Gyvenimo vardas - Viltis
Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškiečiai jau nesistebi pamatę sustojusį lengvąjį automobilį, kurio žavią vairuotoją iš mašinos kaip kūdikį iškelia pusamžė moteris - taip Dana Baltrušaitienė, Serdokų kaime gyvenanti daugiavaikė motina, padeda savo nevaikštančiai dukteriai Žydrūnei (22 m.) persėsti į invalido ratukus. Vos metrą praaugusi neįgali didžiaakė, praeiviams dovanojanti šypseną, labiau primena visų akį traukiančią gyvą lėlę. Savo likimo Žydrūnė nekeikia, o stiprybės iš jos galėtų pasisemti ne vienas fiziškai sveikas žmogus.
Kaulų lūžiai - kasdienybė
Penkis vaikus - tris sūnus ir dvi dukteris - užauginusi Dana Baltrušaitienė šiandien sako niekada neužmiršianti, koks smūgis ją buvo ištikęs, kai, gimus Žydrūnei, medikai netrukus pasakė, jog mergytė bus visą gyvenimą neįgali - nevaikščios. Kūdikis išoriškai atrodė esąs sveikas, tačiau jau per gimdymą patyrė apie 30 kaulų lūžių. Trapiųjų kaulų liga - taip liaudiškai medikai apibūdino naujagimės negalią ir paaiškino, kad ji yra paveldėta. Danai iki šiol atrodo kitaip, nes nei jos, nei vyro giminėje tokia liga sergančių ar sirgusių asmenų nepavyko išsiaiškinti. Kita vertus, po Žydrūnės dar gimęs šeimos jaunėlis Rimantas (19 m.) - sveikų sveikiausias ir gan tvirtai sudėtas, gražiai nuaugęs jaunuolis. (Iki Žydrūnės gimę trys Danos vaikai yra iš pirmosios santuokos.) Moteris linkusi tikėti savo versija - esą būdama nėščia vartė atsitiktinai į rankas papuolusią kažkokią mokslo knygą ir labai nusistebėjo joje aptikusi mergaitės neišsivysčiusiomis galūnėmis nuotrauką, kuria net pasibjaurėjo. Augindama Žydrūnę motina vis tikėjosi, kad medikai galėję ir suklysti - laukė stebuklo, kad mergytė pradėtų vaikščioti. Tokia viltis jau buvo sužibusi - būdama kokių šešerių Žydrūnė vis dažniau pastovėdavo viena, netgi žengdavo keletą žingsnelių. Tačiau mergaitės kasdienybę vėl pradėjo temdyti nauji kaulų lūžiai - rodės, net nesusitrenkdavus. Šiandien Žydrūnė jau negali suskaičiuoti, kiek kartų jos kojos ar rankos buvo sugipsuotos. Mergina žino kitą skaičių - aštuoni. Tiek kartų jai buvo atliekamos operacijos, kurių dėka buvo tikimasi neįgaliosios kasdienybę nors kiek "iškelti" iš vežimėlio. Mažoji ligoniukė buvo konsultuota ir gydyta ne vieno Lietuvos profesoriaus ir garsaus užsienio specialisto, tačiau medikai, pasirodo, bejėgiai prieš Žydrūnės ligą. Viena, ką jie nuspėjo gydydami ir slaugydami savo nuolatinę pacientę, - kaulų lūžiai liovėsi sulaukus pilnametystės. Pastaruoju metu Žydrūnė gyvena visiškai susitaikiusi su mintimi, kad jos gyvenimas prasmingas ir sėdint invalido vežimėlyje. Mergina džiaugiasi, kad kojų nebeskauda, gipso įtvarų nebeprireikia.
Geriausios draugės
Dana Baltrušaitienė nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be Žydrūnės. Taip viena prie kitos per tiek laiko pripratusios, kad kelios atskirai praleistos dienos virsta amžinybe. Kiti Danos vaikai (du sūnūs tebegyvena tėvų namuose) jau savarankiški, kuria savus gyvenimus, o su vyru, Žydrūnės tėčiu, moteris išsituokusi, nors ir gyvena po tuo pačiu stogu. Švelnios užuojautos ir subtilios nuostabos atspalviu pamaloninta, jog taip pasišventusi dukteriai, kad greičiausiai ir savo gyvenimą užmiršusi, Dana ryžtingai paneigia tokią mintį. Moteris sako, kad su Žydrūne esančios tarsi geriausios draugės ir laiką dažniausiai leidžiančios abi drauge. Nėra dienos, kad abi Žydrūnės vairuojamu automobiliu nenuvažiuotų pas atskirai gyvenančius Danos vaikus ar į parduotuves Vilkaviškyje, neretai - net ir į Kauną. Abi dalyvauja kone visose vykstančiose šventėse, neįgaliųjų renginiuose. Dabar jau Danai atrodo, kad ne ji dukteriai, o Žydrūnė motinai yra tas didysis langas į gyvenimą - esą jeigu ne Žydrūnės optimizmas ir atkaklumas bei nesibaigiantys troškimai, sėdėtų abi namuose ir kankintųsi, kad namų sienos seniai jau mačiusios remontą, kad norėtųsi naujesnio baldo, o šeimą slegia nepritekliai, kad drėgnuoju sezonu kiemas primena klampynę ir panašiai.
- Mes visada kartu - Žydrūnė net daržą ravėti padeda sėdėdama vežimėlyje, ir mišrainę kokią supjausto, ir drabužį išsiskalbia, - džiaugiasi Dana. - Tik vis neįstengiame nusipirkti automatinės skalbyklės, kuri mergaitei labai palengvintų buitį. Kai savivaldybė įrengė pandusą prie namų, Žydrūnė savarankiškai vežimėliu išvažiuoja į kiemą, taip pat savarankiškai grįžta. Dėkojame valdžiai ir už specialiai Žydrūnei pritaikytą vonios kambarį - čia ji be mano pagalbos prausiasi po dušu, puoselėja savo kūną. Oi, mėgsta gražintis ir keistis - žiūrėk, jau vėl nusišviesino iš prigimties tamsius plaukus, pakeitė nagų lako spalvą! O savo didžiųjų akių nepasiryškinusi irgi nė dienos nebūna. Dar ir mane pamoko, paragina. Kai sergu, ji - pati geriausia mano slaugytoja.
Likimo dovanos
Invalido vežimėlin įsprausto savo likimo Žydrūnė nekeikia. Atvirkščiai - sako, kad likimas ją nuolat pamalonina netikėtomis ir neįkainojamomis dovanomis. Niekaip kitaip ji negalėtų pavadinti lemtingos atsitiktinės pažinties su pensinio amžiaus užsienio lietuviu Aleksu.
- Pernai vasarą su mama buvome Vilkaviškyje ir vienu momentu pastebėjome ne itin lengvai su ramentais einantį nejauną vienakojį vyrą, - tarsi sekdama pasaką sužibėjo akimis Žydrūnė. - Mama - taip ji daro visada - tuoj prišoko prie lėtai artėjančio invalido ir pasiteiravo, ar jam nereikia padėti. Nepažįstamasis maloniai atsisakė pagalbos ir, pastebėjęs mano negalią, dėkodamas priėjo arčiau. Išsikalbėjome abu apie savo bėdas, apsikeitėme adresais ir išsiskyrėme jau kaip geri pažįstami. Jis pasiūlė parašyti laišką, tik priminė, kad rašyčiau didelėmis raidėmis. Pradėjome susirašinėti.
Aleksas Gaška - JAV gyvenantis lietuvis, Lietuvoje turintis giminių. Anot Žydrūnės, jis turi žmoną, tačiau neturi vaikų, todėl Žydrūnei skyrė dėmesio kaip savo dukteriai ar anūkei. Geraširdis vyras atsiuntė naujajai pažįstamajai dovanų, "ištardė" merginą apie jos svajones, galimus mokslus, vėliau ją aplankė Serdokų kaime. Šitaip Žydrūnės kambaryje atsirado naujutėlaitis kompiuteris ir spausdintuvas - pono Alekso dovana. Išmokusi naudotis kompiuteriu mergina tapo internaute, pradėjo ieškotis naujų draugų. Vieną "kompiuterinę" pažintį šiandien Žydrūnė vadina lemtinga - ji susirado Kauno rajone gyvenantį bendramintį Audrių (23 m.), kurį dabar vadina vienu artimiausių žmonių, širdies draugu. Jaunuolis vaikystėje yra sirgęs sunkia liga, kurios padariniai kartais "išlenda" ir dabar, tačiau šiaip jis savęs neįgaliu nelaiko. Draugės neįgalumas jam, atrodo, taip pat nėra kliūtis netgi galvoti apie bendrą ateitį. Audrius - dažnas svečias Serdokuose.
Nesibaigiantys troškimai
Žydrūnė stebina namiškius savo siekiais ir planais. Nepaisydama smalsių bei įkyrių žvilgsnių merginukė labai gerais pažymiais baigė dešimtmetę mokyklą, nors ne vienas jos aplinkos žmonių skeptiškai vertino neįgaliosios norą "būti mokytai". Mokytųsi Žydrūnė ir toliau - gal net gera pedagogė būtų, tik svajonę žudo studijoms reikalingi pinigai, kurių šeimoje stinga.
Akibrokštu daug kas vadino ir Žydrūnės troškimą įgyti vairuotojo pažymėjimą - atkalbinėjo, šaipėsi, stebėjosi. Kai devyniolikmetė neįgalioji be jokių problemų išlaikė reikiamus egzaminus, skeptikams beliko patylėti. Tiesa, buvo problemų - reikėjo gauti Vilniuje dirbančių medikų palaiminimą, automobilį pritaikyti neįgaliai merginai pagal jos galimybes ir ūgį (Žydrūnė yra maždaug 111-112 centimetrų ūgio, sveria apie 30 kilogramų), reikėjo nugalėti save, "lėlytę", tampant "didžiulės" mašinos valdytoja!
- Dabar be automobilio, kurį man taip pat padėjo įsigyti Savivaldybė, savo gyvenimo neįsivaizduoju, - atviravo Žydrūnė. - Kartais važiuoju ir viena, tačiau dažniausiai - abi su mama. Ji vairuoti nemoka ir net nenori mokytis, užtat dabar irgi džiaugiasi, kad ir tolimi taškai mums nesunkiai pasiekiami. Tiesa, pernai patyriau avariją - nulėkiau su automobiliu į pakelės griovį. Laimei, man tik ranka lūžo, o mašina nukentėjo nemažai. Avarija buvo ne dėl mano kaltės - į mano automobilį rėžėsi kažkoks nepastabus kelių chuliganas, važiuodamas su lengvabūde kompanija. Bet šis įvykis man išėjo ir į naudą - matydami, kaip aš bendravau su avarijos kaltininku ir su pareigūnais, mano artimieji įsitikino, kad moku pakovoti už save!
Automobilį Žydrūnė vadina savo draugu. Ji aktyviai domisi, kur gyvena panašaus likimo žmonės, ir puoselėja svajonę su jais susipažinti, pas juos nuvažiuoti. Vos tik pamato kokioje televizijos laidoje ar perskaito laikraščiuose apie įdomesnio likimo neįgaliuosius, nenuleidžiančius rankų, skuba ieškotis jų telefono. Šiuo metu merginą labai domina dar neįvykusi pažintis su per televiziją matyta marijampoliete Danguole, laikoma mažiausio ūgio žmogumi Lietuvoje. Žydrūnė apgailestauja, kad turimas Danguolės telefono numeris neatsako, ir viliasi, kad galbūt dabar marijampolietė pati perskaitys apie vilkaviškietės norą. Tiesa, vieną tokią "laikraštinę" pažintį Žydrūnė prieš kurį laiką "užgesino" pati - pajutusi, kad atsidūrė Jehovos liudytojų pinklėse, mergina kategoriškai atsisakė siūlomų paskaitų ir gausiai peršamos literatūros.
Dar viena Žydrūnės svajonė - turėti nuolatinį darbą. Mokanti megzti ir nerti ji suprato, kad šie rankdarbiai jai gyventi nepadės - tiesiog nebeapsimoka, kai mezginių netrūksta padėvėtų drabužių parduotuvėse. Žydrūnė galėtų kompiuteriu rinkti tekstus, gaminti vizitines korteles ir ką nors panašiai. Pati ji dabar mokytųsi anglų kalbos, tačiau ūgtelėjusi skola už interneto paslaugas svajonę vėl prigesino.
Romualdo VILČINSKO nuotr.:
- Dvidešimt dveji Danos Baltrušaitienės metai - su neįgalia dukra ant rankų
- Žydrūnės maloniausias užsiėmimas - vairuoti automobilį
- Atsitiktinai sutiktą užsienio lietuvį Aleksą Gašką Žydrūnė vadina likimo dovana, tik pastaruoju metu nuogąstauja, kodėl jos bičiulis staiga pradingo - nutilo
- Žydrūnė - šeimos protas ir "variklis"
