais, tačiau taip ir nepradėjus jos įgyvendinti 1995 metais nustojo galios. Tai buvo gera programa, tik jai vykdyti niekas neskyrė pinigų. Tačiau buvo visiškai aišku, kad be liudytojų apsaugos prieš organizuotą nusikalstamumą nepakovosi. Niekas nesuskaičiuos, kiek buvo prarasta potencialių liudytojų (kurie gal ir būtų kalbėję, jei jiems būtų buvusios garantuotos apsaugos priemonės), kiek bylų neišaiškinta. Svarbiems liudytojams, tiesa, apsauga būdavo skiriama - šias funkcijas atlikdavo Vadovybės apsaugos departamentas. Bet niekas negalėjo atsakyti, kiek laiko žmogus bus saugomas, kas jo laukia ateityje... 1996-ųjų vasario 13 dieną buvo priimtas specialus įstatymas nepaprastai ilgu pavadinimu: Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio. Juo ir vadovaujamasi.
- Priėmus įstatymą atsirado ir pinigų?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad dar 2000-aisiais su liudininkų apsauga susijusi veikla finansuota iš Vyriausybės rezervinio fondo. O tai reiškia, kad dirbti reikia šiandien, o lėšos "ateina" po trijų keturių mėnesių. 2001-aisiais ši Kriminalinės policijos biuro struktūra gavo normalų, tai yra planinį finansavimą, o dabar girdėti, kad šiems metams lėšų žadama skirti ketvirtadaliu mažiau. Antai lenkai priėmė įstatymą dėl baudžiamojo proceso dalyvių, ir lėšos atėjo kartu su juo. Pas mus viskas šiek tiek kitaip.
- Po Panevėžio "tulpinių" sutramdymo girdėti kalbų, esą jeigu būtų turėję tiek pinigų liudininkams, kiek jų turi vilniečiai, tai patys Panevėžio kriminalistai jau seniai būtų išaiškinę Kiesų bylą. Kai kas nedviprasmiškai tvirtina, jog D. Skačkauskui už parodymus buvę gerai sumokėta. Jeigu ne paslaptis, tie pinigai - iš to paties "katilo"? Ir ar jie dideli?
- O kas, jeigu ne pati Panevėžio teisėsauga, kaltas, kad "Tulpiniai" taip suklestėjo, pasijuto nebaudžiami? Palyginkite, kas šiandien likę iš Vilniaus brigados? Nieko neliko. Todėl, kad sostinėje buvo dirbama. O ką mes turime Panevėžyje? Neregėto akiplėšiškumo, visas ribas peržengusią gaują, kuri jau nesirinko nei ką žudyti, nei kiek. O dėl tų pinigų Skačkauskui... Galiu pasakyti tik kaip tokiais atvejais yra daroma: policija su liudininku sudaro sutartį, kurioje numatomi abiejų šalių įsipareigojimai. Standartinių atvejų nebūna, tai yra individualus, susitarimo dalykas.
- Skačkauskui taikomos liudininkų apsaugos priemonės? Ir kokios?
- Yra dalykų, į kuriuos galiu atsakyti tik vienos populiarios dainos priedainiu: "Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys". Žodžiu, apie tai nenorėčiau kalbėti. Nežinau.
Superherojai
- Gerai. Tada pakalbėkime apie liudininkų apsaugą apskritai. Visuomenė šia tema beveik neinformuota, supratimą apie "mafijos duobkasius" turi tik iš aštraus siužeto vakarietiškų filmų: ten juk rodoma, kaip policijos liudininkams atliekamos plastinės operacijos, kaip pakeitus veidą suteikiami nauji vardai ir pavardės, kaip perkeliami gyventi į naują šalį, įdarbinami. Filmuose nusikaltėliai pasikeičia, atsisako nusikalstamos praeities, kartais net tampa superherojais ir superpatriotais.
- Kiekvienais metais Lietuvoje pritaikoma dešimtys liudininkų apsaugos priemonių. Pradedant anketinių duomenų, šalies pakeitimu, darbo suradimu liudininkui ir jo šeimos nariams, baigiant individualia apsauga. Brangiausia yra pakeisti šalį. Tam bendradarbiaujama su kolegomis iš kitų valstybių. Tarkime, Lietuva priima kokį latvį, už tai jie - mūsiškį. Tik niekad neteko skirti plastinės operacijos.
- Tai - per brangu?
- Ne, tai nepasiteisina. Per visą pasaulinę baudžiamojo proceso dalyvių apsaugos istoriją plastinė operacija buvo taikyta vienintelį kartą, tačiau veltui: juk turi pasikeisti žmogaus asmenybė - ne veidas. Jeigu žmogus lieka tokių pačių pažiūrų, jokios plastinės operacijos jam nepadės...
- Jūs - dideli idealistai, jeigu tikitės, kad galima pakeisti nusikaltėlio prigimtį.
- Struktūroje, apie kurią kalbame, ne kiekvienas gali dirbti. Priimami tik tie, kurie dėl nusikaltėlių neturi išankstinės neigiamos nuostatos, kurie tiki, kad jų saugomas žmogus galės atsitiesti ir pasikeisti. Minėtoje struktūroje negalėtų dirbti pareigūnas, kuris visą gyvenimą užsiėmė baudžiamuoju persekiojimu, nes jis dėl savo moralinių nuostatų negalėtų eiti ir tą patį nusikaltėlį saugoti. Su saugomais liudininkais reikia sugebėti bendrauti: juk Lietuvoje tarp tokių yra ir iš užsienio atvykusių samdomų žudikų. O kokių pažiūrų ir moralinių nuostatų yra tie žmonės, aiškinti, manau, nereikia.
- Ar yra galimybė ypač nusipelniusį liudytoją atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės, jeigu jis ką nors nužudė?
- Tokių atvejų jau buvo. Beje, net jeigu teismas liudininkui skirtų laisvės atėmimą iki gyvos galvos, jis gali būti laisvas jau po kokių trejų metų. Kaip? Ogi gali prašyti prezidento malonės ir, kiek žinau, į tai atsižvelgiama. Svarbūs liudininkai saugomi ir laisvės atėmimo vietose, ir grįžę iš jų.
Pažadai
- O mes girdėjome ir tokių dalykų: prokurorai, tardytojai, norėdami išgauti tiesą, prižada devynias galybes visokių lengvatų, tuo tarpu po teismo žmogelis paliekamas likimo valiai.
- Pasitaiko, kad tardytojas liudininkui prižada gyvenimą Amerikoje, o po visko paaiškėja, kad struktūra finansiškai nepajėgi tai padaryti. Be abejo, reikia žadėti realius dalykus, tam sudaromos sutartys. O lėšų liudininkų apsaugai reikės daugiau ir daugiau. Ypač nerimą kelia prekiautojai žmonėmis, liudininkų apsaugos prireiks ir kovojant su tarptautiniu terorizmu. Tai - netolimos ateities dalykai.
- Teko girdėti, kad Policijos departamentas laukia labdaros iš vienos užsienio šalies - bus padovanota speciali audio ir videotilto įranga. Tuomet su užsienio kolegomis bei toli esančiais liudytojais būtų galima užmegzti kontaktus per atstumą, gauti reikalingus duomenis, parodymus. Susitaupytų lėšų ir būtų kur kas saugiau negu iš užsienio vežioti čia saugomus liudininkus.
- Taip, tokios paramos Kriminalinės policijos biuras iš tiesų tikisi.
- Paskutinis ir, nepykite, labai konkretus klausimas. Teko girdėti, kad vienas iš "tulpinių", lapkričio mėnesį pagal Skačkės parodymus už 1997 metais įvykdytą ginkluotą plėšimą suimtas B. S., pokalbiuose su pareigūnais jau murma, kad išdavikui vis tiek gerai nesibaigs. Esą saugojo saugojo Okuličių, vaikus į Vokietiją studijuoti išsiuntė, o dabar jau ir nebesaugo. Arba antai prieš "daktarus" liudijusius Čiapus: kelerius metus "tąso" po poligonus, kol pagaliau šie "atsibosią", tapsią nereikalingi, ir neteksią globos. O jau tada už jų saugumą niekas negarantuos...
- Žmogaus niekas negali saugoti prieš jo valią, taip pat ir Okuličiaus. O štai su broliais Čiapais yra kitaip: jie vis dar reikalingi čia, Lietuvoje, nes duoda parodymus įvairiose bylose, maždaug šimte nusikalstamos veikos epizodų. Jie patys kartkartėmis užklausia, kas jų laukia ateityje, kaip jie gyvens. Negaliu atskleisti konkrečių detalių, tačiau tvirtinu, kad nei šie, nei kiti liudytojai dėl bendradarbiavimo su policija nesigailės, jų saugumas bus garantuotas. O kodėl kai kurie asmenys saugomi ne jų namuose? Kodėl, kaip sakote, poligonuose? O ar jūs norėtumėte gyventi šalia saugomo liudytojo? Juk tam tikra grėsmė, liudytojui likus namuose, išlieka. Be to, namie, bute saugomo liudininko judėjimo laisvė labai apribojama. Jis negali paprasčiausiai išeiti ir pasivaikščioti ir t. t. ("Akistata" jau anksčiau girdėjo, kad broliai Čiapai viename poligonų netgi laisvai vaikščiodavę pažvejoti, tiesa, paprastiems kareiviams nebuvo žinoma, kas tokie ir kodėl gyvena greta jų - D. N.). Todėl pasirenkamos kitokios, mažiau judėjimo laisvę varžančios teritorijos.
Beje, Lietuva liudytojų apsaugos srityje neatsilieka nuo Vakarų valstybių, o Ukraina, Baltarusija, kitos šalys jau kreipiasi į mūsiškius specialistus dėl patarimų ir konsultacijų. Patirtis atėjo nuolat bendradarbiaujant su Europos Sąjungos šalimis ir, deja, mokantis iš savo pačių klaidų. Ponas Juozas "Akistatai" papasakojo vieną gana kuriozišką atvejį, kai tardytojai išprašė, kad vienam jų liudytojui būtų pakeisti anketiniai duomenys (vardas, pavardė, amžius, pasas), kol dar nebuvo baigta byla. Jau po kelių savaičių tie patys žmonės atbildėjo į departamentą, kad "naujasis Petraitis" vėl būtų atverstas į "senąjį Jonaitį", mat teismas nė už ką nenorėjo "naujojo Petraičio" pripažinti kaip liudytojo. Dabar keisti anketinių duomenų taip nebeskubama.
