Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Antrąją šių metų dieną užsinėręs mirties kilpą, iš gyvenimo savo noru pasitraukė Šakių gyventojas Artūras Visockis. Sausio pabaigoje jam būtų sukakę trisdešimt treji. Jeigu ne šiurpi jauno žmogaus praeitis, šis faktas niekam, išskyrus jo artimuosius, nebūtų labiau parūpęs. Tačiau ranką prieš save pakėlęs žmogus privertė prisiminti beveik dvylikos metų senumo tragediją, Šakiuose iki šiol žinomą kaip žiauriausią nusikaltimą, kurio vienas iš dalyvių ir kaltininkų buvo būtent A. Visockis. Tėvų buto vonioje akistatą su gyvenimu baigęs Artūras parašė net du atsisveikinimo laiškelius (tėvams ir draugei), kuriuose nurodė esąs niekam nereikalingas...
Pašto sienos ir grindys nusidažė krauju
Lukšiuose (Šakių r.) gyvenanti Ona Alytienė iki šiol negali pamiršti 1991 metų balandžio 5-osios naktį žiauriai nužudytų pačių brangiausių jos "mergaičių" - 33 metų dukters Joanos Matelionienės ir septynerių metukų anūkėlės Rūtelės. Praėjus net ir gana netrumpam laiko tarpui moteriai be galo skaudu prisiminti šią tragediją. Ji sako, jog kraupūs vaizdai ir išgyvenimai niekada neišdils iš atminties.
O. Alytienės teigimu, po skyrybų ne vienerius metus gyvenusi viena su dukrele, Joana tuo metu jau buvo susitaikiusi su buvusiu vyru Raimondu. Atrodė, jog jiedu rimtai nusprendė tęsti bendrą gyvenimą. Joana dirbo Šakių ryšių skyriuje. Mieste nuomojosi kambarį, tačiau daug laiko praleisdavo netoli rajono centro esančiuose tėvų namuose. Prieš kurį laiką dukra mamai guodėsi turinti įkyrų gerbėją - bendradarbį Artūrą, panorusį užmegzti su ja rimtesnius santykius. Tačiau šis vyriškis Joanai nepatiko, nes buvo daug jaunesnis ir pernelyg priekabus, nuolat vertė vaišintis vynu. Vėliau jis buvo atleistas iš darbo. Balandžio 5-osios rytą, baigusi darbą, Joana su dukrele ruošėsi važiuoti į Kauną pas buvusį vyrą, dėl to į darbą iš darželio atsivedė ir Rūtelę, kuri liko nakvoti pašte. Deja, toji diena buvo paskutinė. Kaip paaiškėjo vėliau, apie pirmą valandą nakties Joana išgirdo beldimą. Priėjusi prie pašto durų pamatė du vyriškius, kurių vieną iškart atpažino. Tai buvo Artūras. Jis tikino norįs paskambinti į Odesą, tačiau buvusio bendradarbio moteris vidun neįsileido ir pasiūlė pasinaudoti lauke buvusiu telefono aparatu. Tada šis pareiškė neturįs monetų ir paprašė iškeisti pinigų. Nieko bloga nenujausdama, pašto darbuotoja pravėrė duris. Vyrai jėga įsibrovė vidun, ėmė reikalauti pinigų - tikino norį išgerti, nors įsiveržė abu būdami neblaivūs... O paskui prasidėjo žiauri, sveiku protu sunkiai suvokiama egzekucija. Pasityčiojimas, brutali prievarta, kankinimas... Šįkart nesinori pasakoti to, ką vėliau sužinojo nužudytųjų motina ir močiutė. Aišku tik tai, jog dukra buvo išprievartauta, žiauriai sužalota, galiausiai apipilta alkoholiu ir padegta. Mažoji Rūtelė taip pat neišvengė žiaurios mirties. O. Alytienės tikinimu, ji susipažino su tyrimą atlikusių ekspertų išvadomis, kuriose buvo teigiama, jog mergytė degė kokias 5-10 minučių būdama gyva.
Nužudytųjų artimieji surakinti antrankiais
Sužinojusi, jog neteko dviejų pačių brangiausių žmonių, O. Alytienė susmuko vietoje. Nors atgavusi sąmonę moteris veržte veržėsi įvykio vieton, tačiau jai to padaryti nebuvo leista. Kaip sužaloti dukros ir anūkės kūnai, nelaimėlė pamatė per šermenis, viena likusi naktį salėje prie dviejų karstų... Vaizdas buvo klaikus. Ne be reikalo mažylės karstas buvo uždengtas - jame buvo likusios tik kelios kūno dalys... Tačiau baisiausia tai, jog dar per laidotuves žentą buvusį Joanos vyrą, policininkai surakino antrankiais ir išsivežė tardyti. Panašus likimas laukė ir pačios O. Alytienės. Ji buvo tardoma tris dienas iš eilės, nes kartu su žentu buvo įtariama padariusi šį žiaurų nusikaltimą. Prieš išlydint nužudytąsias paskutinėn kelionėn, gedėdama prie karstų bažnyčioje, O. Alytienė sužinojo, jog žudikai sulaikyti. Paaiškėjo, jog šį žiaurų nusikaltimą įvykdė jau minėtas Artūras Visockis ir nepilnametis šakietis Arūnas Rusakevičius. Pastarojo motina, tuo metu teismo sekretore dirbusi Virginija iki tol artimai bendravo su Joana. Sužinojusi, kuo įtariamas jos sūnus, moteris patyrė šoką.
Purvas
Šios bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas buvo gana ilgas ir sudėtingas. Dabar būtų gana sunku pateikti neginčijamų argumentų, jog buvo bandoma visais būdais kaip nors sušvelninti įtariamųjų kaltę, tačiau tokia mintis O. Alytienės širdyje išlikusi iki šiol. Moteris su skausmu prisimena, kad mirusi dukra buvo visaip juodinama, vadinama pasileidėle, ant jos be jokio gailesčio buvo pilamas purvas... Nelaimingos moters atsakas į tai buvo neįtikėtinas - ji aukodavo Mišioms ir meldėsi... Tiktai gerokai vėliau O. Alytienė sužinojo ne tik tai, kad Joanai ji buvo tik... pamotė, bet ir kas suklastojo dokumentus bei kam to reikėjo...
- Man tai buvo skaudžiau už viską, - sakė O. Alytienė. - Tegul tas tardytojas, kuris tyrė minėtą bylą, kuris mane visaip įžeidinėjo, darė psichologinį spaudimą, išgraužia... Jo bei kitų žmonių, susijusių, su šia byla, su šiuo ilgu ir skausmingu procesu, elgesys suteikė daug didesnį skausmą nei žudikai...
Motina žudikus atidavė Dievo teismui
Likimo žiauriai nuskriausta moteris iki smulkmenų prisimena visus nesklandumus, susijusius su laidotuvėmis, netgi kunigų atsisakymą aukoti Mišias, lydėti karstus paskutinėn kelionėn, šventinti duobę. Nepaisant to, į laidotuves susirinko minios žmonių. Deja, nei kaltininkų tėvai, nei jų artimieji jose nedalyvavo, nepareiškė užuojautos, neatnešė gėlės, nepasiūlė paramos... Prieš uždengiant karstą kažkoks vidinis balsas O. Alytienei liepė kalbėti. Padėjusi ranką dukrai ant krūtinės, kurioje širdis jau neplakė, užmerkusi akis moteris tarė:
- Dukrele, pažiūrėk, kiek daug žmonių susirinko. Aš jų nekviečiau - juos kvietė Dievo malonė. Tave laidoju kaip labai gerbiamą žmogų... Marija, nebausk mano mergaitės, dovanok jai už gyvenimo klaidas. Žudikų aš neteisiu - juos atiduodu Dievo teismui...
Meilė - didesnė vertybė nei kerštas
Moteris tikino tuo metu nejautusi keršto, tačiau tokie jos žodžiai daug kam nepatiko. Vėliau nemažai priekaištų ji sulaukė ir iš savo artimųjų. Juk kartu su ja gedėjo ir žentas Raimundas - buvęs Joanos vyras, kita dukra, sūnus, artimieji bei giminės. Moteris sakė žudikams nedovanojusi, neatleidusi, tačiau turėjusi omeny, tai jog dukros ir anūkės gyvybes atėmę žmonės amžinai liks žudikais, kad jie padarė didžiulę nuodėmę, tačiau meilė yra didesnė vertybė...
Nuosprendis nepatenkino
1992 metų vasario 4 dieną Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija A. Visockį ir A. Rusakevičių pripažino esant kaltus. Nors A. Rusakevičius buvo prisiėmęs didesnę kaltės naštą (tai darė sąmoningai), tačiau jam, kaip nepilnamečiui, teismas paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Bendrininkas buvo nuteistas kalėti 15 metų. Toks nuosprendis daug kam nepatiko.
Šakiečiai žudiko laukė su nerimu
Iš Pravieniškių į laisvę A. Visockis buvo išleistas anksčiau laiko - praėjusių metų liepos pabaigoje. Iki bausmės pabaigos dar buvo likę 3 metai, 8 mėnesiai ir 12 dienų. Jo sugrįžimo šakiečiai laukė neslėpdami įtampos ir baimės. Tačiau buvęs kalinys buvo ramus. Jis iškart įsiregistravo Darbo biržoje, gavo bedarbio pašalpą, reguliariai lankėsi Pataisos darbų inspekcijoje. Šios institucijos inspektorės tikino, jog A. Visockis ateidavo užsiregistruoti visada tvarkingai apsirengęs, kultūringai elgėsi. Kartu su Kalėjimų departamento darbuotojais pataisos darbų inspektorės A. Visockį aplankė namuose, tikrino, kaip jis laikosi lygtinai paleistiems nuteistiesiems paskirtų reikalavimų. Pažeidimų nebuvo užfiksuota. A. Visockis niekuo nesiskundė, atsisakė pasiūlytos psichologo pagalbos, todėl buvo manoma, kad jis rimtai kabinasi į gyvenimą. Tiesa, po paskutinio apsilankymo Pataisos darbų inspekcijoje A. Visockio byloje liko įrašas, jog jis draugų neturi, kaimynų nepažįsta ir jokios pagalbos nereikalauja. Tuo metu jis turėjo draugę, pas kurią gyveno.. Deja, jų santykiai klostėsi nekaip. Tėvai apie savo sūnų kalbėti atsisakė. Sužinojusi apie A. Visockio savižudybę, O. Alytienė nusivylė. Jos manymu, šis žmogus privalėjo atgailauti... Be to, moteris įsitikinusi, jog savo mirties išvakarėse A. Visockis galėjo būti atklydęs prie jos namų. Ji negali to tvirtinti, nes vyriškio, kuris pasibeldęs į langą sakė norįs pasikalbėti, vidun neįsileido. Nors praėjo tiek metų, balsas jai pasirodė labai panašus į A. Visockio.
- Gal jis norėjo mane nužudyti, o gal prašyti atleidimo, - mąstė moteris...
Nuslydo į gyvenimo dugną
Arūnas Rusakevičius į laisvę sugrįžo prieš kelerius metus - taip pat anksčiau laiko. Deja, jau spėjo nusikalsti ir buvo dar kartą teisiamas, tačiau kol kas už grotų neatsidūrė. Dabar šį jauną, tačiau visiškai degradavusį žmogų galima kasdien pamatyti Šakių gatvėse su įtartinos reputacijos (lygiai kaip jis, į patį gyvenimo dugną nuslydusiais) žmonėmis. A. Rusakevičius yra narkomanas, nuolat girtauja, šlaistosi gatvėmis, net nebando ieškotis darbo... Deja, pasikalbėti su juo nepavyko, tačiau jo močiutė Elena Rusakevičienė neatsisakė pasidalinti mintimis apie daug skausmo suteikusį anūką. Ji patikino, jog Arūnas labai užsidaręs, su artimaisiais nebendrauja, yra susidėjęs su blogais žmonėmis, kurie esą ir tempią jį į dugną... Garbaus amžiaus moteris su ašaromis prisiminė, kiek skausmo anūko padarytas nusikaltimas suteikė abiem tėvams, broliui, jai ir kitai močiutei. A. Visockio brolis Darius, kuriam žiauraus nusikaltimo metu buvo gal tik aštuoneri, ir dabar negali pamiršti, kaip po to baisaus įvykio vaikai jį badė pirštais, vadindami žudiko broliu neleisdavo praeiti... Vaikinas įprato vaikščioti nuleidęs galvą, nes negalėjo pakelti akių. E. Rusakevičienė mano, jog kalėjimas Arūną visiškai sugadino.
Išgirdę apie tokius šių dviejų vyrų likimus, šakiečiai nė kiek nenustebo. Jų manymu, tai atpildas už padarytą nusikaltimą...
