Lietuvos teisėsaugininkai antrą kartą buvo pakviesti į Suomiją, kur mokėsi vykdyti teisingumą pačiose neramiausiose pasaulio šalyse. Neseniai iš tokios savaitę trukusios stažuotės grįžo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis. Šis teisėjas kol kas vienintelis Lietuvoje turi sertifikatą, jog yra išklausęs kursą dėl darbo tarptautiniame tribunole. Pastarieji paprastai veikia pačiose neramiausiose pasaulio šalyse, kur įvykdyti karo nusikaltimai bei genocidas. Pasirodo, darbas tokiame tribunole - tikrai ne saldainis. B. Kalainis "Akistatos" skaitytojams pasakojo, kokie nemalonumai laukia užsienin išsiųsto Lietuvos pareigūno.
- Kam reikia teisėjus, prokurorus ar kalėjimų darbuotojus siųsti į užsienį? Argi Afrikoje ir Azijoje nėra savų pareigūnų?
- Patikėkit, visur yra, net labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse. Tačiau susipjovus tautoms, kilus karams atsiranda problema - vietiniai pareigūnai neišlieka objektyvūs ir teisingumą ima vykdyti šališkai. 1994 metais Afrikoje, prie pusiaujo, Ruandoje, taip susipjovė hutų ir tutsių gentys, jog buvo išskersta kone milijonas žmonių, antra tiek gelbėdamiesi pabėgo į užsienį. Suomiai rodė medžiagą - praėjus kone dešimtmečiui net 120 000 genocido vykdytojų baisiuose kalėjimuose vis dar laukia teismo. Štai tada ir suburiami Jungtinių Tautų teisingumo organai - tribunolai karo bei masiniams kriminaliniams nusikaltimams tirti. 1997 metais Ruandos nusikaltėlius ėmė teisti Tarptautinis kriminalinis Ruandos tribunolas, tačiau pabaigos dar nematyti.
Kursuose vienas suomis papasakojo, ką pats patyrė buvusioje Jugoslavijoje. Jaunuolis serbas draugavo su vietine albane musulmone. Kai mergina tapo nėščia, ją rado nužudytą. Jei įtariamąjį serbą būtų teisę musulmonai, serbų visuomenė būtų rėkusi, kad susidorojama su nekaltu žmogumi. Jei teisingumo būtų ėmęsi serbai, musulmonai būtų skambinę visais varpais, kad žudiko kaltė tyčia liks neįrodyta. Tas suomis pasakojo, jog dėl nužudytosios musulmonės buvo sudaryta nesuinteresuota suomio, švedo bei vokiečio teisėjų kolegija.
- O pagal kurios šalies įstatymus žudiką teisė? Pagal Suomijos, Švedijos ar Vokietijos?
- Jokiu būdu. Už žmogžudystę visada teisiama pagal tos šalies Baudžiamąjį kodeksą. Seminare mums davė jų pavartyti. Įsitikinau, kad visų šalių baudžiamieji kodeksai panašūs - kraugerių niekur pasaulyje nemėgsta, visur jie griežtai baudžiami, skiriasi tik teisės niuansai. Kita problema, jog kartais vietinė valdžia suinteresuota, kad karas ir žudynės tęstųsi. Tuomet ir siunčiami "žydrieji šalmai", nesuinteresuoti "svetimi" policininkai, prokurorai, teisėjai ir net įkalinimo įstaigų pareigūnai. Taigi atvykėliams gali tekti ne tik teisti, bet ir tirti nusikaltimų vietas, rinkti įrodymus, suiminėti, tardyti.
- Ar suomiai pasakojo, kaip "karštose" šalyse sutinkami pareigūnai iš Europos - ar vietiniai atvykėlius gerbia, ar bijo?
- Šalių, kur įvykdytas genocidas prieš ištisas tautas, kur vietiniai karo vadukai susitepę civilių gyventojų krauju, vyriausybės lyg ir neatsisako bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis, tačiau kartais karo nusikaltėlių ne tik neareštuoja, bet ir apdovanoja bei dangsto, kaip atsitiko buvusioje Jugoslavijoje.
O kokiomis sąlygomis tenka dirbti Europos pasiuntiniams, suomiai ne tik papasakojo, bet ir parodė. Vieną dieną mus nuvežė 350 kilometrų į Suomijos šiaurę, į kariškių poligoną. Jį juosia spygliuotos vielos tvoros, už jų - kuklūs mediniai namukai. Lovos kaip kalėjime - dviejų aukštų, tik kiek gražesnės. Visos pramogos - televizorius ir sauna, kurią suomis įsirengs, nesvarbu, kur nuvyktų. Mums paaiškino, jog pasiųsti dirbti pareigūnai taip spartietiškai už aukštų tvorų paprastai gyvena ištisus metus, kol juos pakeičia kiti! Ten, kur siunčia įvesti tvarką, paprastai siaučia karas, suirutė ginkluotas nusikalstamumas. Demokratijos priešai nepraleis progos sunaikinti nekenčiamus svetimšalius. Vadinasi, pareigūną iš Europos toje šalyje visur lydės automatininkai, o po darbo turėsi tūnoti saugomas. Suomiai pasakojo, jog tenka gyventi už spygliuotos vielos kukliame namelyje arba apgriautuose pastatuose be patogumų. Jokių pramogų, jokių turistinių išvykų, nes paprastai aplink - minų laukai. Žodžiu, tikra savanoriška bendrojo režimo kolonija.
- Ar neatsitiks taip, kad Rytų Europos pareigūnai bus siunčiami į pačias pavojingiausias šalis, o patys vakariečiai važiuos į ne tokius grėsmingus, civilizuotesnius kraštus, tokius kaip Bosnija ar Kosovas?
- Nors suomiai juokavo, kad mums iki Afganistano ir Irako arčiau nei jiems, tačiau rimtai kalbant vakariečiai niekada neieškojo "kvailesnių", kad galėtų pasislėpti už svetimų nugarų. Jų pačių kariškiai ir pareigūnai dirba pačiose pavojingiausiose pasaulio vietose, tik jie savo žmones moka branginti ir saugoti, be reikalo gyvybėmis nerizikuojama. Tai, kad Lietuvos pareigūnai kviečiami į tokias stažuotes, reikėtų vertinti kaip mūsų pripažinimą solidžia teisine valstybe, kurios pareigūnams galima patikėti demokratijos įtvirtinimo užduotis. Pernai Suomijoje stažavosi vienas VRM, vienas URM pareigūnas ir vienas žiniasklaidos atstovas. Šiemet važiavo vienas teisėjas (tai yra aš), Vilniaus apygardos prokuroras bei Kalėjimų departamento pareigūnas. Suomiai kviečia ne tik lietuvius - šiame seminare sutikau ir vieną Lenkijos, po du Latvijos bei Estijos pareigūnus.
- Kokie reikalavimai keliami teisėjui, kad jis galėtų vykdyti teisingumą svetimoje šalyje? Ko dar jus mokė visko matę suomiai?
- Siunčiamam į užsienį tiek teisėjui, tiek prokurorui ar policininkui labai svarbu mokėti angliškai. Na, o be tarptautinės teisės niuansų, mus dar mokė, kaip išgyventi kare ar panašiomis į karą sąlygomis. Mokėmės vairuoti visureigius, naudotis radijo ryšio priemonėmis, saugotis minų, suteikti pirmąją pagalbą ir daug kitų praktiškų dalykų. Mus mokė ir stebėti rinkimus. Beje, į neramias šalis pareigūnai bus siunčiami ne tik teisti kraugerių, bet ir stebėti, kad ten, kur suirutė, žmonės galėtų demokratiškai išsirinkti valdžią. Į tokias misijas jau yra vykę Lietuvos atstovai, pavyzdžiui, Šiaulių meras neseniai stebėjo rinkimus Gruzijoje. Tai trumpalaikės misijos, nors jos irgi gali būti pavojingos, ypač sąžiningam stebėtojui.
- O patys suomiai ar noriai važiuoja į pavojingas šalis?
- Tarp norinčiųjų yra net konkursas! Žinoma, išvykstantieji, be algos, gauna visokių priedų, tačiau susidariau nuomonę, jog suomiai į misijas veržiasi ne dėl didesnio atlyginimo - kas iš pinigų, jei grįši suluošintas ar karste? Suomiai sakė, kad tiesiog kam nors reikia aukotis, o kiti trokšta nuotykių.
- Ačiū už pokalbį. Palinkėsime būti nepakviestam bent į tokią šalį, kurioje nenuteistam tektų ištisus metus kalėti savanoriško bendrojo režimo "kolonijoje" ir rizikuoti gyvybe.
Kalbėjosi S. Stasaitis
