Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Dabar Kauno klinikų gydytojai mane vadina "Lietuvos legenda", - šypsodamasis sako 67-erių metų ukmergiškis Kazimieras Dudėnas, vienas iš labiausiai per 2003-ųjų liepos 16-ąją įvykusį sprogimą nukentėjusių akcinės bendrovės "Ukmergės gelžbetonis" darbuotojų. - Juk net ir didžiausias optimistas sunkiai patikėtų, kad gali išgyventi žmogus, nudegęs beveik 90 procentų odos paviršius. O aš išgyvenau, man pavyko!
Kančia
Neslėpdamas baisios nelaimės paliktų pėdsakų Kazimieras prisipažįsta patyręs neapsakomą kančią. Ir tuoj pat priduria, jog jį gali suprasti tiktai tas, kuriam teko išgyventi kažką panašaus...
Sprogimo banga bei ją lydėjusi ugnis juoda anglimi pavertė beveik visą vyriškio kūną - stipriai apdegė ne tik oda, poodiniai sluoksniai, bet ir sausgyslės, todėl dabar vieni rankų pirštai pritraukti prie plaštakų, o kiti - keistai išriesti. Raudonais randais nusėti veidas, galva, kojos, liemuo... Šios vietos - ypatingai jautrios. K. Dudėnas sako, jog 10-12 mėnesių jo kūnas buvo tarsi viena didžiulė žaizda. Labiausiai nukentėjo rankos, kojos, galva. Galvoje iki šiol likę dviejų didžiulių žaizdų žymės (greičiausiai tai mechaniniai sužalojimai, atsiradę verčiantis per gelžbetonines plokštes ar tiesiog užkritus jų nuolaužoms). Vyriškiui teko iškęsti net 6 operacijas, kurių metu buvo persodinama oda; gal 30 kartų buvo taikyta narkozė. Sunku įsivaizduoti, kaip atrodė šis žmogus, kai medikai su ką tik susiformavusiais šašais nuplėšdavo ir odą - nauji balti tvarsčiai tuomet iškart persisunkdavo krauju. Šie kraupūs vaizdai iki šiol išlikę vyriškio artimųjų akyse...
Pirmieji pergalės požymiai
K. Dudėnas komoje išbuvo tris savaites. Paskui dar porą mėnesių tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę ir ne visada suprasdavo, kas ir ką su juo daro. Po traumos jis nieko neprisiminė, nežinojo, kas atsitiko. Vėliau atmintis po truputį sugrįžo. Tačiau kiekvienas grįžimas į realybę buvo lydimas begalinio skausmo... Stovėdami prie kruvinais tvarsčiais apmuturiuoto ligonio, klinikų gydytojai be užuominų kalbėdavo, jog jokios vilties, kad jis išgyvens, nėra, kad riba, skirianti gyvybę ir mirtį, jau peržengta... Tokias išvadas medikams piršo praktika, mat buvo žinoma, jog žmogaus gyvybei didelis pavojus gresia nudegus jau 30-40 procentų kūno. Jeigu nudegimai būna dar didesni, pavyzdžiui, 60 procentų - nelaimėlis tiesiog paliekamas likimo valiai... Tad ką buvo galima prognozuoti stebint beveik 90 procentų kūno nudegusį Kazimierą... Vis dėlto po nelaimės praėjus dviem savaitėms medikai pradėjo kalbėti kitaip - esą ligonio būklė labai sunki, tačiau stabili. Tai buvo pirmoji maža vilties kibirkštėlė Kazimiero artimiesiems - dvejais metais už jį jaunesnei žmonai Birutei, dukrai ir sūnui.
Norėjo tik numirti
B. Dudėnienė prisimena, jog dar po svaitės iš ligoninės namo grįžęs sūnus parnešė džiugią žinią - esą tėvas jau atsimerkė, bandė kažką kalbėti. Tačiau tuoj pat užgriuvo naujos bėdos - sutriko inkstų veikla, išsivystė plaučių uždegimas, kraujo užkrėtimas... Po keliolikos dializių procedūrų reikalai pagerėjo. Tačiau Kazimieras prisipažįsta, jog pradėjusi taisytis sveikata jam didelio džiaugsmo neatnešė - nė minutei neapleisdavo beprotiškas skausmas, visiškas bejėgiškumas, baimė, jog jis niekada nevaikščios... Dėl to kylanti depresija varė į neviltį. Vyriškis sakė tada troškęs tik vieno - numirti. Tačiau net ir nusižudyti nebuvo jėgų... Tad teko sukandus dantis toliau gulėti specialioje smėlio lovoje. Nors ji pritaikyta sunkiai nudegusiems ligoniams (pučiamas šiltas oras, greitinantis žaizdų gijimą), Kazimierui pasirodė esanti labai kieta (vos pasivertęs iškart pajusdavo skausmą).
Žmona nusipelnė medalio
K. Dudėnas pripažįsta, jog išbristi iš gilios gyvenimo duobės pirmoji puolė padėti žmona. Birutė nuo savo vyro nesitraukė ištisus keturis mėnesius - per tą laiką ji tik pusdieniui buvo palikusi sutuoktinį vieną. Moteris kantriai budėjo šalia vyro tiek Kauno klinikų Nudegimų ir plastinės chirurgijos skyriuje, tiek vėliau Birštono "Versmės" sanatorijoje, kur sunkiam ligoniui buvo skirtos net dvi gydymo kadencijos - iš viso 48 paros. Birutei buvo suteikta galimybė apsigyventi vyro palatoje, kad kiekvieną akimirką galėtų jam pagelbėti, jį pamaitinti, visapusiškai juo pasirūpinti. Juk tomis dienomis Kazimierą reikėjo mokyti gyventi iš naujo. Moteris rūpinosi, kad vyras gautų visus reikalingus vaistus, stengėsi išnaudoti visas galimybes, padedančias greičiau pasveikti. Kažkada tarp šių dviejų žmonių buvo perbėgusi juoda katė, tačiau, laimei, toks periodas truko neilgai. sutuoktiniai apie tai kalbėti nenori - svarbiausia, kad žmona savo vyro nepaliko nelaimėje. Beje, Kazimieras visiškai sutinka, jog už begalines pastangas ir kantrybę Birutei tikrai reikėtų užkabinti medalį...
Antrasis gimtadienis
Niūrią Kazimiero nuotaiką labai pataisydavo ir buvusių bendradarbių rodomas dėmesys. Jie vyriškį nuolat lankė tiek ligoninėse, tiek namuose, nuolat skambina ir dabar, domisi, kokia sveikata, klausia, ar nereikia pagalbos. Prireikus ji visada suteikiama. Iškart po nelaimės bendrovės vadovybė skyrė pinigų gydymui, 3 000 litų padovanojo premjeras Algirdas Brazauskas. Pernykščio gruodžio 2-ąją Kazimierui grįžus iš sanatorijos, į Dudėnų namus atvyko pats generalinis direktorius bei įmonės vyriausioji finansininkė. Artėjančių Kalėdų proga jie Kazimierui padovanojo brangų aparatą "Biotron". Tai prietaisas, padedantis greičiau užgydyti žaizdas, sumažinti ar išlyginti stiprių nudegimų paliktus randus. Beje, šiemet, liepos 16-ąją, Kazimieras šventė savo antrąjį gimtadienį - taip dabar jis ėmė vadinti dieną, kurią įvyko baisi nelaimė. Tądien bažnyčioje buvo aukojamos Šv. mišios, paskui artimieji, kaimynai, draugai ir buvę bendradarbiai susirinko į Dudėnų namus, kur šeimininkai buvo paruošę vaišių stalą... Kazimierui džiugu, kad jo niekas nepamiršta...
Savijauta dar prasta
- Jei būtų reikėję patiems mokėti už gydymą, medikamentus, tvarsliavą ir kitas priemones, būtų neužtekę ir šio namuko, - mostelėjęs ranka į gražiai sutvarkytą savo mūrinį gyvenamąjį namą, sako Kazimieras.
Iš tiesų išlaidos buvo didžiulės... Pasirodo, nemažai jų reikia ir dabar. Iki šiol kiekvieną dieną žmona Kazimierui įvairiais tepalais ar alyvuogių aliejumi tepa odą. Iki šiol Kazimieras labai jautrus šalčiui - temperatūrai nukritus iki 10-12 laipsnių šilumos, jo rankos visiškai sugrumba ir tarsi prašyte prašosi pirštinių. Sunku užsivilkti ir švarką ar striukę, mat jų rankogaliai, prisilietę prie jautrios rankų odos, pjauna, tarsi stiklo šukės... Numezgusi vyrui ne vieną porą pirštinių, Birutė pagaliau užsakė pasiūti jas iš kailio, mat nekartą persodintai rankų odai vilnoniai siūlai yra pernelyg šiurkštūs... Kazimieras džiaugiasi, jog gali vaikščioti be ramentų ar lazdelės, nes delnai bijo bet kokio stipresnio prisilietimo. O neseniai sustreikavus širdies darbui, vyriškiui teko gultis ant operacinio stalo - Kauno klinikų medikai implantavo širdies stimuliatorių. Todėl dabar dažnai tenka vykti į konsultacijas bei nuolat vartoti širdį stiprinančius vaistus...
Svajonė - vairuoti ir grybauti
Kazimiero likimas - nepavydėtinas. Tačiau, laimė, iš guvaus vyro neatimta galimybė vaikščioti, matyti, girdėti, jausti. Žinoma, labai norėtųsi turėti kokį nors rimtesnį užsiėmimą, ką nors nuveikti (pavyzdžiui, pakeisti durų spyną ar pasikrapštyti prie automobilio, padėti žmonai tvarkytis namuose), tačiau rankos negali nulaikyti net plaktuko, ką ten pakels sunkesnį daiktą. Tad Kazimieras išeina į gėlėmis apsodintą kiemelį, pasėdi prie savo automobilio, o paskui vėl grįžta vidun. Jis nepraranda vilties kurią dieną sėsti prie vairo ir nulėkti į mišką pagrybauti. Tai - viena didžiųjų šio vyro svajonių...
Atsisveikindami su mirtį nugalėjusiu žmogumi negalėjome neišpildyti jo kuklaus noro. Kazimieras ir jo žmona Birutė paprašė padėkoti visiems, kurie beviltiškam ligoniui padėjo sugrįžti į gyvenimą. Sutuoktiniai ypač dėkingi KMUK Nudegimų ir plastinės chirurgijos skyriaus gydytojai Daivai Gudavičienei, Kardiologijos klinikos gydytojai kardiologei Irenai Petrauskienei bei Birštono "Versmės" sanatorijos skyriaus vedėjui Vidmantui Nomeikai.
