Sigitas STASAITIS
Rokiškio rajone, Skemų pensionate, gyvenantis invalidas Jonas Andziulevičius prieš ketverius metus sulaukė laimės - Amerikoje mirusi jo giminaitė paliko nei daug, nei mažai - penktadalį milijono litų! Prabangiu gyvenimu Jonas mėgavosi trejus metus. Šiandien jis miega dvigulėje lovoje tuščiame kambaryje ir nervinasi, kad dažną dieną neturi net cigarečių. "Akistata" Skemuose aplankė buvusį turčių, kuris ir papasakojo, kur išgaravo jo turtai.
Jurbarko rajone gyvenusiems amžiną atilsį J.Andziulevičius tėvams kolūkiečiams likimas ilgai nedavė vaikų, tad prieš 52 metus susilaukusi vienturčio Jono, pora labai džiaugėsi ir nekreipė dėmesio į tai, kad sūnus gimė lėtokas.
Baigęs 8 pagalbinės mokyklos klases ir pramokęs rašto, Jonas netinginiavo - dirbo darbininku ir linų, ir magnetofono kasečių fabrikuose, ir žvyro karjere.
Kol buvo gyvi Jono tėvai, sūnus gyveno vargo nematydamas. Deja, prieš 20 metų tėveliai vienas po kito iškeliavo Anapilin ir likusį vieną kaip pirštas Joną apstojo bėdos. Vyras bandė kurti šeimą, buvo išvažiavęs pas moterį į Kauną, tačiau šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Grįžęs namo jaunikis aptiko, kad kolūkio duotame bute jau gyvena kiti žmonės. Krikšto motina J. Andziulevičiui paaiškino, kad nori ar ne, bet jo laukia gyvenimas pensionate. Čia gyvendamas Jonas dar kartą bandė kurti šeimą. Viengungį buvo pasikvietusi viena moteriškė, tačiau užkurį labai greitai išgrūdo moteriškės vaikai.
Ne veltui sakoma, kad kam nesiseka meilėje, sekasi su pinigais - 2001-aisiais J. Andziulevičių, gyvenantį jau Skemų pensionate, pasiekia milžiniškas palikimas. Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė Jono teta ir giminėms paliko beveik 100 000 JAV dolerių. Iš palikimo Jonui teko 50 000 dolerių, kuriuos pavertus litais išėjo tikras banknotų kalnas - net penktadalis milijono.
Pas naująjį turtuolį į Skemus su verslo pasiūlymais buvo atvykę kažkokie neaiškaus plauko tipai, tačiau pensionato darbuotojai juos išvijo.
Nors Jonas nuo vaikystės serga įgimta psichikos liga, tačiau yra veiksnus, tad visi pinigai iki cento buvo perversti į Jono sąskaitą banke Rokiškyje.
Iš pradžių J. Andziulevičius ketino pirkti namą, bet jis gi nekvailas - puikiai suvokė name neapsieisiąs be šeimininkės, o santykiai su moterimi - patirtis rodė - būtinai baigsis pykčiu, skyrybomis, o gal net ir apgaule. Jonas žino, kad iš sugyventinės ar žmonos lauk tik bėdos.
Taigi J. Andziulevičius su Skemų pensionato direktorium sutarė, kad jis lieka pensionate, o pastarasis Jonui skiria kambarį su atskiru įėjimu, kurį globotinis gali įsirengti kaip tinkamas.
Jam skirtą nemenką kambarį su laiptine Jonas ėmė remontuoti su polėkiu ir paskelbė konkursą, kuriame dalyvavo net kelios įmonės. Jonas išsirinko ne pačią pigiausią įmonę, o tą, kurios atstovė buvo graži moteris. Už grožį juk pinigų negaila - už remontą Jonas nesiderėdamas paklojo 70 000 litų, dar 20 000 atsiėjo uosio apdaila bei stiklo turėklai laiptinėje.
Baldus Jonas pirko irgi ne bet kokius, o iš katalogų. Svetainei išsirinko odinę sofą ir tokius pat minkštasuolius. Taip pat užsisakė plačią dvigulę lovą, sekciją, spintą su slankiojančiomis durimis bei veidrodžiu iki lubų. Visas šitas grožybes gavo pigiai - tik už 11 000 litų. Dar maždaug 6 000 litų paklojo už muzikinį centrą, televizorių bei palydovinę "lėkštę" su imtuvu. Prijungiant pastarąją derintojas pasiteiravo, kokias televizijos programas Jonas labiausiai norėtų žiūrėti.
- Tikriausiai rusiškų filmų kanalus, - bandė sufleruoti pensionato direktorius Gintaras Girštautas, tačiau iš globotinio mimikos suprato nepataikęs.
Direktorius - supratingas, išėjo iš kambario palikdamas globotinį su meistru akis į akį. Tada išdrąsėjęs J. Andziulevičius meistro tyliai paprašė tų kanalų, per kuriuos rodo nedoras nuogas mergaites. Kliento noras buvo nedelsiant įvykdytas. Tiesa, Jonas pats nemokėdavo įjungti "išdykusių mergaičių" kanalo, jam į pagalbą ateidavo bičiulis Valdas iš pensionato. Valdas irgi serga psichikos liga, tad maigydamas nuotolinio valdymo mygtukus televizorių neretai išderindavo. Jonas dėl to nepykdavo, šaukdavosi meistrą. Negi brangu už "mergaičių" kanalo suderinimą sumokėti niekingus 180 litų?
Pagal tuometinius Jono polėkius tai tikrai buvo menka suma. J. Andziulevičius įsigijo net kelis naujus mobiliojo ryšio telefonus, už pusantro tūkstančio - užuolaidas bei patalynę. Užsisakė modernius akinius, o už 800 litų - dantų protezus. Juos įsistatęs suprato apsipirkęs, tad veikiai numetė į stalčių.
Pensionato darbuotojai J. Andziulevičių ragino neišlaidauti ir taupyti, tačiau globotinis piktinosi - jis gi ne koks priežiūros reikalaujantis beprotis, pats gali pasirūpinti savo pinigais. Ir rūpinosi pirkdamas ne tik sau, bet ir pensionatui. Štai direktoriui G. Girštautui gimimo dienos proga padovanojo odinį biuro vadovo krėslą, kainuojantį 1 200 litų, liaudies meistrui sumokėjo 2 000, kad šis išdrožęs pensionato kieme pastatytų aukštą koplytstulpį.
Pensionato bibliotekai vadovauja labai graži bibliotekininkė Daiva Grumbinienė. Gražios moterys - Jono silpnybė, tad viengungis bibliotekai nupirko minkštus baldus už 1 400 litų, užsakė laikraščių už 2 300 ir dar knygoms davė 2 500 litų.
Pensionate niekas Jono kitaip nebevadino, kaip milijonierium. Globotinis pateisino savo pravardę, bičiuliams dosniai dalindamas vos dieną dvi nešiotus drabužius, šimtais pirkdamas medvilnines nosines, kurias kartą nusišnypštęs mesdavo šiukšliadėžėn. Cigaretėms bei saldumynams vyrui per dieną kartais ir šimtinės neužtekdavo. Ypač mėgo ledus. Ne porcijomis, kaip perkame mes, paprasti elgetos, o dėžėmis. Arba maišais. Dažnai Jonas, lovoje žiūrėdamas "pupytes", tarp tų ledų ir užmigdavo sapnuodamas karštus sapnus. Pensionatas specialiai Jonui siųsdavo gražią valytoją, kuri iškuopdavo ledais bei trupiniais prišnerkštą viengungio lovą.
J. Andziulevičiui pinigų reikėjo tiek daug ir dažnai, kad vyras ėmė nebesulaukti, kada jį pensionato mašina nuveš iki banko Rokiškyje. Vyras nutarė apsirūpinti transportu pats. Nusipirko dviratį, tačiau pačią pirmąją dieną dribo ir susilaužė raktikaulį bei ranką. Būtų pirkęs ir motorolerį, tačiau pensionato darbuotojai atkalbėjo - nuo tokio nudribus sutratės nebe ranka, o sprandas.
- Teisingai sakot, - sutiko "milijonierius". - Pirksiu mašiną. Direktoriau, koks tas jūsų valdiškas automobilis? Autobusiukas "Volkswagen Sharan"? Ir aš imu lygiai tokį. Negi brangu - tik 70 000 litų.
Jonas jau buvo kaime susiradęs vairuotoją, tačiau pensionato direktorius ir vėl atkalbėjo - pinigai baigiasi. G. Girštautas globotinį pagaliau įtikino iš penktadalio milijono likusiuosius 40 000 litų padėti į banką terminuotu indėliu ir gyventi taip, kaip mokė legendinis Lietuvos kapitalizmo klasikas Arvydas Stašaitis - iš palūkanų.
Tačiau tuomet atsitiko nelaimė. Išgarsėjusį J. Andziulevičių prisiminė Mokesčių inspekcija, pareikalavusi sumokėti fizinių pajamų mokestį. Kur buvo mokesčių inspektoriai beveik trejus metus, nežino niekas, tačiau šįkart kalbame ne apie juos. Faktas, jog inspekcija pareikalavo apie 40 000 litų - lygiai tiek, kiek ir buvo likę Jonui.
Bijodami, kad netekusiam pinigų globotiniui paūmės psichinė negalia, pensionato vadovybė tarpininkavo Jonui kreipiantis į Rokiškio rajono tarybą su prašymu atleisti nuo fizinių asmenų mokesčio - žmogus gi daug lėšų išleido pensionatui.
Taryba pagailėjo invalido ir atleido nuo rajonui priklausančio mokesčio, tačiau valstybei privaloma dalis - 16 000 litų - buvo be gailesčio nurašyta nuo Jono sąskaitos.
Pensionato darbuotojai J. Andziulevičiui ir aiškino, ir prašė pataupyti bent likusius porą dešimčių tūkstančių - niekas nepadėjo. Jonas ir toliau pirko ledus kibirais, cigaretes - blokais, o saldumynus - dėžėmis.
Galop pernykščių metų pabaigoje atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti - "milijonieriaus" sąskaitoje liko "nulis litų nulis centų".
Už priežiūrą, pagalbą ir patarimus J. Andziulevičius pensionatui atsilygino skundu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Skemų globotinis reikalavo jam sugrąžinti pinigus už nupirktas knygas, užsakytus laikraščius, baldus ir net už kambario remontą. Iš Panevėžio apskrities atvažiavusi autoritetinga komisija nustatė, kad viskas pirkta Jonui žinant ir net pasirašius, todėl negali būti sugrąžinta. Pensionato vadovai lyg nujausdami vedė išlaidų sąsiuvinį, kuriame pats J. Andziulevičius fiksavo visas savo išlaidas. Komisija įsitikino, kad iš turtuolio nepavogta nė cento.
Paragavęs prabangos J. Andziulevičius nebegalėjo gyventi be kišenpinigių. Vyras ėmė parceliuoti daiktus. Nesibrangino, kaip tikras milijonierius odinę sofą pardavė už 40 litų, fotelį - dvigubai pigiau. Brangią vazą bei šildytuvą išmainė į porą pakelių cigarečių, 3 000 litų kainavusį televizorių "prastūmė" už 160 litų. Visą šį gerą nupirko bičiuliai - pensionato globotiniai. Jonas stengėsi daiktus pardavinėti savaitgaliais, kai nemato ir nedraudžia pensionato darbuotojai. Šie įkalbėjo neparduoti lovos, kainavusios 2 500 litų. Jonas be gailesčio už kelis litus būtų pardavęs ir koplytstulpį, tačiau kas jį pirks.
Užėjęs į J. Andziulevičiaus būstą, šios publikacijos autorius aiktelėjo. Kambaryje - tik prabangioji lova, tuščia sekcija bei gražiosios užuolaidos. Mat pastarųjų niekas nenorėjo pirkti, sekcijos nepanešė, o miegoti ant grindų neleidžia "milijonieriaus" statusas. J. Andziulevičius korespondentui pravėrė ir savo įžymiąją spintą su veidrodžiu iki lubų: joje - jokio drabužėlio, tik skersvėjai tuščiose lentynose...
- Kur dingo mano pinigai? Aš rūkau, mėgstu saldumynus, - skaičiuoja džiova sergantis "milijonierius". - Dabar gyvenu iš 51 lito pensijos. Labai rūkyti norisi...
Autoriaus nuotr.
J. Andziulevičius iki šiol pensionate vadinamas milijonierium, nors dažną dieną neturi net cigarečių.
(Jonas-1);
Prabangų gyvenimą Jonui primena dar neparduota dvigulė lova, kurioje jis miega vienas.
(Jonas-2);
Specialiai naujiems "milijonieriaus" drabužiams užsakyta spintoje šiandien švilpauja vėjai.
(Jonas-3);
Šiandien Jonas gailisi sukišęs tūkstančius į koplytstulpį, tačiau tokio gi nebeparduosi.
(Jonas-4);
Skemų pensionate gyvena apie 400 globotinių, tarp kurių J. Andziulevičius - šiandien įžymiausias.
(Skemu-p-2)
