Nuo pat nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje atskleidžiant mafijos gaujas ir aiškinantis jų darbus, nejučia vis kyla klausimas: ar banditų žiaurumui yra ribos? Kada bus viso to pabaiga? Sunaikinus "Vilniaus brigadą" atrodė, kad vargu ar jai kas nors prilygs žiaurumu. Tačiau tai buvo tik pradžia - vėliau Panevėžio "tulpinių", Kauno "daktarų", Klaipėdos "gaidjurginių" ir kitų gaujų darbai rodė, jog nusikaltėliai darosi įžūlesni ir žiauresni. Po "Vilniaus brigados" laikų sostinės nusikaltėliai sulindo giliau į pogrindį ir jų veiksmai bent jau išoriškai nebuvo tokie įžūlūs. Tačiau ramybė pasirodė esanti laikina. Jaunoji Vilniaus nusikaltėlių karta nė nemanė nusileisti vyresniems "kolegoms". Bet kokia kaina siekdami įsitvirtinti sostinėje ir gauti kuo daugiau pelno, jaunieji banditai žiaurumu ir ciniškumu ne tik prilygo, bet daug kur ir pranoko senąją kartą. Apie vieną tokią gaują rašo žurnalas "Ekstra".
Prieš trejetą metų jaunų ir įžūlių banditų gauja, vadovaujama tada vos 21 metų Laimono Lapinsko, pravarde Lopas, pradėjo organizuoti narkotikų platinimo tinklą Vilniuje. Jie nesiskaitė su priemonėmis. Konkurentai buvo šalinami be gailesčio, gaujoje žiauriausiais būdais buvo palaikoma geležinė drausmė.
Iš pradžių gangsteriams sekėsi - pelnas, gautas iš narkotikų, didėjo, o konkurentų mažėjo. Į gaują įsiliejo vis daugiau parankinių, buvo atidaromi nauji prekybos narkotikais taškai. Tokių nuomojamų butų banditai turėjo daugiau nei 10.
Stengdamasi atremti kitų nusikaltėlių atakas, Lopo gauja sparčiai ginklavosi. Kad jaustųsi saugūs, jos nariai nuolat vaikščiojo su neperšaunamomis liemenėmis, prisižiūrėję Holivudo filmų "pumpavosi" raumenis sporto klube.
Prabangūs automobiliai, gražios merginos, lengvai gaunami pinigai.
Lopo gaujai vis labiau plėtojant veiklą, nuo jos atsiskyrė vienas narių - Vilius Bogačenka. Jis perėjo į konkuruojančią gaują. Be to, L.Lapinskas su sėbrais pradėjo įtarti, kad V.Bogačenka bendradarbiauja su policija ir teikia jai informaciją apie banditų veiklą. 2003 metų sausio mėnesį nuspręsta V.Bogačenką pašalinti.
Sausio 20 dienos pavakare V.Bogačenka buvo pakviestas "pasikalbėti.
V.Bogačenkai buvo nuvesta prie duobės, ten Lopas smogė jam į veidą. Nuo stipraus smūgio tas krito ant žemės, o prišokęs Lopas užmetė ant kaklo virvę ir pradėjo smaugti. Kai auka prarado sąmonę, banditai įmetė ją į duobę. Tačiau L.Lapinskas nenorėjo vienas teptis rankų krauju, todėl pribaigti bejėgį kūną liepė Miškiui. Šis be išlygų pakluso - griebė peilį ir pradėjo badyti aukai krūtinę. Užkasę duobę, nusikaltėliai grįžo į Vilnių.
2004 metų vasarą nežinia kas apvogė gaujos nuomojamą butą Šeškinės rajone. Iš buto buvo pavogti narkotikai. Suprantama, banditai į policiją nesikreipė, atliko savo "tyrimą". Gangsteriai nusprendė, jog tai Aleksejaus Naruševičiaus, ne kartą šiame bute pirkusio narkotikus, darbas.
Jo laukė toks pat likimas kaip ir V.Bogačenkos. Lopas, pargriovęs auką ant žemės, ant kaklo užmetė diržą ir pradėjo smaugti, o kai kūnas nebejudėjo, kartu su Miškiu įmetė jį į duobę. Vėl L.Lapinskas vienas nenorėjo teptis rankų, be to - kas geriau suartins gaują, nei bendra žmogžudystė. Jis auką pribaigti liepė M.Karaliui, pravarde Mažas. Kaip ir prieš metus Miškis, šis nedvejodamas pakluso. Griebė peilį ir puolė juo badyti A.Naruševičiui krūtinės. Vėliau ekspertai suskaičiavo 5 dūrius.
Panašiai buvo susidorojama ir su konkurentais, skolininkais.
Lopo gauja ėmė vis labiau siautėti Vilniuje. Iki tol niekam nežinomi nusikaltėliai pasėjo paniką ir tarp senųjų miesto gaujų. Policija pradėjo gauti operatyvinės informacijos, kad sostinėje bręsta gaujų karas, kuriame bus pralieta daug kraujo. Gal taip ir būtų įvykę, jei Lopo banditai nebūtų nusprendę nužudyti verslininko D.Požarickio. Atrodo, taip gerai suplanuota operacija sužlugo, nes jaunieji žmogžudžiai sumaišė aukas.
Pasirodo, tame pačiame name gyveno Ruslanas Mikilevičius, kuris buvo ne tik D.Požarickio kaimynas, bet ir važinėjo labai panašiu automobiliu "BMW 530". Naktį gaujos žvalgai nepastebėjo, kad į kiemą įsuka ne tas automobilis, ir nematė, kas sėdi prie vairo. Jie buvo įsitikinę, jog tai - D.Požarickis.
Žvalgų pranešimu nesuabejojo ir M.Karalius. o pasikėsinus paaiškėjo, jog R.Mikilevičius priklauso galingai sostinės "udavų" gaujai...
Po šio nusikaltimo Vilniuje tiek nusikaltėlių pasaulyje, tiek kriminalinėje policijoje kilo sąmyšis - mėginta nušauti mafijos gaujos narį: už ką, kodėl, ar tai prognozuojamo mafijos gaujų karo pradžia?
Tačiau nerimą keliančius įtarimus jau kitą dieną išsklaidė pats nukentėjusysis. Per apklausą policijoje jis nė nemirktelėjęs pareiškė, kad kėsintasi visai ne į jį, o į jo kaimyną D.Požaricką, todėl ir kalbėtis reikia su juo.
Be to, R.Mikilevičius teigė, kad kaimynas jam yra minėjęs, esą prie jo pradėjo kabinėtis kažkokie jauni banditai. Taip buvo užčiuoptas siūlo galas, o jį vyniojant buvo atskleista visa Lopo gauja ir jos padaryti nusikaltimai.
Per gaujos sulaikymo operaciją, kuri priminė karo veiksmus ir kuriai buvo sutelktos didelės kriminalistų ir antiteroristinės rinktinės "Aras" pajėgos, neprireikė šūvių. Tai, ką kriminalistai aptiko gaujos irštvose, ir dabar priverčia krūptelėti - iki tikro karo buvo tik žingsnis. Įvairiausi ginklai, gausybė sprogmenų, neperšaunamos liemenės, didelis narkotinių medžiagų kiekis. Konfiskuota 60 000 litų, todėl galima tik įsivaizduoti, kokia buvo gaujos narkotikų apyvarta.
