Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Penkiolikmetis vilnietis Konstantinas P., pasitelkęs į pagalbą 22 metų kaimyną Darjušą Novickį, nepilnamečiui Rolandui G. (15 m.) surengė Linčo teismą. Jei ne skubiai atvykę medikai ir intensyvus gydymas Santariškių vaikų ligoninės Reanimacijos skyriuje, šiandien Rolandas gulėtų po žeme. Sadistiškas išpuolis prieš bendraamžį, kaip paaiškėjo per tyrimą, buvo įvykdytas keršijant už ankstesnes Rolando padarytas skriaudas.
Egzekucija Baltupių miškelyje
Pasak Rolando G. motinos, tą dieną jos sūnus pasisakė trumpam išeinąs pas draugą ir žadėjo po geros valandos sugrįžti. Nesugrįžo nei po valandos, nei po dviejų. Namiškiai pradėjo nerimauti. Netrukus į duris paskambino Rolando draugai ir pranešė, kad reikia skubiai kviesti greitąją - Rolandui "labai blogai ".
Pasirodo, iš draugo grįždamas namo, Baltupių gatvėje esančiame Jemonto parke Rolandas sutiko pažįstamus Konstantiną P. ir Darjušą Novickį. Miškelyje trainiojosi ir daugiau paauglių - tai buvo aplinkui gyvenančio nekokios reputacijos jaunimėlio susibūrimų vieta. Vieni išgėrinėjo, rūkė, kiti kažką aptarinėjo. Niekas tiksliai nežino, ar Konstantinas iš anksto buvo suplanavęs tądien su Rolandu "suvesti sąskaitas", ar ši mintis kilo spontaniškai, tačiau netrukus šiedu nepilnamečiai pradėjo kivirčytis. Rolandas - kur kas aukštesnis ir stambesnis už Konstantiną, tad pastarojo nė kiek nepabūgo. Tačiau šalimais sukiojosi Konstantino kaimynas Darjušas, ne ką menkesnio sudėjimo nei Rolandas. Vienas du, ir įsiplieskė įnirtingos grumtynės. Po stipraus smūgio į galvą Rolandas nugriuvo ir daugiau nebeatsikėlė, nes pasipylė tikra kumščių ir spyrių kruša. Po šiurpios egzekucijos sąmonės netekęs išrengtas penkiolikmetis buvo paliktas sušalti ir numirti...
- Dar dešimt minučių, ir greitoji pagalba sūnaus net nebūtų ėmusi, - labai jaudindamasi pasakojo Rima G. - Nemoku apsakyti, kaip žiauriai sūnus buvo sudaužytas! Įsivaizduokite, aš jį atpažinau ne iš veido, o iš kadaise šuns paliktų įkandimo randų ant rankos!
Pasak motinos, reanimacijoje atsidūrusio sūnaus būklė kelias paras buvo beviltiška. Gydytojai į palatą įleisdavo visus, kas tik ateidavo Rolando aplankyti - netrukdė su juo nebyliai atsisveikinti. Ir, skėsčiodami rankomis, patarinėjo prašyti Dievo pagalbos. Taip motina ir darė - iš ligoninės skubėjo į bažnyčią, iš bažnyčios - atgal į ligoninę...
Rolandas išgyveno - iš komos pabudo trečią gydymo Reanimacijos skyriuje savaitę. Vaikinas beveik nieko neprisiminė, nesuvokė, kas jam atsitikę, kur esąs. Nepažino net artimųjų! Atmintis pradėjo sugrįžti tik gerokai vėliau, po ilgo reabilitacinio gydymo...
Rimos G. įsitikinimu, sūnus nenumirė tik todėl, kad labai stiprus jo organizmas. Tačiau patirta trauma paliko pasekmes visam likusiam gyvenimui - dėl pašlijusios sveikatos Rolandui suteikta invalidumo grupė. Gydytojai nesyk užsiminė, jog patys sunkiausi galvos smegenų traumos padariniai (psichikos ligos išsivystymas) gali "išlįsti" po metų ar dar vėliau.
Egzekutoriai laukia teismo
Įtariamieji Rolando G. sadistišku sužalojimu buvo sulaikyti tą patį vakarą. Nuo tos dienos jie teismo sprendimu laikomi suimti: Darjušas - Lukiškėse, o nepilnametis Konstantinas - Kauno nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijoje.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė I. Mikėnaitė abiem suimtiesiems pareiškė kaltinimus dėl pasikėsinimo itin žiauriai nužudyti. Pasak prokurorės, per apklausas abu suimtieji net negalėjo tiksliai pasakyti, už ką Rolandą taip žiauriai nubaudė. Girdi, fiziškai gerokai silpnesnį, gretimame daugiabutyje Ateities gatvėje gyvenantį Konstantiną Rolandas kažkada buvęs sumušęs, prie jo kabinėdavęsis.
Kad Rolandas - ne šventuolis, patvirtino visi jį pažįstantieji. Kaip sakė Verkių nuovados Nepilnamečių reikalų inspektorė Aušra Milaševičienė, Rolandas G. dėl savo netinkamo elgesio jai pažįstamas ne vienerius metus. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje jaunuolis už visokias šunybes kone kasdien atsidurdavo direktoriaus kabinete. Pasak mokyklos moksleivių, Rolandas tiesiog jausdavo malonumą nuskriausti mažesnį, silpnesnį už save. Nežinia dėl ko užsitraukęs Rolando rūstybę, vienas buvęs klasės draugas, kad galėtų nuo agresyvaus vaikino apsiginti, net pradėjo lankyti dziudo treniruotes! Kartą gavęs "grąžos", daugiau Rolandas prie jo nelindo...
Ko tik mokykla nedarė, kad smarkuolį nepilnametį sutramdytų, deja, jo elgesys negerėjo. Susidarė įspūdis, kad nepilnamečio neįstengia paveikti ir tėvai.
Tačiau kad ir koks "blogietis" Rolandas buvo, kad ir kiek sykių nuskriaudė Nepilnamečių reikalų inspekcijai irgi gerai pažįstamą Konstantiną P., pastarasis neturėjo jokios teisės tarpusavio problemas bandyti išspręsti smurtu. Tam yra teisėsaugos institucijos, tėvai, pedagogai.
- O ką reikėjo daryti - ir toliau kentėti? - susimąstė Konstantino P. motina. - Sūnus per jį neturėjo ramybės! Gražūs žodžiai Rolandui nusispjaut - jis jau didelis, seniai nepaisė nei tėvų, nei inspektorių. Jį galėjo paveikti tik toks pat smurtas, kokį prieš kitus naudodavo jis pats, baimė būti nugalėtam!
Antrojo egzekutoriaus, Darjušo Novickio, tėvo nuomone, Rolandas "gavo dar per mažai". Vyriškis pasiūlė pasidomėti, kiek aplinkui gyvenančių vaikų Rolandas nuskriaudęs (apiplėšęs, sumušęs), kiek visiems pridaręs žalos. Lazda, girdi, turi du galus - vienąkart atsisuko ir prieš jį patį.
Nepilnamečiai žiaurėja
Su sunkiai auklėjamais, į nusikaltimus linkusiais nepilnamečiais dirba pedagogai, nepilnamečių reikalų inspektoriai, psichologai, psichiatrai. Nepaisant didelių šių specialistų pastangų, padėtis į gerąją pusę nesikeičia, netgi prastėja. Nepilnamečių padaromi nusikaltimai - vis sunkesni, žiauresni. Kodėl?
Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistės Valderezos Sadauskaitės nuomone, daugelį atsakymų į ką tik paminėtą ir Į panašius klausimus būtų galima rasti šeimoje. Kaip vaikas auklėjamas, kokių gyvenimiškų tiesų mokomas, kokie jo santykiai su tėvais bei kitais šeimos nariais, kokia namuose aplinka - visa tai atsispindi vaiko elgesyje. Jei smurtaujama šeimoje - nereikia esą tikėtis, kad smurtą patiriantis vaikas nesmurtaus kitų - silpnesnių už save - atžvilgiu.
Kita didėjančio nepilnamečių žiaurumo priežastis, anot vyr. specialistės, gali būti tam tikro psichikos sutrikimo pasekmė. Tačiau pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, be tėvų sutikimo negalima atlikti įtarimų keliančio vaiko medicininio patikrinimo! Ką esą kalbėti apie visapusišką tokio piliečio ištyrimą Respublikiniame vaiko raidos centre, jei tėvai dažniausiai net nejaučia pareigos eibes krečiantį sūnų nuvesti į psichologo konsultaciją! Girdi, jų vaikas - "ne koks durnius". Tad lyg ir nieko kito nelieka, kaip laukti, kol toks vaikas iškrės ką nors labai baisaus. Tada, nepilnamečių inspekcijoje surinkus pluoštą medžiagos, bus galima svarstyti klausimą dėl neklaužados prievartinio apgyvendinimo uždaro tipo specialiojoje mokykloje.
Dar viena bėda yra ta, jog kai kuriems su niekuo nesiskaitantiems nepilnamečiams "ragus" užaugina patys tėvai. Vyr. specialistė V. Sadauskaitė pateikė vieną pavyzdį. Prieš kurį laiką nepilnametis vilnietis pagaliu trenkė per galvą kitam nepilnamečiui ir stipriai sužalojo. Dėl šio įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla, prasidėjo tyrimas. Tačiau pareigūnams iki šiol nepavyko mušeikos apklausti, mat tam kategoriškai prieštarauja jo tėvai. Be tėvų, nepilnamečio apklausoje dar gali dalyvauti pedagogas ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas. Tačiau ir šiems nieko neišėjo - mokyklos administracija, baimindamasi smurtaujančio vaiko tėvų reakcijos (pastarieji savo elgesiu anksčiau jau ne kartą šiurpino mokyklą), atsisakė tarpininkauti. Jausdamas tokį "kietą" užnugarį, mušeika vaikšto pakelta galva ir nė neplanuoja daryti išvadų.
Nieko gero nežada ir neseniai Seimo priimtas ir prezidento pasirašytas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, pagal kurį draudžiama rašyti, skelbti per radiją ar televiziją apie bet kokį nepilnamečio įvykdytą nusikaltimą net ir paskelbus teismo nuosprendį! Tokiais draudimais neva bandoma išsaugoti nepilnamečio teises, garbę ir orumą, nepilnametį nusikaltėlį apsaugoti nuo... neigiamo poveikio jo vystymuisi! Ką tai reiškia? Ogi nepilnametis dabar gali drąsiai plėšti, vogti, žudyti, prievartauti, o visuomenė neturės teisės apie tai būti informuota!
"Akistatos" korespondentė pasikalbėjo su grupe Vilniaus Jaruzalės vidurinės mokyklos dešimtokų. Visų jų nuomone, toks įstatymas prasilenkia su teisingumu, yra ydingas. Gal, girdi, toks įstatymas buvo labai reikalingas nekokio elgesio vaikų ar anūkų turintiems Seimo nariams - kad apie jų palikuonių iškrečiamas šunybes ar rimtesnius nusikaltimus niekas nesužinotų. Juk tokiu įstatymu potencialiems nusikaltėliams atrišamos rankos veikti!
Kitų vilniečių nuomone, galima nutylėti apie smulkius nepilnamečių padarytus nusikaltimus ar pirmąjį prasižengimą - tik ne apie sunkius nusikaltimus padariusius jaunuolius! Ir ne tik dėl to, kad jie pajustų šiokią tokią gėdą, visuomenės pasmerkimą, bet ir todėl, kad kiti galėtų nuo pavojingų asmenų apsisaugoti.
Nepilnamečių reikalų inspektorė Aušra Milaševičienė irgi mano, kad tiek blogio, tiek gėrio ištakos ateina iš šeimos. Deja, sparčiai daugėja tėvų, kuriems vaikų auklėjimas, atsakomybė už jų elgesį - nė motais. Kita vertus, anot inspektorės, nelengva ir tiems tėvams, kurie norėtų į blogus kelius linkstančioms atžalėlėms padėti, tačiau neturi galimybių. Plačiai propaguojamos psichologų konsultacijos, kaip esą yra skundusis ne viena šeima, - tik akių dūmimas. Į nemokamą psichologo konsultaciją nuvesti vaikai, girdi, tiriami atmestinai: po kelių minučių pokalbio konstatuojama, kad vaikas - sveikas, ir kviečiamas kitas... Didesnės pagalbos galbūt būtų galima sulaukti privačiuose kabinetuose, tačiau dažna šeima neturi tam pinigų - psichologų konsultacijos yra labai brangios. Tas pat pasakytina ir apie Respublikinį vaiko raidos centrą. Kad problemiškas vaikas į jį patektų ir būtų ištirtas, eilėje prisieina laukti pusę metų ar net ilgiau. Argi tai normalu?
Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistės V. Sadauskaitės nuomone, padėtis šioje srityje pasikeis tik tuomet, kai bus realiai (ne gražiais žodžiais) pradėtas dirbti prevencinis darbas, kai visos su vaikais dirbančios institucijos žinos, ką turi daryti, ir privalės už savo darbo rezultatus atsakyti. Žodžiu, kai vis didesnę grėsmę keliančios "vaikiškos" problemos bus pradėtos spręsti valstybiniu, vyriausybiniu lygiu.
