Taip jau atsitinka, kad kartais žodžiai priešinasi mūsų kuriamam jų turiniui. Žodžiai ima ir nuslysta nuo prasmių, kurios jam nėra būdingos. Tai iš dalies yra susiję ir su nuolat kintančia individualia ar didelės grupės, pavyzdžiui, tautos, piliečių bendruomenės patirtimi. Iš čia nesibaigiantys ginčai dėl sąvokų.
Ypač tokia ypatybe pasižymi tarptautiniai žodžiai. Jų aprašymas įdomus intelektualams, nes tokie žodžiai leidžia jungti įvairiakalbes, įvairiakultūres patirtis. Tokiais žodžiais pažymėta turinio teritorija niekada nėra stabili. Ji nuolat atrandama.
Laikas visu savo kalendoriniu nuobodumu yra labai svarbus tokiems atradimams. Būtent laike įvyksta tam tikrų sąvokų atmetimas, priėmimas, korekcijos - kol jų prasmė pasidaro daugiau ar mažiau priimtina vartotojams. Vienokiu greičiu toks prigijimas vyksta gimtojoje kalboje (jei žodžio ir turinio sąjunga vykusi), kitokiu - tarptautiniame žodyne.
Šias pastabas paskatino parašyti jau kelintą kartą į viešumą iškeliama sąvoka „pseudoįvykis“ (paskutinį kartą - Leonido Donskio straipsnyje „Gyvenimas pseudoįvykių pasaulyje“ (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_291759)).
Nesinorėtų, kad šeštojo dešimtmečio situaciją ženklinanti sąvoka tiesiai, be šiokių tokių patikslinimų, būtų perkeliama į šias dienas. Juo labiau kad knyga parašyta apie JAV - visai kitokį pasaulį, kurį su mūsiškuoju galima lyginti nebent eksperimentuojant. Tik ar tokiuose palyginimuose neužsižaidžiame ir nebematome čia esančios realybės?
Diskusijos apie medijų įtaką prasidėjo dar praėjusio amžiaus tarpukaryje. Dėl istorinių aplinkybių ir TV atsiradimo šios diskusijos ėmė stiprėti penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šeštojo pradžioje jau išleidžiamos ir minėta Danielio Boorstino „The Image: A Guide to Pseudo-Events in America“ (1961), ir Marchallo McLuhano „The Gutenberg Galaxy“ (1962) ir „Understanding Media“ (1964) bei kitos.
Tuo metu jau buvo kalbama apie medijos kuriamus pseudoįvykius. L. Donskis užmiršo priminti, kad D. Boorstinas buvo ne tiek filosofas ar sociologas, kiek istorikas. O ši detalė labai svarbi.
Kodėl? Mat kaip istorikas D. Boorstinas laikėsi tam tikrų istorinių faktų interpretavimo principų. Vienas jų - priešinimasis vertybių vulgarizavimui, jų pavertimui masių žaisliuku.
Todėl visai logiška, kad to meto faktus, žyminčius pokyčius viešojoje erdvėje, D. Boorstinas interpretavo remdamasis jam svarbiais principais.
Medijų stiprėjimas iš esmės klibino nusistovėjusią tvarką. O ji buvo pakankamai aiški: žinomi viešojo gyvenimo veikėjai, žinomos jų vertybės, žinomos jų skleidžiamos tiesos. Informacija, kalbant supaprastintai, sklido pagal linijinę aiškią schemą. Juo labiau kad tokios schemos buvimą garantavo ir pati informacijos vartotojų visuomenė, susiskirsčiusi pagal tam tikrą informacijos vartojimo hierarchiją. Hierarchinėse struktūrose buvo keičiamasi žiniomis apie įvykius, svarbius tam tikram hierarchiniam sluoksniui.
Tačiau XX amžiuje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, visų pirma JAV įvyko didelių pokyčių - hierarchinis informacijos sklaidos modelis ima byrėti. Vyksta dideli pokyčiai socialinėje srityje. Tie, kurie dar visai neseniai buvo tylūs (pavyzdžiui, karo veteranai, vėliau - bitnikų, hipių karta), ima garsiai kalbėti apie savo problemas. Apie jas ima rašyti laikraščiai, jos ima nustelbti vadinamuosius rimtus įvykius.
Kas atsitiko? Realiai D. Boorstino knygos pasirodymo metu vyko temų demokratizacija. Dar daugiau: ėmė nykti įvykių kontrolierių institutai. Žmonės (medijų vartotojai) norėjo savo arba tokių kaip jie rūpesčių viešumo.
Kitaip tariant, medijų plėtra leido dideliam žmonių skaičiui pasijusti įvykių autoriais. Įvykių veikėjais. Liudininkais. Kritikais. Masinė komunikacija mases pavertė ir įvykių kūrėjais, ir vertintojais. To nebuvo. Iki tol įvykių kūrėjai buvo privilegijuoti, įvykiai buvo sunkiasvoriai (karai, avarijos, politikai, aukštuomenė ir pan.), bet jokiu būdu ne paimti iš masių gyvenimo.
Beje, šis procesas nėra pasibaigęs. Internetas leidžia vos ne kiekvienam tapti įvykių kūrėju (tarkime, internetinių dienoraščių forma).
Taigi „peudoįvykių“ sąvoka imta vartoti tuo metu, kada buvusią įvykių dalyvių mažumą medijose ima stumti dauguma. Sutrikimas. Įvykių daugėja, juos sunku sudėlioti į lentynas. Todėl labai paprasta naujai atsiradusias temas vadinti „pseudoįvykiais“. O kaip kitaip? Tų temų dar prieš kelerius metus nė nesimatė. Taigi nebuvo. Tad nusistovėjusiai tvarkai jie buvo „pseudo“, netikri.
Tai nebuvo blogiausia medijų masiškėjimo pusė. Daug blogiau, kad šis procesas buvo ir yra lydimas kito - temų, nuomonių, prasmių manipuliavimo.
Bet pasirodė, kad manipuliuoti leidžia ne kas kita, o tokios sąvokos kaip „pseudoįvykiai“. Jos grąžina mus į hierarchinės įvykių gradacijos laikus. Tokių laikų tipiška pozicija skambėtų štai taip: „šita informacija ne tavo nosiai“, „tu nesi specialistas, tad nesuprasi“ ir t.t.
Sąvokos „pseudoįvykiai“ vartojimas iš karto nurodo, kad egzistuoja tie, kurie gali pasakyti, kas yra tikras, o kas - netikras įvykis.
Tokios sąvokos sujaukia žinių pasikeitimo procesą ir griauna elementarią teisinę tvarką, nes pačios savaime verčia dauginti tai, ką turėtų įvardijusios naikinti.
Dar daugiau - medijoms jos verčia naštą, kurios šios neturi nešti. O būtent - svarstyti apie tikrumą, netikrumą. Medijos transliuoja tai, kas yra, o ne tai, ko nėra. Jei jau kažkas pakliuvo į jų lauką - tai jau yra. Ir visai kitas klausimas - kaip ir kodėl ten pateko. Taigi apie kokį „pseudoįvykio“ skleidimą kalbame?
Pseudoįvykių sąvoka verčia kalbėti apie pseudoįvykius, ji žymi teritorijas, kuriose tokie įvykiai atsiranda ir tarpsta. Ir tarps.
Bet tai neturi nieko bendra su šmeižtu, melu ar neteisingų žinių skelbimu. Toks elgesys negali būti įvardijamas pseudoįvykiu, o tik tikruoju žodžiu - melas, šmeižtas. Ir toks elgesys neturi tapti penu diskusijoms, bet medžiaga teismui.
Gal kas žino kitokį būdą? Antai mes galime ilgai diskutuoti apie tai, ar politikoje vykstantys įvykiai - tikri ar „pseudo“, faktai bus paprasti: arba kažkas meluoja, arba kažką šmeižia. Medija atspindi. Mes vertiname.
O vertintojų stiprėjimui būtent ir turi įtakos medijų masiškėjimas (nepaisant atnešamų minusų).
Taigi D. Boorstino fiksuota įvykių suvokimo kaitos situacija yra labai svarbi. Mums, internetinio informacijos sprogimo laiką gyvenantiems žmonėms, ji reiškia ir ką kita - galimybę dalyvauti kuriant įvykius, o melagius - pasmerkti. Kažin ar kas to norėtų šiandien atsisakyti. Aš tai ne. Va ir dabar galiu diskutuoti su profesoriumi.
