Algirdas Brazauskas yra pelnęs dalies visuomenės pasitikėjimą kaip santūrus ir atsargus politikas. Jis niekad nebuvo rizikingų ar skubotų sprendimų šalininkas. Tokių sprendimų ponas Brazauskas vengė ir tautinio atgimimo laikotarpiu, ir prezidentavimo metais. Gėdingas Maišiagalos memorandumas - greičiau atsitiktinis, medžioklės ir išgertuvių įkarštyje nutikęs jo prezidentinės biografijos faktas.
Atrodė, kad dabartinio premjero politinis santūrumas bus pakankamai stipri atsvara jaunojo šalies prezidento radikalizmui, be saiko demonstruotam per rinkimų kampaniją. Net Vytautas Landsbergis tuoj po rinkimų suskubo savo seną politinį priešininką paskelbti Lietuvos demokratijos garantu. Ir iš tiesų A. Brazauskui kurį laiką gerai sekėsi pateisinti į jį sudėtas konservatorių lyderio viltis: be didelių nuostolių išsaugota Vyriausybės sudėtis, solidžiai apginti Valstybės saugumo ir Policijos departamentų vadovai, net turėta drąsos vienu rankos mostu viešai atsiriboti nuo pačios Lenos Lolišvili.
Tačiau pastarosiomis dienomis ramiam ir nuspėjamam mūsų premjerui kažkas nutiko. Televizijos ekrane jo veidas ima rausti, o akys nemaloniai bėgioti į šalis. Prieš TV kameras nunarinęs galvą, sunkiai rinkdamas žodžius, bet taip ir nerasdamas tinkamų argumentų, A. Brazauskas skelbia nuosprendį visuomenės gerbiamam ir palaikomam Lietuvos policijos vadui.
Per vieną savaitę - net du netikėti ir labai rizikingi premjero sprendimai. A. Brazauskas šachmatų partijoje su ponu Paksu paaukojo net dvi svarbias figūras: savo statybų partnerį Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir generalinį policijos komisarą Vytautą Grigaravičių. Pats premjeras šiais sprendimais negalėjo būti suinteresuotas: jie jam nenaudingi, jie pakerta jo kaip solidaus valstybininko įvaizdį.
Sutikęs dalyvauti pono Pakso keršto žygyje prieš A. Zuoką, ponas Brazauskas dėl smulkaus partinio-prekybinio sandėrio numojo ranka į demokratinės valstybės ir Vilniaus miesto interesus. Jis paniekino sostinė rinkėjų valią ir pasityčiojo iš savivaldos. Pats naujasis miesto meras socialdemokratas Gediminas Paviržis iškart po rinkimų žiniasklaidai pareiškė, kad naująją sostinės koaliciją sudarė ne savivaldybės tarybos nariai, bet partijų vadovai. Lenkų rinkimų akcijos lyderis leido suprasti, kad jų partijos sprendimą Vilniuje susimesti su socialdemokratais ir liberaldemokratais lėmė savivaldos ribas peržengiantys prezidento, premjero ir Seimo daugumos lenkams duoti pažadai.
Atrodo, pirmąkart šiuolaikinėje Lietuvos politikoje savivaldos balsai buvo iškeisti į Vyriausybės, Seimo ir paties prezidento įsipareigojimus. Pirmąkart į partinius savivaldos reikalus tiesiogiai įsikišo “nepartinis” šalies prezidentas. A. Zuoko pralaimėjimą mero rinkimuose simboliškai vainikavo posėdyje dalyvavusių prezidento patarėjų entuziastingi plojimai ir džiaugsmo šypsenos.
Premjerui socialdemokratinis Vilniaus valdymas gali būti labai rizikingas: ir ne tik dėl prastos reputacijos koalicijos partnerių liberaldemokratų, bet ir dėl šeimyninių aplinkybių. Nebus lengva vilniečius įtikinti, kad drovus, nuolatos sutrikęs, aplinkinių užuojautos reikalaujantis ponas Paviržis yra tikrasis Vilniaus meras, kad jo rankomis miesto netvarko valingoji “Draugystės” viešbučio ponia. Įžūlios Lietuvos televizijų kameros jau spėjo parodyti naująjį merą kukliai kiūtantį už energija trykštančios Kristinos Brazauskienės pečių.
Dar didesniais politiniais nuostoliais A. Brazauskui gresia Vytauto Grigaravičiaus nušalinimas nuo pareigų. Prieš kurį laiką užsistojęs sąžiningu darbu garsėjantį generalinį policijos komisarą nuo vidaus reikalų ministro išpuolių, po pokalbio su R. Paksu jis staiga radikaliai pakeičia savo nuomonę. Išėjęs iš prezidento kabineto premjeras pažada tuoj pat surengti komisaro atestaciją ir pasiūlyti jį atleisti iš pareigų.
Kokią baisią žinią apie policijos vadą perdavė ponas Paksas ponui Brazauskui, kad šis jos net nedrįso pakartoti prieš TV kameras? Ar tos žinios iš viso būta? Išraudęs premjero veidas ir nudelbtos akys sako, kad greičiau būta prezidento prašymo “išspręsti Grigaravičiaus problemą”.
Principingas komisaras - kliuvinys ne tik vidaus reikalų ministrui, kurio žmonos piniginiais rūpesčiais jau seniai domisi teisėsauga. Matyt, jis mina ant nuospaudų ir dosniems jaunojo prezidento rėmėjams. Juk pats, anot Lenos Lolišvili, “Dievo siųstas” pono Pakso finansinis gelbėtojas Jurijus Borisovas su Lietuvos policija yra turėjęs nelabai malonių reikalų.
Neatsitiktinai iškart po rinkimų išrinkto prezidento komanda paskelbė, kad generalinio policijos komisaro dienos suskaičiuotos. Neatsitiktinai dar iki prezidento inauguracijos komisaras net kelis kartus mynė R. Pakso kabineto slenkstį. Todėl nieko keista, kad rašyti atsistatydinimo pareiškimą Vytautą Grigaravičių ėmė spausti ne tik ministras, bet ir prezidentas. Nieko keista, kad verčiant komisarą pasitelktos prezidento rinkimų kampanijoje išmėgintos gandų ir neargumentuotų viešų kaltinimų technologijos: tik prisiminkime pono Pakso komandos per rinkimų kampaniją sukurtas prezidento patarėjo tariamo kyšininkavimo ir vieno didžiausių Lietuvos bankų bankroto istorijas.
Keista kitkas. Kodėl visame šiame porinkiminiame šou, kad ir be didelio entuziazmo, bet vis dėlto dalyvauja Algirdas Brazauskas? Kodėl ne kas kitas, o jis skelbia politinį nuosprendį didžiausiam Lietuvos banditų priešui? Kodėl solidaus valstybininko įvaizdį turintis premjeras priima visuomenės saugumui ir valstybei akivaizdžiai žalingą sprendimą?
Kas verčia poną Brazauską tapti pono Pakso įrankiu? Vien racionaliais politiniais išskaičiavimais tokį elgesį paaiškinti gana sunku. Tiesa, būti greta “Dievo išrinktojo” prezidento ir jam padėti yra prašiusi A. Brazausko geroji Lena. Bent taip liudijama lietuviškos politikos vadovėlyje “Gyvenimo link. Lenos Lolišvili fenomenas”. Tačiau vargu ar vien toks prašymas būtų paskatinęs mūsų atsargųjį premjerą imtis politiškai rizikingų spendimų.
Tad kokius kozirius žaidime su A. Brazausku naudoja R. Paksas? Ar šie koziriai visuomenei taip ir liks nežinomi, kaip liko nežinomos tikrosios jaunojo prezidento rinkimų kampanijos išlaidos?
