Laukinis kapitalizmas, kuris, žlugus sovietų imperijai, Lietuvoje sušvito visomis vaivorykštės spalvomis, vietoje daugelio išsvajotos nepriklausomybės atnešė tik bedarbystę, skurdą, socialinę nelygybę, išnaudojimą ir didžiausią mūsų istorijoje nusikalstamumą. Dabar kas turi pinigų, tam nebaisu Lietuvoje nei sukčiauti, nei plėšikauti ir net žudyti. Advokatai už pinigus neriasi iš kailio gelbėdami net didžiausią nusikaltėlį, kad tik šis išvengtų bausmės, nors jo kaltė būna akivaizdi. Korumpuota teisėsauga, kurios stalčiuose sprendžiami ne tik pavienių žmonių likimai, bet ir valstybiniai reikalai, bylas vilkina metų metus arba jas visai numarina pasibaigus senaties terminui. Šešis kartus teistas recidyvistas, atlikęs tik nedidelę dalį jam skirtos bausmės, išleidžiamas į laisvę už "gerą elgesį". Didžiausias valdžios dėmesys šiuo metu skiriamas nusikaltėliams, kad jiems įkalinimo vietose būtų suteiktos visos gyvenimo sąlygos. Tuo tarpu laisvėje tris vaikus auginantis tėvas, likęs be pragyvenimo šaltinio, paliktas likimo valiai. Rūpintis tokiais žmonėmis - ne valstybės pareiga. Gydymui, pensijoms padidinti, žemei grąžinti ir kitokioms socialinėms reikmėms pinigų biudžete nėra, tačiau kasdieninėms ministrų kelionėms po užsienį, premijoms ir po 10 000 litų per mėnesį teisėjų algoms jų netrūksta. Šalyje, kurios pramonė ir žemės ūkis atsidūrė ant griuvėsių, o jos nacionalinį turtą sudaro tik kalvos, ežerai ir miškai, jau išdygo 60 milijonierių. Ką visa tai liudija? Ogi tą, kad vieni užsienio pavyzdžiu tuoj pradės šunims statyti restoranus, o didesnė gyventojų dalis eis į sąvartynus. Televizija, transliuodama užsienio magnatų užsakytas reklamas, kai penkis šimtus kartų per dieną tau brukama prievarta, kad muilas myli tave, vykdo ne ką kita kaip moralinį gyventojų genocidą. Arba tu priverstas atsisakyti laidų, arba jas žiūrėdamas turi gadinti sau sveikatą. Atrodytų, socializmo metais, kai nebuvo reklamų, žmonės tada nei dantis valėsi, nei prausėsi. Tik dabar atsivėrė visos galimybės švarai ir komfortui. Nebuvo tais laikais nei prostitucijos, nei narkomanijos, kuri tapo populiari tik šiandien. Tik nepriklausomoje Lietuvoje iškrypėlių legalizavimas ir smurtas prieš vaikus, tenkinant savo gyvulišką lytinį gašlumą, tapo pasibaisėtina realybe. Visas šis nužmogėjimas ir iškreiptas gyvenimo būdas, visos šios moralinės srutos, kurios atplaukusios iš viso "svieto" gelbėtojos Amerikos, yra traktuojamos kaip vakarietiška demokratija su bendražmogiškomis savybėmis ir žmogaus laisve.
Visas šias vakarietiškos "civilizacijos" permainas ir ekonominius sunkumus būtų lengviau nugalėti, jei į valdžią būtų atėję tokie žmonės, kuriems rūpėtų ne sava piniginė, bet tautos gerovė ir žmonių problemos, kurie šiuo sunkiu laikotarpiu tą naštą būtų pasidalinę su visa tauta, kaip tai darė po karo Vokietija. Deja, viskas vyko priešingai. Jie pirmiausia sau pasiskyrė penkiaženkles algas, prisistatė pilaičių su gynybinėmis sienomis ir pradėjo lėbauti Vienos baliuose, o žmonės, negalėdami atgauti savo varganų uždirbtų pinigų, buvo priversti badauti palapinėse prie Seimo rūmų.
Yra tokia liaudies patarlė: "Vilkas šuns nebijo, tačiau nemėgsta jo lojimo". O kad to lojimo iš Prezidentūros nebūtų, jo vadovaujama socialdemokratų partija kandidatu į prezidento postą iškėlė savo bendražygį V. Andriukaitį, kuris, tapęs prezidentu, netrukdytų savo vadui guldyti pradėtą plačią pradalgę, iš kurios nupjautas derlius keliaus ne į tautos aruodą, o į savo ir savo aplinkos bičiulių svirną. Šis partijos veteranas į valdžią atėjo ne tam, kad iš skurdo ištrauktų darbo liaudį, bet vedamas asmeninių interesų.
Taigi ponas Andriukaitis, mano manymu, dar per anksti džiūgauja savo pergale rinkimuose. Juk visų valdžių ir sausrų iškankinti žemdirbiai, nuo kurių bėdų nusigręžė ši partija, leisdama jiems už vieną litrą pieno gauti tik po 20 centų, per rinkimus savo svarų žodį tars.
Tai paprasto, jokių ekonomikos mokslų neišėjusio piliečio komentaras, kurį tautos išrinktieji ir šioje sistemoje "sugebantieji" gyventi jį palaikys kliedesiais.
Albertas Ramanauskas, Druskininkai
