Žilvinas VIZGIRDA
Nors Vidaus reikalų ministerija jau turi naują vadovą, tačiau buvusio ministro Juozo Bernatonio ir sekretoriaus Jono Liaudansko sukeltas skandalas dar nesibaigia ir, atrodo, greitai nesibaigs. Prieš gerą dešimtmetį ministerija dėl įvairių intrigų buvo pavadinta "Madrido dvaru". Pavadinimas dabar lyg ir primirštas, tačiau intrigos tebeverda, katilas tebekunkuliuoja. O ir ministrai keičiasi vos ne kasmet. Daugiau kaip trejus metus ministro kėdėje pavyko išbūti tik Romasiui Vaitekūnui. Visi kiti - Marijonas Misiukonis, Petras Valiukas, Vidmantas Žiemelis, Stasys Šedbaras, Česlovas Blažys, Vytautas Markevičius ir Juozas Bernatonis - ministeriavo kas metus su trupučiu, o kas ir kelis mėnesius. Tarp tokių - ir dabartinis ministras Virgilijus Bulovas, šioje kėdėje sėdėjęs nuo 1996 metų vasario 23-iosios iki lapkričio 19 dienos. Tada posto neteko, kai premjerą Lauryną Mindaugą Stankevičių pakeitė Gediminas Vagnorius. Šį kartą bendrapartiečiui pasitikėjimą parodė Algirdas Brazauskas. Prezidentas Rolandas Paksas delsė pasirašyti dekretą dėl naujojo ministro, tuo parodydamas, kad šis jam netinka, bet buvo priverstas kapituliuoti prieš premjerą, kuris nesutiko ieškoti kito kandidato. Gerbdamas Konstituciją, premjerui prisiėmus asmeninę atsakomybę už padėtį vidaus reikalų sistemoje, R. Paksas sutiko, kad ministru būtų V. Bulovas.
Ministras nori savo komisaro
Tačiau problemos išliko. Kai kas sako, kad konfliktas tarp Juozo Bernatonio ir generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus tebuvo VRM paskleista dūmų uždanga mėginant paslėpti nesugebėjimą vykdyti policijos ir tardymo institucijų reformos. Gal kiek tiesos čia ir yra, bet šaknys, atrodo, giliau. Iki šiol beveik visi ministrai norėdavo generalinio komisaro kėdėje matyti savus žmones. V. Grigaravičių J. Bernatonis perėmė iš V. Markevičiaus. Aiškiai buvo matyti, kad ir J. Bernatoniui, ir jo partijai V. Grigaravičius buvo neparankus žmogus. Iki šiol beveik buvo įprasta, kad telefono skambučiais buvo tvarkomos bylos, atnaujinami ir nutraukiami tyrimai, sprendžiami kiti reikalai. Tačiau V. Grigaravičius, "Madrido dvare" vadinamas beraščiu kaimiečiu, ir elgėsi kaip draugų nepripažįstantis kaimietis. Kantrybės katilas, matyt, persipildė, kai "beraštis" nesutiko į Apsaugos policijos vado postą skirti ministrui palankius žmones. Negirdėta neregėta - komisaras neklauso ministro! Būtinai reikalingas savas žmogus. O kaip jį paskirti? Jau nuo 1996 metų Europos Komisijos, Europos Sąjungos ekspertų buvo nuolat akcentuojama, kas Lietuvoje policiją būtina atskirti nuo politikų įtakos. Atsižvelgiant į ekspertų iš Europos rekomendacijas, VRM tapo civiline įstaiga, o generalinį komisarą penkeriems metams skiria prezidentas. Pagal įstatymus V. Grigaravičius turėtų dirbti iki 2006-ųjų vasario. Bet argi pas mus kas nors daroma pagal įstatymus. Prireikė savo prokuroro - pakeitė įstatymą. Generalinį nuspręsta "suvalgyti" nekeičiant įstatymo. Ministras kreipiasi į spaudą ir paviešina "ypač slaptus" dokumentus - komisaras seka ne tik ministrą, kitus pareigūnus, bet ir tautos taip mylimą prezidentą Valdą Adamkų. Jam antrina ir premjeras: Europa dar tokio skandalo negirdėjo. Deja, nei žiniasklaida, nei tauta bendrapartiečių užmesto kabliuko neprarijo. Premjeras labai tuo stebėjosi. Kaip čia yra? Kai sekė šou žvaigždes, visi piktinosi, o dabar, kai sekami tokie aukšti pareigūnai, visi tik šaiposi! Bet turėjo nusileisti.
Padedant ketvirtajai valdžiai
J. Bernatoniui pralaimint mūšį po mūšio, į areną išlindo ir pilkasis kardinolas VRM sekretorius Jonas Liaudanskas. Pasirodo, kad sekimo skandalo tyrimo iniciatorius yra jis. Pats didžiausias generalinio komisaro priešas. Nesutarimai tarp šių vyrų paaštrėjo dar pernai, kai ministerijos sekretorius parengė Vidaus tarnybos statuto projektą. Pagal projekto nuostatas, daugelį funkcijų, net ir teritorinių komisariatų vadovų skyrimą, vėl perimtų ministerija. Projektas buvo derinamas, gludinamas, tačiau susitarimo nepasiekta. Užtat prasidėjo vieši skandaliukai. Redakcijoms kažkas pamėtėjo informaciją, kad J. Liaudanskas, švęsdamas Angelų sargų dieną, gerokai padaugino ir vos neišprievartavo Interpolo pareigūnės iš Karaliaučiaus (Kaliningrado). Buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kuris konstatavo, kad visa tai - melas, o ministras net viešai užsiminė, kad informacija buvo paskleista iš Policijos departamento. Po kelių dienų V. Grigaravičius kartu su pavaduotoju V. Telyčėnu buvo pakviestas pas ministrą ant kilimėlio ir gavo pylos, kad nuolat didėja automobilių vagysčių skaičius, o policija sėdi sudėjusi rankas. Apie tai irgi parašė visi laikraščiai, nes apie generalinio "skalpavimą" buvo išplatintas VRM pranešimas.
Tuoj pat sekė smūgis iš kitos pusės. Šį kartą prieš patį ministrą, tiksliau - prieš jo žmoną. Buvo paviešinti faktai, kad Vilma Bernatonienė iš Vakarų banko paėmė 45 000 JAV dolerių paskolą, kurios didžiąją dalį bankui grąžino "Itilija" iš Gargždų. Vėliau V. Bernatonienės pavardė buvo minima ir skandalingoje "Kintenės" žlugimo byloje. Šie faktai nebuvo plačiau tiriami, nes jiems jau galioja senaties terminas.
Buvo aiškiai matyti, kad V. Grigaravičiaus komandoje dirbo geresni strategai. Tauta stojo skriaudžiamo komisaro pusėn. Jį liaupsino laikraščiai už sutriuškintus "tulpinius" ir "gaidjurginius", per televizorių buvo ištrauktas ir parodytas vos ne dešimties metų senumo siužetas, kai generalinis komisaras, tuo metu dar dirbęs Alytaus vyr. komisaru, didvyriškai gelbėjo pagrobtą muitininko vaiką. O J. Bernatonis buvo piešiamas kaip priešas ir per dvi savaites buvo sugniuždytas. Vytautas Grigaravičius tapo tautos didvyriu.
Laimėjimai ir pralaimėjimai
Neigti V. Grigaravičiaus nuopelnus būtų neteisinga. Jam vadovaujant Lietuvos policija iš tikro sustiprėjo, nes buvęs Alytaus vyr. komisaras (vėliau - kriminalinės policijos vadovas) sugrąžino į policiją kadaise išvarytus profesionalus. Jo sukurtas Kriminalinės policijos biuras atskleidė pačius žiauriausius, didžiausią rezonansą sukėlusius nusikaltimus: Mažeikių naftos įmonės vadovo, sūnaus bei vairuotojo, prokurorų G. Sereikos ir V. Kazlauskaitės, policijos inspektoriaus S. Piskunovo, verslininkų vyro ir žmonos Džiuvių nužudymus. Vėliau, pajudinus Panevėžio širšyną, atskleista dar per 30 nužudymų.
Vadovaujant V. Grigaravičiui Lietuvos policija sustiprino savo įvaizdį ir Europoje. Lietuvos ir Belgijos kriminalistai atskleidė narkotikų verslo sandėrius, Vengrijoje sužlugdytas žmogaus nužudymas, kartu su vokiečiais surasti ir grąžinti į Lietuvą paveikslai iš kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos.
Tačiau komisaras nemažai kaltas dėl taip sunkiai dabar vykstančios reformos, dėl naujų kodeksų įgyvendinimo. V. Grigaravičius nepritarė reformoms, nors jos buvo patvirtintos Seimo ir Vyriausybės. Ne kartą ministrui teko atšaukti jau "Valstybės žiniose" paskelbtus komisaro nutarimus, potvarkius. Ir dabar Ekskomisarų biuro prezidento Petro Liuberto nuomone, V. Grigaravičiaus tolesnis buvimas tampa našta mūsų policijos sistemai, nes geras profesionalas yra ne tik "išdurtas", bet dar ir prievarta įkištas į politinį sūkurį.
Kaltas generalinis!
O tas sūkurys sukasi toliau. Dabar, matyt, jau V. Grigaravičiaus priešininkai surado strategą, kuris sugebėjo pajudinti spaudą. Aišku, kad tai - ne atsitiktinumas, nes puolimas prasidėjo iš karto visose televizijose, kai kuriuose laikraščiuose.
"Sugebantis duoti vieną po kito triuškinančius smūgius Panevėžio nusikalstamoms grupuotėms generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius nesiima visų įmanomų priemonių, kad Lietuvos visuomenė miegotų saugiai ir ramiai: jau antrus metus Lietuvą baisiomis žmogžudystėmis šiurpinantis "psichinis ligonis" R. Zamolskas iki šiol policijos nesurastas ir nesugautas", - rašo "Laisvas laikraštis".
Kas manipuliuoja R. Zamosku? "Laisvas laikraštis" tuo kaltina policiją: jei vadovybė patikrintų visas operatyvines bylas, tai paaiškėtų. Ir pavyzdys. Šiauliuose kriminalinės policijos biuro Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai jau buvo užlipę "ligoniui" ant kulnų, bet atvykę į butą, kur jis slapstosi, nieko nerado. Spėjama, kad kažkas iš Šiaulių pareigūnų įspėjo nusikaltėlį iki kratos. "Tai dar kartą įrodo, kad R. Zamolskas yra globojamas kai kurių pareigūnų, ir leidžia spėti, kad "psichinis ligonis" yra profesionalus žudikas ir galbūt vykdo tų pareigūnų nurodymus", - tai "Laisvo laikraščio" (Nr. 10) išvada.
"Srovės" šiomis dienomis irgi parodė laidą apie tai, kaip policininkai mirtinai pavojingu būdu stabdė ir sunkiai sužeidė motociklininką Dmitrijų O. Nors "Extreme" klubo narys Savanorių prospektu lėkė pažeisdamas eismo taisykles, tačiau apkaltinti tik patrulinės rinktinės pareigūnai.
"Lietuvos ryto" televizija ištraukė žmogų, kuriam policininkai prieš trejus metus sulaužė ranką, o jis iki šiol neranda teisybės.
"Abipus sienos" irgi rodė žmones, kankintus ir prie kėdės prirakintus policininkų. Taigi išvada aiški - tauta po truputį pratinama, kad policijoje nėra tvarkos, o po to bus surastas ir kaltininkas - Policijos generalinis komisaras. Taigi laikykis, Vytautai.
Kas ką dengia?
O dabar apie dar vieną bręstantį skandalą. Kauno apygardos teisme nagrinėjama didelio masto kontrabandos byla. Vienas iš teisiamųjų - Mokesčių inspekcijos departamento Vilniaus apskrities skyriaus komisaras Mindaugas Silickis - nusižudė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Artimieji siekia po mirties reabilituoti sunkiais nusikaltimais kaltinamą komisarą. Ir štai šiomis dienomis teisme liudijo nusikalstamoje veikloje dalyvavęs, tačiau nuo atsakomybės atleistas buvęs Kauno rajono kriminalinės policijos vadovas Juozas Leščiukaitis. Teisme jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad apie M. Silickio nusikalstamą veiklą žinojo buvęs Lietuvos kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Pavelas Berezuckis, Kauno rajono vyresnysis komisaras, o vėliau STT Šiaulių skyriaus vadovas Romualdas Rutkauskas bei buvęs Ekskomisarų biuro viceprezidentas, o dabar Seimo narys Alvydas Sadeckas.
Pavelas Berezuckis dabar pensininkas 1997-aisiais tada Lietuvos kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras po svarbaus susitikimo naktį Neringoje pateko į avariją. Po kelių mėnesių dėl pablogėjusios sveikatos iš tarnybos pasiprašė atleidžiamas. Teisme J. Leščiukaitis teigė, kad kadaise P. Berezuckis ir A. Sadeckas užstojo neva kontrabanda užsiėmusį Kauno rajono policijos vadovą R. Rutkauską.
Toje kontrabandos byloje nuolat netyla užuominos apie tai, kad kontrabandininkus dengė aukšti pareigūnai. Kalbama, kad ir M. Silickis ne nusižudė, o buvo nužudytas. Dabar dėl savo gyvybės nerimauja ir kitas teisiamasis - Vygaudas Vaznelis, nuo kurio parodymų gali priklausyti įtakingų žmonių likimas. Jei įtarimo šešėlis kris ant A. Sadecko, tada vėl bus apkaltintas ir V. Grigaravičius, nes jie laikomi sąjungininkais.
Galima spėlioti, kieno ausys kyšo už J. Leščiukaičio parodymų. Gal J. Liaudansko? 1986 - 1990 metais jis vadovavo Kauno milicijai ir policijai. Tuo metu Kauno rajono kriminalinės policijos komisaru dirbo J. Leščiukaitis. Jų santykiai buvo gan geri.
Dabar J. Liaudansko padėtis nepavydėtina. Kas jį patraukė už liežuvio paskutinėmis J. Bernatonio ministravimo dienomis, žino tik jis pats. J. Liaudanskas užsiminė apie kažkokias paslaptingas jėgas, atvedusias į politiką Artūrą Paulauską, apie neaiškų Ekskomisarų biuro vaidmenį parduodant "Mažeikių naftą", apie A. Sadecko ir V. Grigaravičiaus paslaptingus ryšius. Pasakęs "A" VRM sekretorius turėjo pasakyti ir "B", tačiau iki šiol jo niekas neprakalbina. J. Liaudanskas mįslingai šypsosi ir sako, kas kol kas šnekėti jis nepasiruošęs. O jei kada ir šnekės, tai tik tiesioginiame televizijos eteryje.
Seimo pirmininkas buvo prašęs įvertinti valstybės pareigūno elgesį. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė, kad J. Liaudansko veiksmuose nėra viešųjų ir privačių interesų konflikto, todėl ir svarstyti pareigūną - ne jos kompetencija. Tačiau komisija konstatavo, kad sekretorius J. Liaudanskas savo politines pozicijas privalėjo derinti su Valstybės tarnybos įstatyme numatytomis tarnautojų etikos taisyklėmis.
J. Liaudansko elgesį tiria ir VRM komisija. Ji savo išvadas turėjo pateikti vakar, tačiau ir be jų po tokių kalbų J. Laiudanskas privalėjo atsistatydinti.
