Grįžusiai kanadietei - lietuviški nemalonumai
Irena ZUBRICKIENĖ
- Man keista girdėti jaunus lietuvius, kurie kalba, kad galėtų nusispjauti ant savo Tėvynės. Tėvynės meilės ir pagarbos jausmas mano kartos žmonėms buvo taip giliai įskiepytas, kad net ir boksuojama lietuviškų problemų negaliu ištarti Lietuvos ir jos žmonių adresu nė vieno blogo žodžio! - "Akistatai" sakė beveik 60 metų Kanadoje gyvenusi Stefanija Vasiliauskienė (80 m.), šiuo metu ieškanti nuolatinės pastogės Marijampolėje.
Gyvulinis vagonas išsaugojo gyvybę
Stefanija dar neturėjo nė dvidešimties, kai jos šeimai (tėvelis buvo Šakių burmistro padėjėjas) 1944-ųjų liepą teko bėgti iš gimtųjų vietų Šakių rajone. Jos žodžiais, užėję vokiečiai išvijo nemažą šeimą iš jos namų, kad tame pastate galėtų įkurti telefonų stotį. Visi namiškiai, su ašaromis akyse uždarę namų duris, išėjo pėsti, rankose nešdamiesi savo turto tik tiek, kiek pakėlė. Tuokart neatrodė, kad gimtinę palieka visam laikui, tačiau greitai apniko kitokios mintys.
Tris savaites išvytieji glaudėsi pasienyje (Vokietijos link), o tada visi buvo išvežti į Vokietiją priverstinių darbų. Kelionė Stefanijos šeimai ir kai kuriems kitiems kraštiečiams buvo kankinančiai varginanti - vadinamuosiuose gyvuliniuose vagonuose kartu su suimtais rusų belaisviais. Pastarųjų draugija priverstiniams bėgliams netrukdė - vieni kitus labai užjautė. Užtat, anot Stefanijos, gyvulinis vagonas jai ir jos šeimai išsaugojo gyvybę. Mat vienu momentu lietuvius gabenęs traukinys buvo užkluptas - žmones vežę vagonai susprogdinti. Gyvuliniai vagonai liko sveiki - išgyveno ir Stefanija su savo artimaisiais. Anot jos, Dievo dovanotą antrą gyvenimą buvo tiesiog privalu saugoti.
Vokietijoje, atliekant įvairius priverstinius darbus ir neturint nuolatinės gyvenamosios vietos, buvusio burmistro padėjėjo šeimai teko vargti bene penkerius metus. Tuomet atsirado galimybė trauktis į Kanadą.
Užjūryje dievino lietuvybę
Bėglių šeima ne iš karto suprato, kad Kanada jai taps antrąja gimtine. Pirmiausia teko išmokti anglų kalbą - tada prasidėjo lengvesnė kasdienybė. Stefanija panoro dirbti gailestingąja seseria. Tai tapo jos viso gyvenimo profesija - iki pat pensijos. Moteris pasakojo labai vertinusi turėtą darbą, nes jis jai buvo ne tik mielas, bet ir gerai apmokamas - po 15 dolerių už kiekvieną darbo valandą.
Stefanijos šeimos nariai niekada neišdavė savo šaknų - namuose kalbėjo tik lietuviškai, bendravo su kitais pabėgėliais, puoselėjo prisiminimus. Likimas lėmė ir vyrą lietuvį susirasti - Stefanija ištekėjo už Vytauto Valentino Vasiliausko, panašią dalią patyrusio savo kraštiečio iš Virbalio (Vilkaviškio r.).
Sėkmingoje santuokoje gimė trys vaikai. Visi jie - Violeta Marija, Česlovas Donatas ir Darius Jonas - nuo mažens buvo auklėjami lietuviška dvasia. Visi ir šiandien, jau keliasdešimt metų kasdien bendraujantys su angliškai kalbančiais kanadiečiais, puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai. Visi pakrikštyti lietuviškoje bažnyčioje. Visiems sakramentus suteikdavo iš Lietuvos atvykdavę vyskupai. Anot Stefanijos, jos vaikai - didžiulis džiaugsmas tėvams: išsimokslinę, turintys gerus darbus, gražius namus, dori, tvarkingi.
Numirti - tik Lietuvoje
Stefanijos šeima buvo giliai įleidusi šaknis į svetimą žemę. Kanadoje palaidoti abu Stefanijos tėveliai, 2001 metais - ir vyras Vytautas Valentinas.
Našlės dalią kentusi apie porą metų, Stefanija galutinai subrandino mintį grįžti į Lietuvą - tik čia ji norėtų būti palaidota. Moteris teigė tikrai turėjusi malonų ir prabangų gyvenimą užjūryje - galėjusi ramiai laukti mirties svetur, tačiau daugiau nei pusę amžiaus kankinęs Tėvynės ilgesys padarė savo.
- Su savo vaikais bendraudavau gražiai - jie manimi rūpinosi ir tebesirūpina, tačiau visi gyvena išsiskirstę - apie dvi valandas reikėdavo keliauti iki jų namų, - pasakojo Stefanija. - Pagalvojau, koks skirtumas, ar gyvensiu už šimto kilometrų, ar už tūkstančių - vis tiek ne kasdien matomės. Be to, Kanadoje turbūt kiek kitaip susiklostęs tėvų ir vaikų ryšys - visi linkę labiau vertinti savarankiškumą, vieni kitiems netrukdyti. Šitaip nutariau iš esmės keisti savo gyvenimą. Telefonu vaikai pasiekiami ir būnant Lietuvoje.
2003 metais Stefanija Vasiliauskienė atvyko į Lietuvą nusiteikusi čia šiltai susikurti paskutiniąją savo gyvenimo stotelę. Prieš tai moteris nuo 1972 metų vis atvažiuodavo į Lietuvą pasisvečiuoti - iki tol ("raudonuoju Lietuvos periodu") savo gimtinės ji buvo nemačiusi beveik 30 metų.
Apgavo dzūkai, apvogė biržiečiai
Sumaniusi grįžti į Lietuvą, našlė Stefanija iš anksto pradėjo domėtis, kur galėtų įsikurti. Kanados didmiestyje Monrealyje gyvenusi moteris sakė pavargusi nuo tempo ir erdvės. Bendraudama su tautiečiais (pažįstamų pažįstamais) ji susidarė įspūdį, kad Lietuvoje - daug akiai ir širdžiai malonių vietų. Sutuoktiniams inteligentams iš Merkinės (Varėnos r.) ji per kelis kartus atsiuntė apie 60 000 litų (neskaitant kitų dovanų), kad jie nupirktų Kanadoje užsibuvusiai lietuvei būstą. Išrinkto namo atsiųstos nuotraukos Stefaniją užliūliavo dar tebebūnant Monrealyje. Sandėris buvo įvykdytas. Moteris atvyko į gražiai ir patogiai suremontuotą, pertvarkytą sodybą.
Tik pagyvenusi naujuose savo namuose (Merkinėje, gamtos prieglobstyje) Stefanija bene per mėnesį suprato, jog pasirinktas variantas - ne jai. Slėgė vienkiemio atskirtis, vienatvė, susisiekimo su didesniais centrais ir poreikio bendrauti bei viskuo domėtis problema. Stefanija nutarė namą parduoti.Tada iškilo netikėtų problemų, nes namas įregistruotas Merkinės gyventojų, kurie rūpinosi turtinga kanadiete, vardu. Greitai atgauti nemenką sumą pinigų, įdėtų į pirkinį, Stefanijai nepavyko. Tarp jos ir merkiniečių kilo konfliktas, neišspręstas iki šiol. Anot Stefanijos, sutuoktiniai neneigia jos duotų pinigų namui, tačiau neturi iš ko juos grąžinti. Parduoti namą esą nesiseka (greičiau, Stefanijos įsitikinimu, nenorima). Štai ir problema: sutuoktiniai galėtų atiduoti kanadietei tuos tūkstančius dalimis, tačiau moteris nenusiteikusi jų ilgai laukti. Nors ji dar nesiskundžia sveikata, tačiau vis dėlto - 80 metų...
Dar bjauriau baigėsi Stefanijos buto Biržuose pirkimo istorija. Išvykusi iš Merkinės kanadietė, vėl sugundyta pažįstamų, nutarė įsikurti Biržuose. Čia gyvena Stefanijos vyro mirusio pusbrolio šeima. Giminaičiai pažadėjo padėti. Jie įtikino pensininkę, kad Kanados pasą turinti moteris negali savo vardu įsiregistruoti buto, tad jį nupirko patys. Žinoma, už Stefanijos pinigus (keliasdešimt tūkstančių litų). Baigėsi tuo, kad kiek pagyvenusi Biržuose kanadietė netikėtai prarado turėtą turtą: kartą jai išvykus į Marijampolę paslaugyti neįgalios garbaus amžiaus sesers, biržiečiai giminaičiai užvaldė turtuolės butą. Išmetė Stefanijos daiktus, pakeitė durų spynas. Negana to, Stefanijos teigimu, pradėjo grasinti, kad grįžusi į Biržus ji pasigailėsianti...
Garbus amžius bylinėtis netrukdo
Stefanija sakė savo turtų, dviem lietuvių šeimoms netikėtai pavirtusių "dovanomis", nežadanti palikti, nors pinigų pragyvenimui Lietuvoje jai ir netrūksta. Esą dar turinti santaupų nedideliam butukui nusipirkti (jį sakė jau nusižiūrėjusi Marijampolėje, bet dar nesuderėjusi), tačiau juk rūpi ir ateitis - tuščia pinigine negalinti likti. Tuoj pradėsimas devintasis jos amžiaus dešimtmetis netrukdo poniai Stefanijai planuoti dažnų kelionių po Lietuvą - pažintinių, sentimentalių, romantiškų, poilsinių. Ateities planuose - įdomūs gyvenimo memuarai, galbūt sugulsiantys į autobiografinę knygą. Itin guvi moteris atviravo turinti ir daugiau rimtų planų (dar ne visos užsienio šalys "išmaišytos"), tik vis pritrūksta laiko pradėti juos įgyvendinti.
- Pirmiausia reikia atsikovoti savo pinigus iš nepadorių lietuvių, teršiančių mano susidarytą visai kitokį įspūdį apie mūsų tautą, - eiliavo ponia Stefanija savo rūpesčius. - Nieko, netrukus į Lietuvą atsikraustys į pensiją jau išėjusi mano duktė, atvažiuos pasisvečiuoti ir vienas sūnus. Manau, vaikai ras kelius, kuriais mano bylas laimėsime. Dar nuo jaunystės pažįstu Lietuvos prezidentą Valdą (tada jis jau buvo su Alma), daugiau iš užjūrio parvažiavusių garbių lietuvių - nepasidrovėsiu ir jų pagalbos paprašyti.
Optimizmo šaltinis - iš prigimties
Paklausta, iš kur semiasi tiek optimizmo, kai dauguma į devintąją dešimtį įkopusių lietuvių tegali skųstis sveikata, aimanuoti, bodėtis vargana ir nuobodžia kasdienybe, ponia Stefanija valiūkiškai paklausė, argi jos išvaizda ir elgesys išduoda jos amžių? Teko nemeluojant prisipažinti, kad moteris visiškai teisi. Beje, sutarus būsimo pokalbio laiką, korespondentę ji pasitiko vilkėdama, mūsų akimis, išeiginiais drabužiais (sakėsi taip dėvinti kasdien), pasipuošusi gintariniais karoliais ir apyrankėmis. Buvo matyti, kad moteris negali gyventi nesusitvarkiusi ir nenusilakavusi nagų. Ji avėjo aukštakulnius batelius.
- Jeigu būčiau linkusi pasiduoti visokiems apgavikams ir kliūtims, argi matytumėte mane tokią žvalią? - komplimentų sau negailėjo ir pati ponia Stefanija. - Mano tokia prigimtis - esu Liūtas, nuolat verdantis kovoje ir siekiantis tik pergalės. Be to, ir tėveliai bei kasdienybė mane išmokė iš gyvenimo pasiimti viską, kas priklauso ir kas skirta. Antraip argi būčiau su tuo pačiu vyru išgyvenusi 56 metus?!
Moteris nekeikė dabartinės savo kasdienybės, kad jau beveik dvejus metus priversta gyventi svetimose pastogėse - kur priglaudžia artimieji. Neirzo ir pasakodama apie savo materialųjį turtą, iš užjūrių parsigabentą pusšimtyje dėžių, kurios šiuo metu tebėra išmėtytos įvairiuose garažuose ir kitokiose patalpose Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šakiuose.
- Vėliau viską susitvarkysiu, - pirmąjį žodį akcentavo kanadietė, neskubanti "nurašyti" savęs, 80-metės. - Pastebėjau, kad lietuviams labai trūksta polėkio į priekį, svajonių ir noro planuoti. Reikia gyventi ne tik šia diena, bet ir pagalvoti, kokį duonos kąsnį turėsi vėliau. Tik tada žmogus susikuria sotesnį gyvenimą ateičiai. Jeigu iš anksto netaupysi, tai vėliau nieko ir neturėsi, - dalijosi savo gyvenimo vadovėliu kanadietė.
Tris vaikus ir tris anūkus turinti moteris sakė daug ką dar planuojanti, tačiau žaismingai prasitarė nebeplanuojanti tik naujos rimtos širdies draugystės - esą nenori išduoti vyro atminimo. Be to, ir anūkai esą vis baiminasi, kad guvi močiutė, turtinga našlė, neištekėtų anksčiau už juos! Stefanijos vaikams ir anūkams taip pat labai svarbu, kad ji niekada nebepakeistų turimos pavardės. Tai - irgi iš jos gyvenimo vadovėlio.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Ponia Stefanija, Lietuvoje patyrusi skriaudų, pačia šalimi dar nenusivylė
- Stefanija sugrįžo į Lietuvą genama kankinančios nostalgijos
- Žvalumas ir jaunatviškumas - įgimti ponios Stefanijos bruožai
