Skaudus paradoksas, tačiau jau penkiolika metu Lietuvai gyvenant pagal demokratijos taisykles, šalies pagrindinio ir seniausio Vilniaus universiteto studentų atstovavimas labiau primena ne demokratišką studentų savivaldos institutą, o totalitarinės sistemos reliktą.
Jeigu palygintume eilinio Vakarų universiteto studentų interesų atstovavimo ir jų organizacijų tarpusavio bendravimo tvarką su mūsiška lietuviška, tektų liūdnai pripažinti, kad iki demokratiškos ir atskaitingos studentų savivaldos mums dar tikrai labai toli.
Šių eilučių autorius, lankydamasis viename Jungtinių Amerikos Valstijų universitete, buvo maloniai nustebintas čionykščių studentų pilietinio ir socialinio aktyvumo, kas privertė padaryti tam tikras išvadas. Šiame universitete vargiai rasi studentą, kuris neužsiimtų kokia nors visuomenine veikla. Universitete veikia net virš 150 studentiškų organizacijų, nors pačių studentų – tik 6700 – tai kone keturgubai mažiau nei Vilniaus universitete. Jų veikla labai įvairi: nuo etinių principų sklaidos, labdaros ir socialinės tarnystės organizacijų iki sporto klubų ir laisvalaikio praleidimo draugijų, nuo kultūrinių ir tautinių bendrijų iki profesinių ir akademinių asociacijų. Studentiškų renginių apstu, ir jie visur: stadionuose, aikštėse, salėse, auditorijose ir tiesiog universiteto kiemuose. Patekęs į šią erdvę tiesiog kvėpuoji gyva universitetinės bendruomenės dvasia, kur kiekvienas skatinamas išreikšti save, atskleisti savo talentus ir pasidalinti jais su kitais.
Lietuvoje viskas žymiai nuobodžiau ir sausiau. VU fakultetuose be studentų atstovybės vos veikia viena kita studentiška organizacija, o oficialioje universiteto interneto svetainėje skelbiama, kad be VU studentų atstovybės (VUSA) universitete veikia viso labo tik penketas studentiškų draugijų. Bandydami atsakyti, kodėl tokie ryškūs studentų aktyvumo skirtumai Amerikoje ir Lietuvoje, galime minėti daugybę veiksnių. Ribotos finansinės galimybės, pilietinių vertybių stoka, postsovietinis mentalitetas galėtų būti tik keletas iš jų. Tačiau vien tiktai jų įvardinimas norimo rezultato neduotų, o tik leistų kiek padūsauti ir vėl pagrūmoti valdžiai, kad ši skiria nepakankamą dėmesį ir finansavimą aukštajam mokslui. Kaip bebūtų, vaizdas taptų žymiai aiškesnis, jei atkreiptume dėmesį, kokie apskritai studentų savivaldos tvarkymo principai galioja vienur ir kitur. Ir čia išvystume daugiau nei milžinišką skirtumą, kuris ir yra pirminė tariamo lietuvių studentų pilietinio pasyvumo priežastis.
Minėtajame JAV universitete (autoriaus nuomone, nėra ypatingos svarbos jį čia tiksliai įvardinti, bet tai nėra Harvardas ar koks kitas elitinis JAV universitetas) visos studentų organizacijos susibūrusios į vieną korporaciją, kuriai priklauso ir balso teisę turi kiekvienas dieninių studijų studentas. Korporacijos viršūnėje – Prezidentas ir keturi jo pavaduotojai, sudarantys Vykdomąjį komitetą. Visi jie, kaip ir abeji Parlamento rūmai (Atstovų taryba ir fakultetus atstovaujantis Kabinetas) bei studentų atstovai universiteto senate ir komitetuose, yra renkami visų studentų kiekvienais metais rengiamuose tiesioginiuose rinkimuose.
Nors Vykdomajam komitetui ir suteiktos nemažos galios sprendžiant einamuosius studentų savivaldos reikalus, visos Korporacijos rezoliucijos turi būti priimtos gavus reikiamą balsų daugumą visose trijose pagrindinėse valdžios institucijose. Kitaip tariant, kiekvienas „studentiškas įstatymas“ – sudėtingų kompromiso paieškų ir demokratinių debatų rezultatas. Tai labai svarbu, ypač kai kalba pradeda suktis apie bendro biudžeto paskirstymą ir renginių finansavimą. Kadangi pinigų kaip visada per mažai ir visiems neužtenka, Korporacijos įstatuose nustatytas labai aiškus ir detalus finansavimo mechanizmas, maksimalios paramos dydžiai ir konkretūs kriterijai. Už efektyvų ir skaidrų pinigų skirstymą atsakingas specialus Finansavimo komitetas, kurį sudaro penki Atstovų tarybos nariai ir Prezidento pavaduotojas finansiniams reikalams. Šis komitetas kartu su analogiškos sandaros Renginių programavimo komitetu išties turi nemažą įtaką studentų savivaldos sistemoje, tačiau kiekvienas jų sprendimas gali būti vetuotas Prezidento arba mažos dalies Atstovų Tarybos narių, ir tokiu atveju klausimas persvarstomas jau visuotinu lygiu. Visa tai išties sukuria aiškias žaidimo taisykles ir sąžiningą studentų organizacijų tarpusavio konkurenciją, kurios teigiamais rezultatais įsitikinti buvo labai paprasta.
Vilniaus universitete viskas atvirkščiai. Turime studentų savivaldą uzurpavusią, niekam neatskaitingą ir autoritariniu valdymu paremtą Studentų Atstovybę (VUSA), kurios finansinė sistema visiškai neskaidri. Šie šiurkštūs žodžiai – ne be pagrindo. Pirma, nėra jokių demokratinių studentų savivaldos rinkimų. VUSA savo globojamus studentus įstatuose skiria į dvi grupes: paprastus (jų kažkur yra virš 23 tūkstančių) ir VUSA aktyvistus (jų – visi penki šimtai). Apie paprastus studentus pasakyta tik tiek, kad VUSA gina jų teises ir atstovauja jų interesus. Kitaip tariant, tai pasyvioji valdomųjų masė, neturinti nei balso, nei galios. Šios bejėgės masės gynėjai - tikrieji VUSA nariai, aktyviai dalyvaujantys šitos vienos studentų organizacijos veikloje. Tik jie gali būti išrinkti studentų atstovais fakultetuose ir visame universitete, ir tik jie dalyvauja studentų savivaldos rinkimuose. Keistenybės čia tik prasideda, nes tuose pačiuose įstatuose, naujai patvirtintuose 2005 m. gegužės 12 d., studentų atstovai tiesiogiai įpareigojami „VUSA narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai“ (suprask: su kitais studentais gali elgtis nepadoriai ir kvailai) ir „būti lojaliems VUSA bei laikytis konfidencialumo, kai to reikalauja atitinkama situacija“. Komentarų daugiau, rodos, nereikia; čia ne studentų atstovai, o tiesiog - VUSA įgaliotiniai. Supratus tai, nebenuostabu, kad prieš porą metų tuometinė VUSA prezidentė savo ataskaitoje davė pylos Atstovybės Parlamentui atvirai išrėžusi, kad „šiandien jis rūpinasi tik pačiais studentais, bet ne organizacija“. Kortų atskleisti, rodos, labiau nebuvo įmanoma.
Antra, beveik visa valdžia sutelkta vieno žmogaus, t.y. Prezidento, rankose. Jis tiesiog taip ir įvardinamas: „Prezidentas – tai VUSA valdžios organas“. Šitas valdžios organas patenkina ne tik visus įmanomus ir neįmanomus globojamų studentų poreikius, bet ir pats sugalvoja, kokių ir kiek pavaduotojų jis nori turėti, pats formuoja valdybą ir jai vadovauja, pats organizuoja Parlamento ir Tarybos darbą ir jam vadovauja, pats skiria komitetų ir darbo grupių vadovus, pats priima į darbą ir atleidžia VUSA samdomus darbuotojus, galų gale pats nusprendžia, kas atstovaus studentams universiteto senate ir komitetuose. O renka jį vos daugiau nei šimtas „Studentų Atstovybės“ aktyvistų. Mažytė viktorina skaitytojams - VU studentams: ar žinote, kas šiuo metu yra didysis VU studentų valdžios organas? Įdomumo dėlei šį klausimą paliksiu neatsakytą, tik pacituosiu labai išraiškingą VUSA naujienų tarnybos žinutę apie paskutinius rinkimus: „Jau antrus metus iš eilės 118 delegatų pasitikėjimą išreiškė (Vardenio Pavardenio) kandidatūra. Po rinkiminės – ataskaitinės konferencijos visi dalyviai, delegatai ir svečiai buvo pakviesti į šventinį priėmimą Tarptautinio verslo mokykloje“. Iš tikrųjų kaip nepasidžiaugsi: vienas kandidatas, vienas vadas, viena tiesa – visų bendra šventė!
Esant tokiai situacijai, nenuostabu, kad VUSA įstatuose praktiškai nieko neužsimenama apie bendro biudžeto visai studentų savivaldai paskirstymo mechanizmą (išskyrus smulkutės trijų narių Revizijos komisiją, kurios vienam ar kitam nariui labai lengvai galima pareikšti nepasitikėjimą ir jį patį pašalinti). Iš tikrųjų kaip aš, paprastas studentas, kuris nori tiesiog mokytis, bet neturi nei noro, nei galimybių tapti studentų „aktyvistu“, galėčiau sužinoti ir bent kiek kontroliuoti ne tiktai, kaip realiai ginamos tos abstrakčiosios mano teisės ir interesai, bet ir kaip panaudojamos lėšos, skirtos studentų savivaldai? Klausimas, deja, šiuo metu tiktai retorinis. Anksčiau omni.lt spausdintas straipsnis apie studentų pažymėjimų „biznį“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_307978) tik dar labiau sustiprina įtarimus apie neskaidrią VU studentų savivaldos finansinę sistemą.
Apskritai „Centrinis komitetas“, mėgstantis įvairias šventes ir kitokį gerą gyvenimą, nelabai linksta skirti lėšų atskirų fakultetų atstovybėms svarbiausiems jų renginiams paremti. O ką jau kalbėti apie VUSA paramą kitoms studentų organizacijoms, pavyzdžiui, nepriklausomoms studentų mokslinėms draugijoms, kurios irgi turi teisę egzistuoti ir gauti paramą iš bendro studentų paramos katilo (į kurį turėtų įeiti, pavyzdžiui, ir tos pačios pajamos, gautos už studentų pažymėjimų išdavimą ir pratęsimą). Būtent dėl to, kad studentų savivaldą uzurpavusi VUSA labai įtariai žiūri į kitas susikūrusias studentų organizacijas kaip į paprasčiausias konkurentes dėl finansinės paramos bei stengiasi arba jas absorbuoti, arba ignoruoti, sąlygos studentų socialiniam ir pilietiniam aktyvumui skatinti sudarytos labai prastos.
Seka labai aiški išvada: ne didesnis neskaidrios studentų savivaldos finansavimas, o, pirmiausia, visos šitos sistemos demokratizavimas yra raktas siekiant, kad lietuviškas universitetas taptų tikra pilietinio ugdymo mokykla ir studentų organizacijų gausa ir kokybė prilygtų amerikietiškajai. Deja, Lietuvoje, sėkmingai pakeitus centrinės šalies valdžios institucijas, labai svarbiose visuomenės gyvenimo srityse lieka galioti komunistinius laikus menančios žaidimo taisyklės. Ta pati aprašytoji VUSA išlaikė esminius kompartinio dalinio - studentų profsąjungos - elementus. Tokie pavyzdžiai tik rodo, kiek daug mes dar turime reformuotis siekdami iš tiesų gyventi pagal demokratinius principus veikiančioje valstybėje. Susimąstyti iš tiesų yra apie ką.
