Sigitas STASAITIS
Sužinojęs, kad toje vietoje nafta pati trykšta iš žemės, "Akistatos" korespondentas nuvyko pasižiūrėti. Tai nebuvo saugu - netoliese aidėjo šūviai, o vietinis gidas parodė dešimtis kastuvais išraustų šachtų, kurių vienoje, tvirtino, paslėptas banditų nužudyto žmogaus kūnas. Ir visa tai ne Kuveite ar Irake, o šiandieninėje Lietuvoje. Zoknių (Šiauliai) oro uosto teritorijoje sovietų kariškiai į žemę išpylė tokį milžinišką kiekį žibalo, kad vietiniai gyventojai jau beveik dešimt metų kasa duobes ir semia jį, besisunkiantį iš žemės.
- Ten eiti pavojinga, - perspėja Zokniuose prie parduotuvės sutiktas nebejaunas vyras, pasivadinęs Kolia. - Ten Zona, kaip Tarkovskio filme "Stalkeris". Joje ne tik žibalas iš žemės trykšta. Ten vyksta kažkokios anomalijos - auga kitokios spalvos daržovės, dingsta žmonės. Mes, vietiniai, be reikalo ten neiname, o sutemus - niekada, nes Zonoje negalioja žmonių įstatymai. Jei nori, tave nuvesiu, tačiau tik už atlyginimą.
Derybos dėl atlyginimo ilgai netrunka. "Stalkeris" ne brangininkas, atlygį sutinka paimti tarptautine "skysta" valiuta ir liepa atvažiuoti kitą dieną, vėlokai vakare.
- Tokiu metu nebus kasėjų, turėsime mažiau problemų, - paaiškina. - Kai kurie jų labai pikti, gali ir užmušti, jei artinsies!
Kitą vakarą Kolia nekantriai laukia sutartoje vietoje. Įsėdęs į korespondento automobilį nurodo pasukti keliu pro vakarinį Zoknių oro uosto pakraštį. Baigiasi įprasta gatvė, prasideda siauras, aiškiai tiestas sovietų kariškių, nes ne iš asfalto, o lietas iš betono, keliukas. Kiek bevartau smulkų Šiaulių žemėlapį, jame šito kelio nėra.
- Mes jau Zonoje, - pavažiavus betonu gerą kilometrą gidas liepia sustoti.
Išlipame. Prieš vesdamas tolyn, "Stalkeris" ilgai įsitempęs klausosi. Neišgirdęs nieko įtartino, nusiramina:
- Įspėju, kad Zonoje negalima triukšmauti, nes prisišauksime bėdą.
Iš aplinkos matyti, jog čia kitados būta kariškių teritorijos - atokiai vienas nuo kito prie kelio buvo pastatyti kažkokie pastatai. Privedžiota spygliuotos vielos tvorų. Ant vieno net likęs išblukęs rusiškas užrašas "SSKP XXV suvažiavimo nutarimus įgyvendinsime!" Dabar visi pastatai išplėšti ir sugriuvę, griuvėsius baigia praryti netrukdomai vešanti žaluma. Ant kalvos abipus kelio pamatau dešimtis duobių, kai kurio jų uždengtos medinėmis dėžėmis. Priėjęs įsitikinu, jog tai ir yra žibalo verslovių šachtos. Beveik visos gana gilios - po 7-10 metrų.
Kolia ima pasakoti gana įdomią "Zoknių Irako" istoriją. Pasak jo, sovietų kariškiai ataskaitose prirašydavo fiktyvių skraidymo valandų, o lėktuvų nesudeginto žibalo perteklių vogė ir pardavinėjo sukūrenti nuosavų namų gyventojams. Žibalui išvežti buvo net naudojamas kariškas gaisrinis sunkvežimis, kurio kelių tonų talpos bake vietoj vandens visada teliūskuodavo žibalas. Kartą užsidegus sandėliui kažkoks nieko nežinojęs praporščikas pripuolė prie to sunkvežimio ir vos nepaleido... žibalo čiurkšlės ant ugnies. Tačiau vogto žibalo pasiūla gerokai viršijo paklausą, todėl kariškiai lėktuvų kurą ramia sąžine išpildavo į žemę.
Pats Kolia linkęs tikėti proziškesne įvykio versija. Sovietmečiu toje vietoje, karinio oro uosto teritorijoje, buvo milžiniškos į žemę įkastos aviacinio žibalo talpyklos. Oro uoste, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, trūko tvarkos, todėl kai talpyklos prakiuro ir žibalas tonomis ėmė sunktis į žemę, niekam dėl to galvos neskaudėjo. Toje vietoje žemė molinga, todėl žibalas kaupėsi kelių metrų gylyje.
Rusams išsidanginus ištuštėjusio oro uosto teritorijoje ėmė siausti vagys. Pirmiausiai jie pavogė kariškių paliktų pastatų langus, duris ir stogus, iškasė ir pragėrė komunikacijų kabelius. Kai nebeliko ką plėšti, kažkas pastebėjo, jog už oro uosto tvoros esančioje kūdroje virš vandens gal metras žibalo! Atsirado net keli verslininkai, kurie ėmėsi žibalo gavybos. Jie parūpino tuščių statinių bei naminės degtinės prasigėrusiems benamiams ir bedarbiams privilioti. Žibalas buvo nedelsiant susemtas, perkoštas per audeklą ir parduotas.
- Dėl kvapo žibalą atskiedę su dyzelinu, jie jį pardavinėjo kaip variklių kurą, - prisiminęs juokiasi Kolia. - Iš pradžių tokiu kuru varoma mašina lėkdavo kaip lėktuvas, bet netrukus patirdavo rimtus variklių gedimus. Tada buvo pradėta žibalą pardavinėti žmonių namams apšildyti. Pelnas tegul ir mažesnis, bet nuosavų namų gyventojai mielai jį pirko, keitė į mėsą ar degtinę.
Kai žibalo kūdroje nebeliko, kažkas sumąstė, jog reikia iškasti duobę ir joje ims kauptis po žeme likusi nafta. Idėja pasitvirtino su kaupu, duobių ėmė rastis lyg grybų po lietaus.
- Vienu metu duobes kasė 3-5 brigados, kurios tarpusavyje nesugyveno, - žino Kolia. - Buvo visko - ir muštynių, ir kraujo. Kai išaiškėjo, jog žibalo po žeme keli tūkstančiai tonų, susirūpinusi Šiaulių valdžia su danais net žadėjo steigti valstybinę žibalo siurbimo įmonę, bet paskui idėjos atsisakė. Kartą išvežantį žibalą sunkvežimį sulaikė ekonominė policija. Mašinos savininkas B. Jukna sumokėjo baudą, nes neturėjo registravęs įmonės. Nuo to laiko valdininkai tik ėmė duoklę iš kasėjų ir leido šiems dirbti, net nereikalavo laikytis įstatymų, darbų saugos taisyklių. Dirbama buvo primityviai, kibirais. Vis dėlto iš pradžių buvo išgaunama po toną žibalo per parą. Viena brigada buvo atsivežusi siurblį, tačiau jis birbė vos vieną dieną - naktį konkurentai siurblį sukapojo. Pirmoji žibalo gavybos vasara pasitaikė labai karšta, naftos garų prisiuostę kasikai alpo, greitoji pagalba ne kartą važiavo jų gaivinti. Kai vieną kasėją duobėje užgriuvo, darbininkai duobių kraštus ėmė sutvirtinti lentomis. Tačiau ilgainiui tai jiems nusibodo, tad daugelis duobių taip ir paliktos, kaip iškastos.
Tai štai kodėl vietiniai sutemus nevaikšto Zonoje - dešimtys duobių išrausta visai prie pat kelio. Lentomis uždengta mažuma šachtų, o ir tie keli iš palaikių lentų sukalti dangčiai suaugusio žmogaus svorio tikrai neatlaikytų. Kai kurių duobių dugne vanduo - vaizdelis iš tikro nejaukus.
Metams bėgant reikėjo kasti vis gilesnes duobes, žibalo mažėjo. "Stalkeris" pasakojo, jog dabar belikę vos keli darbininkai. Žibalo beveik nebėra, darbininkai labai pikti ir daugiau geria nei kasa. Užtai jų samdytojas, kažkoks Stanislovas, važinėja gana gražiu BMW. Kolia parodė žibalo kasėjų "ofisą" - tai vargana iš lentų sukalta pašiūrė.
Prieš metus dvejus Zoną atrado egzotikos mėgėjai - dabar čia rengiamos dažasvydžio varžybos. Iš tikro geresnės vietos vyrams pažaisti karą nesugalvosi.
Nebaigęs sakinio "Stalkeris" nutyla ir nuščiūva - tolumoje pasigirsta atlekiančio automobilio ūžesys. Vedlys liepia pasislėpti. Dėl viso pikto.
- Mat Zoną mėgsta ir Šiaulių banditai, - tyliai paaiškina iš krūmų žvelgdamas į pralekiančią mašiną. - Kalbama, kad anoje va duobėje palaidotas žmogus. Ar pameni, kaip vieną vasarą be žinios dingo vienas iš Šiaulių "princų"? Sako, kad jo kūnas įmestas į duobę. Nežinia, ar gandai tikri, tačiau faktas, kad Zona yra buvusi masinių žudynių vieta.
Mašinai nutolus Kolia nuveda į palaukę, aptvertą vielos tvora. Užrašas ant lentelės skelbia, kad 1941 - 1944 metais vokiečiai čia atvežę sušaudė 732 žmones. Karo belaisvius ar sovietinius aktyvistus - nerašoma. Žudynių vietoje nėra nė vieno antkapio, nė vieno paminklo. Tada einame ieškoti naujesnių ir nepažymėtų nusikaltimų vietos.
Atsargiai pažiūriu į "Stalkerio" parodytą vieną šachtą. Tai kariškių statytas kanalizacijos šulinys. Jo pakraštyje kliaukia tekantis vanduo. Tikra požeminė upė. Kas į ją paklius - dingęs po žeme amžiams.
Abu su Kolia krūptelime nuo kažkokio kovinio ginklo šūvių aido. Šaudoma maždaug už 100 metų serijomis. Mano gidas labai apdairiai pasielgė likęs mašinos vairuotojui nepastebėtas. Pasirodo, ja kažkas atvyko į dykvietę pašaudyti. Nutariame, jog neverta aiškintis, ar šaulio ginklas legalus. Tikriausiai ne, nes mums sėdus į automobilį ir užvedus variklį šūviai nutilo.
Nenorėdami patys būti palaidoti kurioje nors duobėje, iš Zonos išvažiuojame pro kitą pusę, pro Gudelių ir Kairių ežerus. Kelias vėlgi nepažymėtas jokiame žemėlapyje.
- Žibalu užterštas toks didžiulis plotas, kad prie Kairių ežero lauke kartą užaugo mėlyni kopūstai, - važiuojant pasakoja Kolia. - Žmonės juokėsi, kad tų kopūstų lapus buvo galima naudoti prakuroms, kaip tošį. Kai pritrūkę žibalo kasėjai išrausė itin gilias šachtas, kalbama, jog žibalas nutekėjo dar giliau į požeminius vandenis. Kairių ežeras nuo oro uosto - už kilometro, o ten pagautos žuvys - paklauskite bet kurio Šiaulių žvejo - kartais dvokia žibalu.
Autoriaus nuotr.
