Vienas svarbiausių pramoninės revoliucijos atradimų - vidaus degimo variklis, kurio esminė veikimo dalis - specialiai paruoštas sprogus dujų mišinys. Kasdienėje vartosenoje šio mišinio šaltinis - benzinas, dyzelis, gamtinės dujos. Labiau besidomintys galėtų nurodyti dar kelias šiuo metu labiau egzotiką primenančias galimybes, tačiau daugelio jų bendras bruožas - kilmė ar bent tiesioginė sąsaja su išgaunama nafta.
Pasak ekspertų (http://www.lifeaftertheoilcrash.net/), šiuo metu pasaulyje gavybai tinkamos naftos išteklių beliko vos 40-45 metams. Suvokiant, kad nuolatos senkančių naftos išteklių kaina augs geometrine progresija, galima drąsiai teigti, kad „energetinio perviršio“ laikmečio teturime porai dešimtmečių. Padėtį papildomai komplikuoja tai, kad naftą keisti alternatyvia energija nesame pasiruošę tiek naudojimo prasme (pavyzdžiui, 700 mln. automobilių pritaikymas elektros energijai būtų katastrofiška investicija), tiek ir dėl menko efektyvumo (pavyzdžiui, dabartiniam energijos poreikiui patenkinti reikėtų apie 10 tūkstančių galingiausių atominių elektrinių).
Tačiau naftos problema bus tik dar vienas langas, pro kurį energetiniame pertekliuje gyvenantis elitas (į jį, pasauliniais vertinimais, be jokių abejonių, patenka visa Lietuva), turės pažvelgti į globalias problemas.
Pakanka paminėti, kad nuo „prekystalio“ dingusi nafta tiesiogiai paveiks visą maisto gamybos grandinę: a) nafta naudojama pesticidų gamyboje (derliaus nuostoliai dėl vabzdžių); b) gamtinių dujų produktai naudojami trąšų gamyboje (sumažės derlingumas); c) absoliuti dauguma ūkininkų naudoja naftos produktais varomas mašinas (sumažės produktyvumas); d) maisto saugojimo sistema didele dalimi priklauso nuo įrengimų, kurie gaminami naudojant naftą, veikia dujų ar anglies deginimo pagrindu išgaunama energija; e) net Lietuvoje kasdien artėjame prie JAV rodiklių, kai maistas iki lėkštės „vidutiniškai nukeliauja“ daugiau nei 2 tūkstančius kilometrų.
Daugelis mūsų įpratę girdėti, kad maisto mūsų planetoje nuolatos trūksta, tačiau paskutiniai skaičiai iš Nigerio pritrenkia. Pakanka paminėti, kad antrojoje neturtingiausioje (176-oji iš 177-ių pagal UNDP indeksą) pasaulio šalyje badauja beveik 3,6 mln. žmonių (http://www.un.org/News/Press/docs/2005/afr1177.doc.htm). Akivaizdu, kad jie vargiai sulauks minėtos naftos eros pabaigos. Jungtinių Tautų humanitarinis biuras gegužę skelbė, kad jiems padėti pakaktų vos 16,2 mln. JAV dolerių. Pasauliniais masteliais - tai menkniekis. Lyginant naftos pramonės skaičiais - mėnesio ar dienos apyvartos trupmena, tačiau per kelias savaites papildomų lėšų neatsirado.
Praėjusiais metais Indijos vandenyno pakrantes sukratęs cunamis (http://www.digitalglobe.com/tsunami_gallery.html) nusinešė ne tik tūkstančius gyvybių, bet ir lygiai taip pat sėkmingai pradangino (http://www.transparency.org/pressreleases_archive/2005/faq_tsunami.html) aukotus pinigus. Šis makabriškas reiškinys skamba dar įdomiau, kai Jungtinių Tautų atstovai nuolatos primena, kad pasaulio visuomenė tesugeba surinkti ketvirtį minimaliai humanitarinei pagalbai kituose pasaulio regionuose reikalingų lėšų.
Viduramžių pabaiga atnešė humanizmo idėjas į Europą, kuri iš pradžių mąstytojų, o pergyvenusi pasaulinius karus - ir eilinių vadovų lūpomis tapo puikia eksporto preke. Jungtinės Tautos - idealus bent formaliai propaguojamo humanizmo pavyzdys. Tačiau senkantys ir kartu brangstantys natūralūs ištekliai, tokie kaip nafta, dujos, nebeleis finansuoti „gėrovės valstybių“ idėjų, todėl jau artimiausiais metais akivaizdžiai patirsime, ar sugebame būtų vienodai užjaučiantys tiek televizoriuje žiūrėdami per palydovus perduodamus vaizdo signalus, tiek ir šaltą žiemos naktį molinę krosnį užkurdami paskutiniu Lietuvoje nukirstu medžiu.
