Vokietijoje užauginta pamestinukė žvalgosi savo gimdytojų
Irena ZUBRICKIENĖ
Vokietijoje gyvenanti Ana Lidija Michaelis (46 m.) visuomet kupina sentimentų Lietuvai, nes žino, kad tai jos gimtinė, kurioje kitados su tėvais praleido bene ketverius pirmuosius savo gyvenimo metus. Tiesa, lietuvių kalba jai - tik dabar pamažu ir kantriai gvildenamas riešutas, nes tam atsirado labai rimta paskata: Ana Lidija staiga sužinojo, kad nuo mažumės tėvais jos vadinti žmonės tėra įtėviai, ir panoro susirasti savo gimdytojus arba nors daugiau sužinoti apie savo šaknis, gimimo istoriją. Savarankiškai nemažai jau padariusi, tačiau savo svajonės dar neįgyvendinusi moteris viliasi, kad "Akistatos" skaitytojai gali jai padėti užčiuopti senos istorijos siūlo pradžią.
Pusseserės atskleista paslaptis
Ana Lidija Mažeikytė - giliai į Vokietijos žemę šaknis įleidusi moteris: čia ji subrendo, įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą, čia turi mėgstamą darbą, džiaugiasi dviejų jau suaugusių dukterų kasdienybe. Lietuvoje gimusios vokietės gyvenimą netikėtai sujaukė pernykštis jubiliejinis jos gimtadienis, kai šventiniame vakarėlyje dalyvavusi bendraamžė pusseserė Anai Lidijai atskleidė, anot prakalbusios giminaitės, per ilgai nešiotą paslaptį - esą Ana Lidija iš tikrųjų yra pamestinukė Onutė, kurią įsidukrino ir užaugino dori bevaikiai sutuoktiniai Mažeikiai, tuomet gyvenę Lietuvoje. Negalėjusi patikėti išgirsta naujiena Ana Lidija apibėrė klausimais kartu gyvenančią savo motiną Hildą Mažeikienę (72 m.), tačiau senutė nieko nenorėjo girdėti. Galbūt sutrikusi, kad visą gyvenimą sėkmingai slėpta istorija buvo paskelbta ne jos lūpomis, galbūt pabūgusi vienturtės dukters galimų kaltinimų ar priekaištų už ilgai saugotą paslaptį, ponia Hilda laikėsi savo: esą pamestinukės Onutės istorija - bjaurus pramanas. Tik po to, kai duktė pareiškė jau nemažai sužinojusi, motina liovėsi neigusi paviešintą tiesą, bet ir nepatvirtino jau surinktų duomenų.
Neapleidžiantis troškimas išsklaidyti virš savo biografijos susitvenkusius dūmus paskatino Aną Lidiją ieškoti sijų, galinčių priartinti ją prie Lietuvos. Po ilgų paieškų kažkas iš geradarių paprotino, kad bene daugiausia žinių galėtų suteikti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija bei Respublikinė vaikų teisių apsaugos tarnyba. Iš abiejų instancijų gautų geranoriškų atsakymų Ana Lidija sužinojo vienintelių galimų jos namų adresą - buvusius Kauno kūdikių namus Lopšelio gatvėje, dabar vadinamus Kauno vaiko raidos klinika "Lopšelis". Praėjo dar keli mėnesiai, ir atkaklioji moteris sužinojo tikrąją savo pavardę bei dramatišką savo gyvenimo pradžios istoriją.
Radinys Strazdelio gatvėje
...Artėjant 1955-ųjų vasarai Kauno miesto tuometinės Milicijos valdybos 5-ojo poskyrio darbuotojai, patruliuodami mieste, Strazdelio gatvėje, tarp dviejų namų ( 7 ir 7A), rado judantį ryšulėlį. Tai buvo, kaip vėliau patikino medikai, ne daugiau kaip trijų mėnesių mergytė. Tuoj pat ji buvo nuvežta į ligoninę ištirti sveikatą. Pareigūnams nepavyko surasti mažylės tėvų, tad sveikas kūdikėlis, ligoninėje praleidęs pusantro mėnesio, buvo perkeltas į Kauno kūdikių namus. Labai greitai pamestinuke susidomėjo Šilutės rajone tuomet gyvenusi bevaikė šeima. Po penkių mėnesių, per kuriuos buvo sutvarkyti reikiami dokumentai, rastinukė iš Strazdelio gatvės surado šiltą ir jaukią naujų savo namų pastogę. Jos įtėviais tapo tie patys bevaikiai iš Žemaitijos - Hilda (26 m.) ir Henrikas (40 m.) Mažeikiai, santuokoje gandrų nesėkmingai laukę penkerius metus.
Įtėviai savo mažylę tuoj pat pakrikštijo Šilutės bažnyčioje ir suteikė jai Anos Lidijos vardus. Įvaikinimo dokumentai teigia, kad A. L. Mažeikytės pavardė buvo duota nežinomų tėvų kūdikiui Onutei Andraitytei (tėvavardis - Vincas, taip pat nurodyta tiksli gimimo data). Mergytę įsidukrinę sutuoktiniai šventai saugojo savo paslaptį, o kai Anai Lidijai buvo ketveri, emigravo iš Lietuvos į Vokietiją - savo gimtųjų vietų link. Naujoje aplinkoje beveik niekas nežinojo, kad mažoji vienturtė Mažeikytė įvaikinta. Laimingi sutuoktiniai, atrodo, buvo nusprendę tai nuslėpti ir nuo pačios Anos Lidijos. (H. Mažeikis dabar jau miręs.)
Kankinanti nežinia
Naujos tiesos priblokšta Ana Lidija prarado ramybę ir dabar teturi vienintelį tikslą - sužinoti savo kilmės istoriją. Kankina klausimas, dėl kokių priežasčių jos pagimdžiusi moteris atsisakė. Anai Lidijai smalsu, ar Lietuvoje nėra jos brolių ir seserų. Iš kur žinoma tiksli pamestinukės gimimo data, jei tuometiniams pareigūnams nepavyko surasti mergytės motinos? Iš kur žinoma, kad rastinukė yra Onutė Andraitytė - gal prie kūdikio buvo paliktas laiškelis? Šie ir daugelis kitų neatsakytų klausimų, anot pačios Anos Lidijos, tarsi būtų ją įkalinę nepaleidžiančių minčių raizgalynėje.
- Viliuosi, kad Lietuvoje yra žmonių, dar menančių, kaip dvi bevaikės brolienės tuo pačiu metu įsidukrino po mergaitę (tai apie dėdės šeimoje įvaikintą pusseserę, kuri žinojo ir savo, ir Anos Lidijos istorijas ir jas giminaitei atskleidė), - perdavė savo lietuviškų šaknų ieškanti vokietė per savo vertėją Romutę, neseniai viešėjusią gimtinėje ir iš įvairių archyvų surinkusią keletą draugės pirmųjų gyvenimo metų faktus liudijančių dokumentų. - Gal kam nors žinoma, kaip susiklostė tikrosios mano motinos likimas? Nesiruošiu jos kaltinti, smerkti - tetrokštu ją pažinti. Gal ji naktimis negali ramiai miegoti, kankindamasi dėl praeities klaidų? Gal norėtų sužinoti, kaip man dabar sekasi? Gal pagaliau jos gyvenime tetrūksta mano ištartų žodžių: "Atleidžiu, mama"? - pasiruošusi užgesinti visas nuoskaudas Ana Lidija.
Dabar ji aktyviai mokosi lietuvių kalbos ir planuoja kada nors apsilankyti savo gimtajame krašte.
