Gyvenimo romanas, užbaigtas šūviu
Irena ZUBRICKIENĖ
Vėlinės - savuose namuose, jaukiame kampelyje prie urnos, žiemą pasitinkančiam vėjui neblaškant žvakių liepsnos. Tokia neįprasta šiemet buvo mirusiųjų pagerbimo diena Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenantiems 70 metų pensininkams Birutei ir Jonui Žemantauskams. Tai sutuoktiniai, gedintys liepos pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose žiauriai nužudyto Martyno Simokaičio (28 m.). Nors praėjo dar tik 3 mėnesiai, Birutė sako, kad liūdesys ir sielos skausmas dėl netekties tik gilėja - jo išsigydyti jau nepakaks likusio gyvenimo.
Užsienyje - nuo lietuvio rankos
Kybartuose užaugęs Martynas Simokaitis - Ameriką sukrėtusios dvigubos žmogžudystės, kuri tokiu pat šiurpu tuoj pat nutvilkė ir Lietuvą, auka. Kaunietis Rolandas Milinavičius (38 m.), Džordžijos valstijoje, Ist Pointo mieste, kaip skelbiama, pastaruoju metu vis nesėkmingiau sukęs savo automobilių verslą, liepos 26-osios rytą nušovė anksčiausiai į darbą atėjusią savo pavaldinę Ingą Bandzevičiūtę-Kontreras (25 m.), irgi kaunietę, ir netrukus po jos kontoroje pasirodžiusį Martyną. Abu lietuviai nušauti į galvą. Viena iš tragedijos versijų - skolų slegiamas verslininkas nesuvaldė nervų, kai šie darbuotojai kategoriškai prakalbo apie norimą didesnę algą. Kita versija - didžiulė darbdavio skola savo pavaldinei Ingai, kurios jis neįstengė atiduoti. Dar viena - R. Milinavičius, per 2 metus Amerikoje neįstengęs prasigyventi iš amerikinių automobilių plukdymo į Lietuvą ir šią nesėkmę vis labiau skandinęs alkoholyje, nebepajėgė valdyti savo slegiančių nuotaikų, kurias šūviais išliejo ant dviejų savo tautiečių, lemiamu momentu buvusių, kaip įprasta sakyti, ne vietoje ir ne laiku.
- Kokia iš tiesų buvo tragedijos priežastis, galbūt pavyks nustatyti bylą išnagrinėjusiam JAV teismui, - sakė B. Žemantauskienė. - Kiek žinau, tai dar užtruks ne vieną mėnesį. Kita vertus, kokią priežastį benustatytų, ji svarbi galbūt tik pačiam žudikui. Esu girdėjusi, kad jis jau prakalbęs apie savo norą likusį gyvenimą iki gyvos galvos praleisti už grotų, kad tik nebūtų nuteistas mirties bausme. O mūsų skausmo teismas nesumažins.
Birutei absurdiškiausiai atrodo, kad svečioje svajonių šalyje Martynas ir jo bendradarbė Inga žuvo nuo savo tautiečio, tokio pat išeivio, tokio pat laimės ieškotojo, rankos. Moteris buvo ne kartą rūpestingai klaususi Martyno, ar toje didžiulėje Amerikoje jam saugu, bet sulaukdavusi visiškai nuraminančio atsakymo, kurį Martynas ištardavo pasididžiuodamas - juk dirbąs pas lietuvį!
Buvo gyvenimo šviesulys
Birutė ir Jonas Žemantauskai - Martyno globėjai. Jie užaugino berniuką nuo 11 mėnesių. Todėl dabar sutuoktinių kalbose Martynas nevadinamas kitaip - tik sūnumi. Tvarkingai į dėžutes ir albumus sudėti Martyno laiškai iš Amerikos ir įvairiaprogiai sveikinimai, piešti ar klijuoti ir kitaip daryti dar nuo mokyklos laikų, tik patvirtina tokį jų ryšį - visur globėjai vadinami tik mamyte ir tėveliu.
Martynas - Birutės giminaitis, jos brolio anūkas. Berniukas gimė Jakutijoje (Rusija), kur tuo metu jo tėvas Benius Simokaitis buvo sukūręs šeimą su meniniais polinkiais garsėjusia jakute. Anot Birutės, kai Beniaus kasdienybę pradėjo sunkinti prastėjanti sveikata, jaunas vyras buvo nebereikalingas, matyt, kitokių užmojų turėjusiai sutuoktinei. Ši moteris, skulptorė, tuo metu žydėte žydėjo - ją traukė laisvas, šeimos įsipareigojimų nevaržomas ir trankus menininkės gyvenimas, todėl ligoto sutuoktinio pasirinkimas grįžti į savo gimtinę jos nenuliūdino. Jakutė neprieštaravo, kad į Lietuvą išvyktų ir su lietuviu susilauktas jos sūnelis Martynas.
Birutė, iškart patyrusi, kad jos brolio vienišam, ligotam sūnui Beniui, keliautojui, bus nelengva rūpintis kūdikiu, apsisprendė užauginti jo mažylį. Šitaip Žemantauskai, tuomet būdami 43 metų, tapo Martyno globėjais. Jie augino vienturtę dukterį Rūtą, kuri tuo metu jau buvo bene 17 metų panelė. Šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir medike dirbanti Rūta, turinti 15 metų sūnų Luką, Martyną visada vadindavo broliuku ir tokio pat atsako sulaukdavo iš jo.
- Martynas buvo gyvenimo šviesulys - kitaip geriau negalėčiau jo pavadinti, - teigė Birutė. - Buvo labai gabus, todėl mokyklą pradėjo lankyti nuo 6 metukų. Vaikas viskuo domėjosi, visur dalyvaudavo, jo tikslas buvo daryti tik gerus darbus. Paaugęs įsitraukė į skautų veiklą ir buvo itin aktyvus, prisiekęs skautas. Labai gražiai piešė (Amerikoje, dirbdamas graiko picerijoje, pats buvo apipavidalinęs jos sienas), pats nuo mažens darydavo įvairius sveikinimus, besimokydamas su bendraminčiais leido laikraštį, grojo fleita, visą laiką domėjosi indėnų papročiais ir kultūra, pats lygiavosi į ją.
Valdė svajonės ir planai
Anot Birutės, Martyno ryšiai su jo gimdytoja buvo visiškai nutrūkę. Jakutė buvo atvykusi į Lietuvą, kai jos sūnelis buvo 2 metukų. Moteris net savo išvaizda nebegalėjo nuslėpti esanti audringo gyvenimo mėgėja. To neslėpė ir atviromis mintimis: džiugiai įvertindama, kad Martyno kasdienybė - ir jo, ir globėjų laimė, jakutė lyg tarp kitko priminė Birutei posakį, jog vaikai - tai pasaulio gėlės, bet geriau, kai jos žydi svetimame sode...
Daugiau jakutė savo sūnelio nematė, jam laiškų nerašė, juo nesidomėjo. Atskirai nuo sūnaus gyveno ir jo tėvas Benius. Paskutinius 5 savo gyvenimo metus vyras buvo lovos ligonis. Martynas jį aplankydavo. Kai berniukui buvo 8 metukai, tėvas mirė.
- Ūgtelėjęs Martynas sužinojo savo kilmės istoriją, bet ne mes, nuo pat pirmų jo žodžių vadinti tėveliais, buvome pirmieji, apie tai papasakoję, nes nespėjome laukdami tinkamo momento, kurį greičiau nutaikė kažkuris iš mokytojų, - ne be nuoskaudos prisiminė Birutė. - Laimei, vaikas taip mus mylėjo, kad jokių stresų ir reakcijų nebuvo. Ilgai ir patys nebūtume slėpę apie jo gimimą, nes sau dėmesingas berniukas greitai suprato, kad jo veido bruožai - nelietuviški.
Anot Birutės, Martynas ne kartą buvo sakęs jai ir tėveliui, kad tikrieji gimdytojai jam greičiausiai nebūtų sudarę tokių gyvenimo sąlygų, kokias vaikas turėjo Kybartuose, ir nebūtų palaiminę siekti savo planų, artėti svajonės link. O ta svajonė buvo muzikos studijos Lietuvos konservatorijoje, kurią Martynas baigė įgydamas muzikos vadybos specialybę. Baigus Martyną užvaldė kita svajonė - pasiekti daugiau negu galima Lietuvoje. Šitaip 2000-aisiais Martynas, gavęs 10 metų vizą, su tuometine drauge išvyko į svajonių šalį - Ameriką. Anot Birutės, nuolat svajonių ir naujų planų per gyvenimą genamas Martynas siekė ne tik apsirūpinti materialiai, bet ir siekti aukštesnės muzikinės karjeros, pamatyti tik iš mokyklos vadovėlių pažintą tolimą pasaulį.
Laukė būsimo susitikimo
- "Mielieji mano mamyte ir tėveli, jau neilgai reikia laukti tos minutės, kai galėsime pasikalbėti ne telefonu", - štai kokiomis laukimo nuotaikomis mudu su vyru ir pats Martynas gyvenome šių metų liepos pabaigoje, - ašaroms trukdant tarti žodžius, skaitė paskutinį gautą Martyno laišką B. Žemantauskienė. - O po kelių dienų sulaukėme žinios: mūsų Martyno nebėra...
Anot Birutės, savo darbdavio kontoroje nušautas Martynas į tą darbovietę buvo atėjęs paskutinę dieną - jau ruošėsi kitur ieškotis geriau apmokamo darbo. Į Lietuvą jis planavo grįžti tik atostogų. Su savo tėveliais, kuriais visada domėjosi, rūpinosi ir kartais jiems padėdavo materialiai, Martynas būtų susitikęs po 7 nesimatymo metų. Vyras dar prieš tai buvo prašęs nufotografuoti prie buto balkono augančius medžius ir, gavęs nuotrauką, labai stebėjosi, kokie dideli jie užaugę per 7 metus - labai troško pamatyti juos savo akimis. Kartu tikėjosi išvysti ir daugiau permainų, per tą laiką pakeitusių Lietuvą.
Nors Birutė Žemantauskienė nelinkusi Martyno netektį "nurašyti" likimui, vis dėlto dabar ji atranda vis daugiau mįslingų ženklų, rodos, pranašavusių mylimo sūnaus netektį. Moteris susiradusi Martyno mokyklinių laikų leisto laikraščio lapą, kuriame tuomet paauglys paskelbęs lietuvių poetės Lacrimos (Marijos Katiliūtės) meditacijos ištrauką "Pelenai" su tokiais žodžiais: "Bus diena - pelenai ant mano kapo byrės"... ir pan. Martyno draugė Ieva, su kuria pastaruosius metus jiedu gyveno kartu, neseniai Birutei parvežė keletą Martyno daiktų, kuriuos dabar gedinti moteris saugo kaip didžiausias relikvijas. Štai pačios Birutės įdėtas sūnui į kelionę molinis angelas sargas, kurį nulipdė Martyno senelis, į Lietuvą sugrįžo suklijuotas - jis buvo suskilęs, o Martynas suklijavo, nors galėjo išmesti. Tas skilimas dabar Birutei atrodo buvęs pranašiškas ženklas. Moteriai minčių kelia ir parvežtas Naujasis Testamentas, kuriame Martynas ar netyčia, ar specialiai skirtuku pažymėjęs vieną puslapį. Jame - mintys apie trumpą gėrio nešėjo gyvenimą...
- Man jis tebegyvas, - vartydama ir glostydama Martyno daiktus, guodė save Birutė. - Visi taip sako: esą nemačiau karste kūno, tai ir gyvas. Galima taip save guosti, bet širdies ir jausmų neapgausi. Labai jau ilgai negirdėjau jo balso - vis labiau kankina ilgesys. O paskui protas graužia kitomis mintimis: už ką, kodėl jį, kodėl taip staiga nutrauktas gyvenimas, į kurį buvo taip stipriai, noriai ir gana sėkmingai kabintasi nuo pat nelaimingos kūdikystės!?
Žudikui parašė laišką
Birutės minčių nepalieka ir Martyno bei jo kolegės žudiko R. Milinavičiaus paveikslas. Daug laiko namuose prie urnos su Martyno pelenais praleidžianti Birutė - kas rytą rankos prisilietimu pasisveikinanti ir kas vakarą taip pat atsisveikinanti, esą nė nepajuto, kaip po sakinį, po pastraipą suguldė nuoširdų, bet, žinoma, skausmo ir kančios sklidiną laišką žudikui. Perdavusi jį dukrai, moteris tikisi, kad per pažįstamus ir gimines tas laiškas pasieks ir patį R. Milinavičių.
- Aš jam parašiau, kad esu katalikė, todėl ne keršto siekiu, - sakė Birutė, - bet linkėti jam laimingo gyvenimo irgi negaliu. Aš tik savo žodžiais bandžiau pasibelsti į jo sąžinės likučius: klausiau, ar jis įsivaizduoja motinos ir tėvo skausmą, kai, užauginus nuostabų vaiką, staiga kažkas atima net galimybę paglostyti, apglėbti jį karste. Žudikas, žinau, turi paauglį sūnų - turėtų suprasti.
Su netekties aptemdyta tikrove negalinti susitaikyti Birutė prisipažino esanti dvasiškai palaužta. Suprastėjo ir sutuoktinio Jono sveikata, vyras tapo perdėtai jautrus, kankindamasis vis bando ieškoti kaltųjų nuo pat to momento, kai Martynas buvo tiesiog užkrėstas minties ir noro išvykti į Ameriką. Visą gyvenimą pardavėja dirbusi Birutė ir buvęs frezuotojas Jonas galėjo džiaugtis užauginę dorą vaikiną, tačiau tas džiaugsmas buvo per trumpas.
- Liko štai ši urna iš mūsų Martyno, - vėl graudinosi Birutė. - Kai kurie artimieji mus bara, kad ją pasilikome namuose ir, kaskart matydami, esą kankinamės. Bet mes pasielgėme taip, kaip liepė širdis. Kol gyva, pati turėsiu ir liesiu šitokį vaiko atminimą, o vėliau, kai Vilniuje pastatys kolumbariumą (tai urnoms skirta siena su nišomis), nuvešime urną ten. Vilniuje - daugybė Martyno draugų, sesuo Rūta, jos sūnus Lukas, kuriam Martynas buvo autoritetas, tarsi nukreipęs savo pėdomis.
Martyno linksmų gyvenimo akimirkų nuotraukomis kambarį gausiai pasipuošę Žemantauskai tikisi sužinoti, kaip JAV pareigūnai nulems žudiko R. Milinavičiaus likimą. Kartais vieną ar kitą naujieną jiems dabar praneša Amerikoje tebegyvenantis Martyno pusbrolis Jaunius Simokaitis.
- Niekam nelinkime savo likimo, - kartojo Žemantauskai. - Augini augini vaiką, išmokslini, džiaugiesi, kad jau tvirtai remiasi į žemę savomis kojomis, kol galiausiai visas tas turtas, sunaikintas žudiko rankomis, sutelpa į mažytę urną...
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Martynas Lietuvos nematė 7 metus
- Kybartuose užaugęs Martynas buvo didelis optimistas ir linksmuolis
- Birutė Žemantauskienė daug laiko praleidžia buvusiame Martyno kambaryje, prie urnos su jo pelenais
- Martyno linksmą ir turiningą gyvenimą liudijančios nuotraukos - ir prisiminimas kiekvieną akimirką, ir kambario puošmena
