Kasdien užgniaužia laukimą
Irena ZUBRICKIENĖ
Tik vaikai ir didžiulis ūkis, kurio, saugodama žuvusio vyro atminimą, negali apleisti, yra paguoda jaunai našlei Vitai Krušinskienei (30 m.), gyvenančios Lopiškių kaime (Lazdijų r.). Aplinkiniai kalbasi: likusi viena, Vita privalo viskuo pasirūpinti pati, ir tai jai puikiai sekasi - anksčiau, vyrui esant gyvam, nebuvo progos įrodyti savo stiprybę, pasireikšti.
Žuvo remontuodamas kombainą
Vita ir Edvardas Krušinskai kartu gyveno 8 metus. Pastaruosius 6 metus šeima tvarkėsi atokiame vienkiemyje, sukūrė didžiulį ūkį ir ūkininkavo. Kone visi ūkio darbų rūpesčiai guldavo ant Edvardo pečių, bet jis rasdavo laiko ir visuomeninei veiklai - buvo Mikniškių kaimo bendruomenės pirmininkas. Vita irgi išmanė apie ūkio darbus nuo ankstyvos jaunystės, tačiau jos didesnis rūpestis šeimoje buvo du vaikai - Edvinas (8 m.) ir Vestina (5 m.).
Praėjusių metų liepos 23-iąją laimingos jaunų ūkininkų šeimos idilė lemtingai nutrūko - Edvardas, savo namų kieme remontuodamas kombainą, žuvo. Galingas mechanizmas, kai jau buvo belikę priveržti tik du varžtus, netikėtai nukrito nuo jį laikiusių atramų ir mirtinai prislėgė Edvardą (31 m.). Kartu dirbusiam Vitos broliui kombainas prispaudė koją, teko ilgai gydytis.
Mažai kas tikėjo, kad Vita, likusi viena, toliau tvarkysis abiejų su vyru sukurtame didžiuliame ūkyje - juk ne jaunutės moters pečiams tokia našta. Tačiau Vita iškart po laidotuvių pati sėdo į traktoriaus kabiną ir nuvairavo į ganyklą, kurioje jai reikėdavo pamelžti 11 karvių. Anksčiau moteris mokėdavo tik užkurti traktorių arba sėsdavo prie jo vairo tik tada, kai dirbant reikėdavo jį patraukti į kitą vietą.
Moteris neslėpė: per metus ji nenusikratė vyro laukimo jausmo, kasdien iš naujo užgniaužia jį tam, kad galėtų padaryti savo ūkyje viską, kas "dega". Tuoj po laidotuvių teko pačiai susigrėbti šieną iš 30 hektarų lauko, pačiai rūpintis trąšomis bei chemikalais, labiau susidomėti tecnika. Vita džiaugiasi, kad nuo pirmos jos nelaimės minutės jaučia šeimos draugų Ingos ir Tomo Šalaševičių pagalbą, turi ir daugiau gerų bičiulių, su kuriais prireikus gali pasitarti.
Užaugs vaikai - bus lengviau
- Negaliu viską palikti ir išsikelti iš čia, nes su vyru labai daug po kruopelytę sukūrėme, - tarsi būtų priversta teisintis kalbėjo Vita. - Negaliu viską išparduoti, nes reikia gyventi toliau, kad mūsų vaikai turėtų ateitį. Mieste turbūt nemokėčiau gyventi. O kaime reikia labai daug pakrutėti, kad prakaitas grįžtų pinigais.
Savo judrią kasdienybę, prasidedančią nuo penktos valandos, Vita dalina į dvi dalis - ūkiui ir vaikams. Edvinas lanko mokyklą, esančią toli nuo namų. Vita kiekvieną rytą veža sūnelį iki kursuojančio autobuso, o po pamokų kasdien važiuoja jo pasiimti iš Šeštokų mokyklos. Trečiokas - jau mamos pagalbininkas: padeda ūkyje, prireikus ir traktorių pavairuoja, pavyzdžiui, šalia kasamų bulvių maišų. Mažoji Vestina irgi turi savo darbų - suplauna indus. Vakarais visi trys laiką leidžia kartu. Anot Vitos, jeigu tokio laiko jai trūksta, vaikai "priverčia" jo turėti.
Moteris prisipažino labiausiai laukianti, kad vaikai bus gerokai paaugę ir savarankiškesni. Tada su rimtais pagalbininkais būsią lengviau ir ūkyje, ir buityje.
- Tada vėl būsiu laiminga, - išdavė savo svajonę jauna moteris. - Mano laiminga kasdienybė baigėsi kartu su vyro žūtimi, o dabar - tik būtinybė gyventi, rutina. Jokių atostogų, jokių pramogų, išskyrus retas išvykas į koncertus. Jokių žydrų svajonių. Sanatorijos ir užsieniai - ne man. Savo gyvenimą priimu kaip likimo skirtą išbandymą, todėl stengiuosi atsilaikyti. Kai kas nors nesiseka ir norisi išsiraudoti, prašau Edvardo pagalbos. Jos, rodos, sulaukiu - pasidaro gera.
Svajonės sudužo per akimirką
- Praėjo ketveri našlystės metai, o aš vis dar laukiu jo pareinančio, - prisipažino Vilkaviškyje gyvenanti našlė Renata (34 m.). - Kai pažiūriu, kiek per tą laiką paaugo ir suaugo mano vaikai, atrodo, praėjo daug laiko. Kai suvokiu, kad susitaikymo su netektimi laikotarpis man dar neprasidėjo, atrodo priešingai. Ir tai tikrai ne dėl mano užsispyrimo - tiesiog dar neatėjo suvokimas, kad viskas įvykę iš tikrųjų ir skirta man. Našlystė man - tai kasdienybės spalva. Ji amžina.
Renata savo būsimą vyrą Giedrių pažinojo nuo vaikystės, nes augo kartu - buvo kaimynai. Nuo vaikystės žinojo, kad jiedu bus pora, nes visada vienas kitam patiko, o aplinkiniai ir juokais, ir rimtai tik ir kalbėdavo, kad abu skirti vienas kitam.
- Kai tekėjau, ginčijausi, kad meilės nėra - esą tik lemtis suveda du žmones į vieną kelią, - kalbėjo Renata. - O paaiškėjo, kad tas jausmas yra! Dabar meilę suprantu kaip konkretaus žmogaus ilgesį, laukimą, nuostatą neiškeisti mylimojo į jokį kitą.
Sutuoktiniai gyveno kaime, rūpinosi dviem pamečiui gimusiais vaikais, Renata niekur nedirbo, o Giedrius įsisuko į naudotų automobilių verslą. Savaitę būdavo namuose, o šiek tiek daugiau laiko praleisdavo kelionėse į Vokietiją. Tokia šios šeimos kasdienybė truko apie ketverius metus. Sutuoktiniai planavo šviesią ateitį: susikurs jaukų kampelį kaime, vėliau dviese imsis kokio nors verslo, kad visada būtų arti namų, augins vaikų pulkelį...
- Viskas sugriuvo per vieną gūdžios žiemos akimirką, - apmaudu dalinosi Renata. - Man buvo pranešta, kad Giedrius, Vokietijoje nupirkęs kelis automobilius, jau važiavo namų link, ir Lenkijoje įvyko avarija, kuri mano vyrui buvo lemtinga. Kol jo kūno nepargabeno, vyliausi, kad įvykusi absurdiška klaida. Paskui apžiūrinėjau jį karste, liečiau...
Renata prisimena: po Giedriaus laidotuvių namus ir mažamečius vaikus jai padėjo prižiūrėti giminaitė. Gedulo išmušta iš gyvenimo vėžių jaunutė našlė apie pusę metų nieko neveikė - anot pačios, tik sėdėjo ir lingavo. Minčių apie ateitį nebuvo. Tuomet moteriai neatrodė, kad ateis laikas, kai ji vėl ką nors pirks, kai gamins valgyti, kai eis į svečius. Laimei, tas laikas atėjo - prasidėję šiltesni orai "iškvietė" našlę į lauką sodinti daržų, kad rudenį vaikams būtų ką valgyti.
Įsitikinusi, kad fizinis darbas nugena juodas mintis, Renata pradėjo "gydytis" juo. Netrukus pastebėjo, kad baigia ištuštėti turėtos santaupos. Nuo vedybų jokio darbo, už kurį gaunama alga, nedirbusi Renata, pradėjo jo ieškotis. Susirado.
Juoda spalva iš Renatos kasdienybės nesitraukė. Gedinti moteris apraizgė savo gyvenimą įvairiomis tyliomis priesaikomis. Prisiekė, kad visą likusį gyvenimą nugyvens be kito vyro, prisiekė, kad nebenusimaus vestuvių žiedo nuo dešiniosios rankos piršto. Tiesa, po dvejų metų ji žiedą perkėlė ant kairiosios rankos, nes susapnavo keistą sapną, kuriame Giedrius esą patarė tai padaryti, kad abiem būtų ramiau. Savo sapną papasakojusi kunigui, Renata sulaužė buvusią priesaiką, nes dvasininkas priminė per santuoką ištartus žodžius: "Kol mirtis mus išskirs..."
Gedulas išsilieja monologais
Renata prisipažino anksčiau, iki savo vyro mirties, kitaip vertinusi netektį: esą mirė žmogus - tai tarsi nuo duonos kepalo atriekta riekė, ir viskas. Dabar moteris žino, koks sielvartas prislegia ir koks lūžis gyvenime įvyksta. Anot Renatos, mintys, besikaitaliojančios našlės galvoje, dažnai išsilieja skaudžiais gedulo monologais - ir tai lengvina kasdienybę.
- Niekada dėl vyro netekties negėriau raminamųjų vaistų, nes, manau, turiu viską pati išgyventi, išjausti, suvokti, kas su manimi darosi, kas vyksta aplinkui, - dalinosi skaudžia patirtimi Renata. - Ilgainiui išmokau slėpti savo jausmus, nes supratau, kad kiti mano netektį irgi suvokia tik kaip atriektą duonos riekę, o tikrasis skausmas dėl Giedriaus žūties skirtas tik man. Tenka tyliai išgyventi apkalbas ir replikas dėl išvaizdos, nes kažkam užkliūva tvarkingai sušukuoti ar perdažyti plaukai, kažkam nepatinka drabužių spalva. Anksčiau eidavau pas kaimynes teisintis, kad nenuviliosiu nė vieno vyro, nes man tai nerūpi. Užtat dabar nenoriu apie savo kasdienybę kalbėti viešai, kad tos pačios įtarios kaimynės nepalaikytų mano minčių "taktika", "klastinga išpažintimi". Negaliu kiekvienai paaiškinti, kad našlė skiriasi nuo vyro paliktos, laisvos moters. Pastarąją, manau, gali valdyti apmaudas, pyktis, kerštas "visai vyrų giminei". Išsituokusi moteris gali pridaryti klaidų. O man - viskas kitaip: nereikia nieko įrodinėti, nereikia kvailioti, nes noriu gyventi taip, kaip jaučiu. Mano siela tarsi susisupusi į gedulo skraistę. Mane žeidžia kaimynių mintys, kad kiekviena jauna našlė - tai gedulo rūbus slapta nusimetanti begėdė viliokė, nuo kurios reikia saugoti savo vyrus...
Kuo toliau, tuo dažniau pagaunu save galvojant, kad Giedrius tuoj tuoj paskambins, kad pareis. Aš niekaip nepripažįstu, kad jo nebėra. Po to, kai persimoviau žiedą ant kitos rankos, Giedrių sapnuoju vis rečiau. Užtat pradėjau jį tarsi matyti: ką nors veikiu, o jis, rodos, esti šalia. Net turiu atsisukti, kad įsitikinčiau, jog jo nėra už nugaros. Kai kada girdžiu jo balsą, nors tikrojo turbūt jau nebepamenu. Kartais draskau save, kad dabar net nebepažinčiau Giedriaus, nes veido bruožai būtų pasikeitę. Užtat mane labai traukia dėžutė su Giedriaus laidotuvių nuotraukomis. Ne, nevartau jų ir neapžiūrinėju, ašaromis nelaistau - užtenka jas tik liesti. Tada tarsi suvokiu, kad tai beprasmiška. Klausiu savęs: kodėl aš tai darau, kodėl save graužiu? Juk nereikia raustis praeityje - reikia eiti pirmyn. Mano varomoji jėga - vaikai ir turimas mylimas darbas. Negyvenu sau. Dabar tarnauju buičiai, įstaigai, kurioje dirbu, stengiuosi laiku sumokėti mokesčius...
Grįžti į gyvenimo šviesą
Taip gyvena jaunos našlės, varstomos, tyrinėjamos ir nuolat vertinamos smalsių žvilgsnių. Savyje užgniaužusios savo nedemonstruotiną širdgėlą, jos norėtų kiekvienam atsakyti standartine fraze, kad gyvena gerai, jei to klausiama iš elementaraus mandagumo. Tačiau našlės priverstos susilaikyti, nes toks atsakymas, anot kalbintų moterų, dažniausiai sukelia ironišką nuostabą pašnekovo veide: "Na, matai, kaip greitai ji jau gerai gyvena..."
Psichologai pripažįsta, kad artimo žmogaus netektis yra vienas iš sunkiausių laikotarpių, kai net tvirtai stovinčiajam ant žemės ši tarsi slysta iš po kojų. Tuomet svarbiausia, kad sielvarto palaužtas žmogus neliktų vienišas ir kad neužsisklęstų savo kančioje, leistų jį aplankyti ir pakalbinti. Anot psichologų, iškart kuo nors užsiimti, dirbti, būti tarp žmonių - tai jau kelio į naują gyvenimo šviesą pradžia.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Vitą Krušinskienę našlystės dalia ištiko būnant vos 28-erių
- Galingą ūkį tvarkanti jauna našlė randa laiko ir savo vaikams
.................. P.S. - pirmoji pašnekovė nenorėjo fotografuotis.
