Eilinę ketvirtadienio pavakarę teko atsidurti visai šalia lietuviškų dangoraižių – pačiame naujajame sostinės centre. Pro savo automobilio langą stebėjau ne tik šiuos kapitalizmo laimėjimus, bet ir žmones, rudenio saulės nutviekstus jų veidus ir tyliai riedėjau pirmąja Konstitucijos prospekto juosta. Kairiau manęs slinko likimo broliai, o dešinė tarsi buvo skirta visuomeniniam transportui.
Naujasis praplatintas prospektas teoriškai turėtų padėti visiems mums – tiek viršutiniuose dangoraižių aukštuose įsikūriantiems, tiek eiliniams klerkams, sėdintiems žemiau, tiek ir apskritai miestų paribiuose gyvenantiems, kad ir keista – net ir sostinės svečiams. Tačiau tokias mintis sujaukė savotiškas jausmas: iš pradžių nepaaiškinamas, vėliau nujaučiamas, o pabaigoje – visiškai suvoktas.
Lėtai riedant pro dešinę pusę kartais praūždavo troleibusai, tačiau daug dažniau praskriedavo automobiliai, kurių tikrai negalėčiau palaikyti visuomeniniu transportu. Jų numeriai dažnai primindavo besidvejinančius vaizdus: „888“, „222“, „555“ ir pan. Akis nuolatos atskirdavo puikiai poliruotus paviršius, dar, matyt, dažais kvepiančius odinius salonus. Trumpai tariant – tiesiog naujumu švytinčius modelius.
Nesu statistikos ekspertas, tačiau buvo akivaizdu, kad visuomeninio transporto juosta (t.y. pažeisdami taisykles) lėkė palyginti daug daugiau prašmatnių automobilių, nei jų važiavo pagal taisykles. Nesiimu spręsti apie automobilių savininkų uždirbtų pinigų kilmę (tuo rūpinasi mūsų visų tarnai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, teisėsaugos sistemoje). Labiau norėčiau pasveikinti aktyvų ir veiklų mūsų visuomenės sluoksnį – būtent jie kuria naujas darbo vietas, moka mokesčius į Lietuvos biudžetą, kuris vėliau padalijamas studentams, pensininkams ir gydytojams.
Vis dėlto viena mintis vis kirbėjo – ar negali būti taip, kad keičiant ekonominę sistemą labiau turtėjo tie, kurie išdrįso pažeidinėti bendrąsias taisykles? Aišku, liberalai iš karto imtų tvirtinti, kad kelių eismo taisyklės neapima kritinių situacijų, kad visuomenės bendrajam gėriui kurti kartais naudinga pažeisti sustabarėjusias normas, kad visuomenėje laimi stipriausi. Tačiau tie taisykles žeidžiantys vairuotojai turėtų sugebėti įrodyti, kad tai nėra jų gyvenimo norma, kad nuoširdžiai jas taiko ne tik savo asmeniniais, bet ir visos visuomenės tikslais.
O mes – eiliniai ir įprastoms taisyklėms paklūstantys – galime tik dar kartą savęs paklausti, kiek nuoširdžiai sugebame atsisakyti trumpalaikės asmeninės naudos (kad ir tų 10 sutaupytų minučių kamštyje), kad išvengtume didesnės žalos visuomenei (kad ir tų kelių avarinių situacijų, kurias mačiau)? Kartu tai ir klausimas, kiek sugebame būti griežti ne tik visuomenei, savo konkurentams, politikams, kaimynams, šeimynykščiams ar giminaičiams, bet ir patys sau?
Autoriaus svetainė (http://www.blogas.lt/liutauras/)
