Aplinkybės renkasi už mus
Irena ZUBRICKIENĖ
- Nė pats neįsivaizduoju, kaip pakėliau žinią apie sūnaus mirtį, - stebėjosi marijampolietis Jonas Andreikevičius (56 m.), gedintis nuo birželio pabaigos. - Įsivaizduokite: nuotaikingas, su naminėmis lauktuvėmis važiuoju į Londoną parsivežti pasveikusio sūnaus, jau turiu jam ir bilietą skrydžiui, o vietoje laukto susitikimo man medikai praneša, kad sūnus, man pačiam būnant kelionėje, išvakarėse mirė...
Jaunystę apkartino leukemija
Jonas - 3 vaikų tėvas, prieš 6 metus palaidojęs žmoną, pakirstą nepagydomos ligos. Su ja vyras nugyveno laimingą kasdienybę, džiaugėsi sėkme, įsikūrė naujame name, kuriuo žmonai teko džiaugtis vos pusantrų metų. Našlys liko vienas su 2 vaikais, kuriems motinos rūpestis buvo dar labai reikalingas: Evelina buvo paauglė, o jaunėlis Domantas - tik pradinukas. Vienintelis sūnus Nerijus, gedėdamas prie mamos karsto, buvo jau savarankiškas vyras - sukūręs šeimą, pats mažylio tėvas.
Nerijus kartu su tėvu neretai važinėdavo į tolimas keliones verslo reikalais. Maždaug prieš 4 metus jaunas vyras (tuomet jam buvo 29 m.) pradėjo jausti turįs sveikatos problemų. Tėvas ir pats pastebėdavo, kad kelionėse sūnus net tuščio krepšio nebepaneša. Nerijų alindavo nežinia nuo ko dažnai pakildavusi temperatūra, silpnumas, labai greitas nuovargis.
Ligos diagnozė - leukemija - buvo gana greitai nustatyta: teko gydytis Marijampolėje, Kaune, Sankt Peterburge (Rusija). Vyras išmoko pats kasdien susileisti reikiamus vaistus į pilvą. Medikai Nerijų ramino ir giedrino: esą su apgydyta tokia liga žmonės gyvena ir 20, ir daugiau metų, tik būtinas kaulų čiulpų persodinimas. Buvo pradėta kaulų čiulpų donoro paieška. Giminingi sesers ir brolio kaulų čiulpai Nerijui, kaip ištyrė medikai, netiko, todėl reikėjo ieškoti svetimų, negiminingų donorų. Kaip žinia, Lietuvoje tokios paieškos yra ypač minimalios - iki šiol atlikta tik viena negiminingo lietuvio kaulų čiulpų transplantacija lietuvei ligonei.
Žinia apie sunkią ligą Nerijui buvo ne vienintelis smūgis, apkartinęs gyvenimą. Matyt, pabūgusi su liga susijusių kasdienių problemų ir ateities, nuo jo nutolo žmona - įvyko skyrybos. Sūnelis liko su žmona. Nerijus glaudėsi prie tėvo, sesės ir broliuko.
Viltis sužibo Londone
Varginantis gydymas (chemoterapijos kursai smarkiai išsekina ligonio organizmą) ir nekantrus laukimas - porą metų tokia buvo Nerijaus kasdienybė, pagaliau atnešusi šviesesnių spalvų į jo ir rūpestingų namiškių gyvenimą. Tyrimai rodė, kad liga nepasitraukė, bet jėgos sugrįžo - atrodė, kad Nerijus vėl esąs stiprus, žvalus, gyvybingas vyras. Žinodamas, kad laukia kaulų čiulpų operacija, kuri greičiau būtų atlikta užsienyje, vilties genamas Nerijus išvyko į Londoną. Kadaise ekonomikos mokslus technikume baigęs vyras planavo ten įsidarbinti, užsidirbti ir tada kreiptis į vietos medikus. Be to, tolimame krašte vyras tikėjosi greičiau nutolinsiąs ir skaudžių skyrybų kartėlį.
Nerijus Londone apie pusmetį dirbo operatoriumi viename fabrike. Darbas nebuvo sunkus - anot tėvo, spaudyti mygtukus. Bet po kiek laiko Nerijus vis dažniau pradėjo jausti nenumaldomus skausmus kojose ir jau nebegalėjo nesikreipti į medikus. Teko išeiti iš darbo, gultis į ligoninę. Iš pradžių Nerijus nesakė Anglijos medikams, kad serga leukemija, nes manė, kad kojų skausmo problema su tuo nesusijusi. Tačiau leukemija "išlindo" nauju smūgiu. Anot Nerijaus tėvo, ko gero, ligą iš naujo "pabudino" anksčiau vartotų vaistų, kuriuos Londone sūnus jau buvo pabaigęs, stoka. Gauti naują jų dozę buvo problema.
Vis dėlto Londono ligoninėje Nerijus sulaukė džiugios žinios: Amerikoje surastas donoras, kurio kaulų čiulpai tinka jam! Viskas sukosi labai greitai: šių metų sausio 13-ąją Anglijoje Nerijui buvo persodinti donoro čiulpai. Ligonį kelis kartus lankė ir tėtis, ir sesuo Evelina. Jiems medikai teigė, kad ligonis greitai sustiprės, nes operacija pavykusi puikiai, tad mirties pergalei tepaliekami esą vos 5 procentai. Atsigavęs Nerijus buvo nuotaikingas ir džiugus. Jėgos iš tikrųjų sparčiai grįžo į jo organizmą. Vyras, neišrašytas iš ligoninės nuo pat minėtos operacijos, jau net būdavo išleidžiamas trumpam į miestą.
Užgeso - irgi Londone
Nerijus su savo namiškiais bendravo labai dažnai - telefonu ir SMS žinutėmis. Pastaruoju metu pokalbiuose vyravo tik gyvenimo džiaugsmo nuotaikos ir ateities planai: gyvens Marijampolėje su savo namiškiais, darbuosis su tėčiu, padės jam rūpintis jaunėliu Domantu, namais ir jų aplinka, dažnai matysis su atskirai gyvenančiu sūneliu (8 m.), nevengs minčių apie naują šeimą, atžalas. Nerijus, gydytojams žadant, laukė, kada labai greitai bus išrašytas iš ligoninės ir galės grįžti į namus. Šis smagumas buvo numatytas birželio 26-ąją. Parsivežti sūnaus susiruošė tėvas.
- Sukroviau maisto nešulį, nes iki mudviejų planuoto skrydžio atgal į namus buvo likusi savaitė, Domantas suskubo padaryti brolio pageidaujamo saldaus sausainių "tinginio", ir išvykau, - jaudindamasis pasakojo Jonas apie buvusias šviesios vilties dienas. - Nuvykęs į Londono ligoninę, iš kur turėjau pasiimti susveikusį sūnų, buvau ištiktas šoko: man pranešė, kad Nerijus išvakarėse staiga mirė. Tada, kai aš skridau, mano vaiko gyvybė užgeso, ir niekas negalėjo su manimi susisiekti...
Medikai, jausdami pralaimėję kovą dėl savo paciento gyvybės, tegalėjo išvardinti gedinčiam marijampoliečiui komplikacijas, netikėtai užklupusias Nerijų pastarosiomis dienomis: ligonis staiga pradėjęs viduriuoti, kosėti, dusti. Medikai tikino patys buvę apstulbę, kai ligonis, jų laikytas jau pasveikusiu, atkrito. Tėvo manymu, Nerijus per greitai buvo išleidžiamas vaikštinėti po miestą, nes po čiulpų transplantacijos jo imunitetas buvo dar labai silpnas - imlus įvairioms baciloms. Suprantama, tai nėra rimti priekaištai Londono medikams.
Įvykdė sūnaus valią
Netikėtos sūnaus mirties sutrikdytas Jonas Andreikevičius Londone praleido apie 3 savaites, kol galutinai pasiruošė kelionei į gimtinę su sūnaus palaikais. Vyrą alino ne tik gedulas, bet ir organizaciniai rūpesčiai. Jonas teigė, kad ambasados darbuotojai Londone jam nieko nepadėjo - reikėjo suktis pačiam, beje, nemokant anglų kalbos. Laimei, Anglijos sostinėje gyvena Jono dukterėčia, kuri buvo vienintelė gedinčio dėdės pagalbininkė.
Iš pradžių Jonas tikėjosi parsivešiąs sūnaus palaikus karste, tačiau duktė Evelina priminė tėčiui, kad Nerijus ne kartą buvo užsiminęs apie jo palaikų kremavimą. Taigi Jonas į Lietuvą sugrįžo nešinas urna su sūnaus pelenais.
- Tokių laidotuvių, kad vietoje karsto būtų urna, aš nebuvau matęs, tad nežinojau, kaip elgtis, - prisipažino Jonas. - Man buvo labai svarbu įvykdyti sūnaus valią. Žinojau, kad jis pageidavo, jog jo pelenai arba būtų išbarstyti virš jūros, arba virš futbolo stadiono, kur jis daugiau nei 12 metų aktyviai liejo prakaitą. Savavališkai to daryti nesiryžau, todėl patarimų ieškojau net pas 4 kunigus. Tik vienas iš jų neprieštaravo, kad būtų įvykdyta mirusiojo valia, o kiti ragino laikytis įprastų lietuviškų laidojimo papročių ir leido suprasti, kad sūnaus likimas, įspraustas į urną, buvo mano klaida.
Pasvarstęs, kad namuose laikyti urną su sūnaus pelenais būtų labai skaudu, Jonas su vaikais nusprendė ją iškilmingai įleisti į kapo duobę šalia Nerijaus mamos. Beje, žmonos palaikymo ir sprendimo šiuo momentu Jonui labiausiai trūkę...
Gedulo slegiamas Jonas šiuo metu dar prispaustas ir skolų, atsiradusių dėl netikėtos sūnaus mirties užsienyje ir laidotuvių. Su panašiomis problemomis galbūt kada nors susidursiantiems skaitytojams Jonas linkęs atskleisti, kad palaikų parsivežimas karste iš Londono, kaip pats domėjosi, jam būtų kainavęs apie 12 000 litų, o kremavimas ir kelionė su urna kainavo apie 15 000 litų. Marijampolietis suprato: ten praleistas laikas, organizuojantis palaikų parsigabenimą, virsta vis didesniais pinigais. Jonas gali pasiguosti tik tuo, kad mūsų valstybė šiek tiek kompensuoja palaikų parsigabenimo iš užsienio išlaidas - Marijampolės savivaldybė jam paskyrė per 4000 litų.
Lemtingųjų "13" įkaitas
Palaidojęs sūnų Jonas, paties žodžiais, dar kartą, kaip ir po žmonos netekties, mokosi gyventi iš naujo. Vyras neslepia pavargęs nuo nesėkmių, kurias likimas jam skyręs: kadaise, būdamas 22 metų, palaidojęs mamą, paskui - jauną žuvusią seserį, vėliau - Kaune chuliganų nužudytą brolį, dar vėliau - žmoną, dabar - sūnų. Šios visos nelaimės Joną padarė labiau religingą. Vyras pradėjo labiau tikėti ir prietarais, mistika. Štai prieš išvykdamas į Londoną jis susapnavo mirusią savo žmoną: ji ryžtingai kalbėjusi apie skyrybas ir dalinusis vaikais - esą Nerijų pasiima ji, o 2 mažesnieji lieka su juo; vyrui neva paprieštaravus, žmona atsiuntusi 2 "kampuotus berniukus", kurie uždėję Jonui antrankius ir Nerijų atėmę jėga... Dabar aišku, kad sapnas buvo lyg pranašas.
Dar daugiau nerimo Jonui kelia seniai persekiojantis skaičius "13". 13-ąją dieną gimusi jo žmona, kuri anksti mirė, tokią pat dieną - ir žmonos dukterėčios gimtadienis, kuri irgi mirė. Kadaise sausio 13-ąją sutuoktiniams buvo pranešta apie žmonos diagnozę, paskui vasario 13-ąją žmona buvo operuota; šių metų sausio 13-ąją buvo operuotas ir Nerijus, o liepos 13-ąją įvyko jo laidotuvės. Dabar kievieno mėnesio 13-os dienos Jonas baidyte baidosi ir tik tada nurimsta, kai ši diena praeina be liūdesio. Sentimentalus, nelaimių paveiktas, anot paties, likimo kažkodėl skriaudžiamas vyras taip pat graužiasi, kad prieš 6 metus paminkle ant žmonos kapo buvo iškalta ne žmonos pavardė, o "Andreikevičiai". Esą šis šeimyninis užrašas galbūt ir prišaukęs Nerijaus mirtį.
Pasisako už naujos kartos vaistus
Kalbėdamas apie sūnaus netikėtą mirtį, kai buvo džiuginamas medikų gerų prognozių, Jonas įsitikinęs, kad Nerijaus gyvenimą būtų pratęsę vadinamieji naujos kartos vaistai leukemijai gydyti, kurie Lietuvoje skiriami tik kas penktam sergančiam pacientui. Todėl marijampolietis labai pritaria 19 metų šiauliečio Šarūno Narbuto, sergančio leukemija, inicijuotai kovai už teisę visiems tokiems ligoniams būti gydomiems efektyviais naujos kartos vaistais. (Apie šiauliečio iniciatyvą rašyta spaudoje, yra įkurta ir speciali interneto svetainė www.gyvensiu.lt.)
Jono paguoda dabar - į choreografijos studijas aukštojoje mokykloje pasinėrusi duktė Evelina ir vidurinę mokyklą tebelankantis Domantas. Atmintis apie sūnų Nerijų - tik nuotraukos, dažnos mintys ir telefono atmintyje išsaugotos romantiškos bei dėkingos Nerijaus SMS žinutės, kurias gedintis tėvas vis perskaito naktimis, taip pat - keli Nerijaus ranka rašyti laiškai. Vienas jų skirtas Nerijaus sūnui, su kuriuo jauno tėvo ir jo atžalos bendravimas po skyrybų buvo aptrūkęs. Jame Nerijus palikęs daug meilės žodžių sūnui, išvardinęs darbus ir pramogas, kurių neteko patirti abiem kartu, paaiškinęs, kodėl įvykusios šeimos skyrybos. Šį laišką Jonas perduos anūkui, kai esą ateis tam tinkamas metas. Anot Jono, vienas Nerijaus sakinys laiške - "Aplinkybės renkasi už mus" - yra tarsi tiksliausias atsakymas į klausimą, kodėl kartais likimas žmogui būna toks žiaurus
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Nerijus Andreikevičius buvo pareiškęs namiškiams savo valią: norėjo būti kremuotas
- Gedintis Jonas Andreikevičius nesupranta, kodėl likimas jį vis smūgiuoja
- Andreikevičių namuose - pagarba mirusiems namiškiams
