Kartais gyvenime esminius pokyčius pastebime tik tiesiogiai su jais susidūrę. Va visai neseniai teko kaktomuša patirti, kad daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvoje pradėta vykdyti švietimo reforma pradeda duoti vaisius. Gaila, kad stebėdamas savo - eilinio piliečio - kasdienybę, lauktus pokyčius galiu įvertint tik neigiamai.
Priklausau tai visuomenės kartai, kuri vidurinius mokslus pradėjo dar "anuometinėje" santvarkoje, o baigė jau "naujoje". Laimei, reformos iš pradžių vyko labai palengva ir tik iš tiesų progresyviose mokyklų bendruomenėse. Todėl galiu džiaugtis gavęs tikrai stiprų "vidurinį išsilavinimą" - moku ne tik apskaičiuoti integralus, tačiau ir sėkmingai deklamuoju Lermontovo eiles ar atskiriu grigališkąjį choralą nuo operos solistų arijų. Būtent tas platus įgyjamų (žinių negeidžiantiems jų nesuteiks nė viena sistema) žinių spektras ir buvo esminis "vidurinio išsilavinimo" požymis.
Kaip žinia, dabar turim profiliuotą vidurinį mokymą. Tai reikštų, kad dabartiniai abiturientai turėtų išeiti jau gana stipriai orientuoti ir įgiję gana geras savo srities žinias. Reformų ekspertai išmąstė, kad jaunuoliai Lietuvoje labai paprasti ir juos galima suskirstyti į dvi grupes: "humanitarus" ir "tiksliukus".
Nediskutuosiu, ar iš tiesų visi žmonės gali būti tik dviejų rūšių. Smūgį iš realybės gavau tada, kai su pora jau neblogų savo srities ekspertų - nors dar studentų - pradėjau diskutuoti ne tik apie kasdienius rūpesčius, bet truputį plačiau - apie pasaulį, apie jo sandarą, įvairių mokslų susidūrimus. Sunku nupasakoti, koks nustebimas aplankė mane, kai suvokiau, kad su vienu jų ("tiksliuku") neturim galimybių susikalbėti ne tik apie rokoko stilių, jis vargiai galėjo pasakyti, kuo gi pasauliui gyvenime padėjo Leonardo da Vinci, nenutuokė, ką reiškia mano minėti "makiaveliški metodai". Analogiškai kitas ("humanitaras") buvo visiškas profanas astronomijoje. Jau net nesitikėjau, kad jam ką nors sakys mūsų bendros su Lenkija valstybės atradėjas Nikolajus Kopernikas - pašnekovas nelabai suvokė, kodėl žvaigždės yra lygiai tokios pat mūsų saulės.
Šiek tiek atsigavęs po pirmo įspūdžio pradėjau mąstyti ir netrukus viskas sustojo į vietas. Mažų mažiausiai du iki tol nesuprasti gyvenimo faktai tapo visiškai aiškūs. Abu jie susiję su Atviros fondo konkurse laimėta stipendija vietoj lietuviškos 11-osios klasės mokytis atrinktoje Anglijos mokykloje.
Pirmasis įsimintinas faktas nutiko vos nusileidus Anglijoje. Būdamas gana kalbus vos pasitiktas vieno mokytojo (istoriko), pradėjau jo klausinėti apie viską - kas per mokykla, kur įsikūrusi, kada prasideda ir t.t. Likau visiškai apstulbęs, kai į mano klausimą, koks apytiksliai gali būti atstumas nuo Londono iki mūsų mokyklos, istorijos žinovas atsakė: "Nelabai žinau, silpnai išmanau skaičius..."
Antroji aplinkybė, spėju, greitu metu gali tapti ir Lietuvos mokyklų kasdienybe. Į Angliją atvykęs iš bene geriausios Lietuvoje KTU gimnazijos buvau įpratęs dirbti ir mokytis visu tempu - iki 15 mokomųjų dalykų aukščiausiu įmanomu lygiu (nors jau tuomet prasidėjusios pertvarkos dėl priverstinių B/A/S lygių buvo įnešusios nereikalingos sumaišties). Tuo tarpu Anglijoje man išimties tvarka buvo leista pasirinkti net (!) 4 mokomuosius dalykus. Visi "standartiniai" britai įkanda tik 3, daugelis jų po mokyklos mokslų jaučiausi "pervargę" ir metus iki universiteto nieko neveikia. Vėlgi nustebimas buvo begalinis, kai anksčiau numatytų terminų dėl pojūčio, kad degraduoju, grįžęs į Lietuvą suvokiau, kad mano lietuviai bendraklasiai tiek pasirinktose algebros ir matematikos, tiek fizikos srityse yra pažengę daug toliau.
Norėčiau tikėti, kad mano pašnekovai, baigę reformuotą "vidurinį mokslą", buvo atsitiktiniai ir kad dėl to susidariau neteisingą įvaizdį. Norėčiau tikėti, kad dabartinė švietimo sistema mūsų jaunimą ugdys puikia "nuolatinio mokymosi ir kaitos" dvasia ir kad jiems nepritrūks "B lygiu" girdėtų žinių. Norėčiau tikėti, kad ir ateityje "humanitarai" supras senoką juokelį "gal pavartokim CH3CH2OH?". Norėčiau tikėti, kad reformuotos vidurinio mokslo sistemos nereikės reformuoti dar kartą.
