Sigitas STASAITIS
Lietuviai - šiaulietis Mindaugas Tijūnaitis ir birštonietis Vidas Blekaitis - nuskrido į JAV ir iškrėtė smagų pokštą. Ne, šįkart mūsų tautiečiai nieko nenužudė, su kontrabanda ar narkotikais neįkliuvo, tik garbingai nugalėjo JAV Virdžinijos valstijos galiūnų konkurse. Apie tai "Akistatai" papasakojo Mindaugas, pirmąkart surėmęs pečius su JAV stipruoliais, šįkart niekuo nenustebinusiais.
- Internete aptikau, jog Virdžinijos valstijoje, Roanoko apygardoje, rengiamas atviras galiūnų konkursas, - pasakoja M. Tijūnaitis. - Paskambinau pažįstamiems galiūnams, tačiau vieni negalėjo vykti, kitiems tuo metu gal su lėšomis buvo striuka - juk bilietus reikia pirktis už savus 2 000 litų. Galop sutariau į Ameriką skristi su birštoniečiu galiūnu Vidu Blekaičiu. Deja, mūsų tautiečiai Amerikoje pagarsėję iš įvairių pusių, tad JAV ambasadoje nebuvo labai paprasta gauti vizas. Tik patikrinę informaciją, laikraščių iškarpas ir galutinai įsitikinę, jog tikrai ne uždarbiauti vykstame, mums abiem ambasados darbuotojai palikėjo gero skrydžio.
Sostinėje Vašingtone nusileidome paskutinę maniako, per skylę automobilyje šaudžiusio žmones, siautėjimo dieną. Kadangi oro uoste tie šauliai rodytis nedrįso, amerikiečių panikos nejautėme. Tačiau tai, kad žmonės bijojo užsukti į degalines, - faktas. Bailiausieji permokėdavo 25 dolerius, kad tik pilantis kuro nereikėtų išlipti iš mašinos ir tapti snaiperių taikiniu. Kai kurie tėvai į mokyklą neleido vaikų. Mums būnant JAV per televiziją bei laikraščiuose pasipylė džiaugsmingos žinios, jog snaiperiai pagaliau nukenksminti.
Vašingtone išsiaiškinome, jog iki Roanoko miesto - keli šimtai kilometrų, tad nutarėme išsinuomoti automobilį. Fantastika - už 40 dolerių per parą gali gauti naujausią mašiną - tik rinkis. Deja, už automobilio nuomą iš mūsų atsisakė imti pinigus - paprašė kreditinės kortelės. O ką daryti, jei aš neuždirbu 1 000 litų ir banke man plastikinės kortelės neduoda? Taigi įtarieji JAV ambasados darbuotojai manimi lengviau patikėjo negu dorieji mūsų bankininkai. Ką gi, teko sėsti į taksi. Ši transporto priemonė amerikiečiams atrodo pigi - 2,6 dolerio už mylią (5,5 lito už kilometrą), nes ir benzinas ten pigesnis nei Lietuvoje - 1,4 dolerio už galoną (2,35 Lt už litrą).
Taksistas pasitaikė tikras patriotas. Gyrė Ameriką, siūlė čia apsigyventi, patarinėjo, kaip vesti ir tapti turtuoliais. Pamatęs, kad mokame grynaisiais, vairuotojas patarė jokiu būdu gatvėje neišsitraukti piniginės ir nerodyti, kad turime dolerių. Pasak taksisto, bet kuris narkomanas - o jų Vašingtono apylinkėse apstu - už 5 dolerius gali ir nušauti! (Visai kaip Lietuvos kaime.) Šio amerikiečio mandagumas buvo tipiškai amerikoniškas - gavęs 70 dolerių užmokestį taksistas akimirksniu nustojo mumis domėtis.
Sostinės autobusų stotyje įsitikinau, kad taksistas dėl narkomanų nemelavo. Stoty pilna juodų ir baltų "vaiduoklių" apdujusiomis akimis. Man užsukus į tualetą vienas negras narkotikų įsišvirkštė net nesislėpdamas. Kuo skubiau su Vidu įsėdom į autobusą ir - į varžybas. Važiuodami dar kartą gailėjomės neturį automobilio - už tokį atstumą kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos bilietas (į vieną pusę) kainuoja 135 litus.
Nors elektroniniu paštu buvome pranešę, jog atvažiuojame, varžybų organizatoriai nustebo sulaukę svečių iš Lietuvos. Kalbama, jog amerikiečiai žino tik apie Šiaurės Ameriką. Nežinau, kiek čia teisybės, tačiau Roanoko varžybų organizatoriai rungčių protokoluose nesugebėjo teisingai užrašyti mūsų šalies pavadinimo, visur rašė "Lithuainia". Užtai tiek organizatoriai, tiek mūsų varžovai - labai draugiški ir šilti žmonės. Visąlaik šypsosi, palaiko tave, net jei tu jam konkurentas!
Galiūnų varžybos surengtos amerikietiško futbolo stadione vykstant... futbolo rungtynėms. Žinia, amerikiečiams amerikietiškas futbolas - tautinė religija, tad dauguma sirgalių spoksojo į futbolininkus. Na, o pažiūrėti stipruolių susirinko kokie 200-300 žiūrovų. Užtai viską parodė vietinės televizijos, kurių nedideliame Roanoko miestelyje net trys.
Su amerikiečiais jėgas išbandėme šešiose rungtyse. Reikėjo kuo toliau nunešti du lagaminus po 120 kilogramų, kuo mikliau septynis kartus apversti 365 kilogramų traktoriaus padangą, tempti labai sunkias roges, kuo ilgiau rankose išlaikyti 180 kilogramų svarsčius, virve prisitraukti kokių 4 tonų JAV armijos sunkvežimį bei kuo toliau nunešti pusantro šimto kilogramų akmenį. Su V. Blekaičiu Lietuvai gėdos tikrai nepadarėme. Aš greičiausiai prisitraukiau karišką sunkvežimį, o Vidas laimėjo visas kitas rungtis! Žodžiu, V. Blekaitis užėmė pirmąją vietą, aš - antrąją, nors mes, sveriantys po 130 kilogramų, buvome toli gražu ne patys sunkausi sportininkai. Galiūnai, sveriantys iki 110 kilogramų, varžėsi kitoje grupėje. Jie jėgas bandė tokiose pačiose rungtyse, tik su kuklesniais svarsčiais. Įdomu tai, jog ir šioje grupėje pirmą vietą laimėjo taip pat ne amerikietis, o suomis J. Rantanenas iš Helsinkio priemiesčio. Taigi varžybose buvome trys užsieniečiai ir užėmėme visas tris aukščiausias vietas. Amerikiečiai visai nenusiminė, kad užleido lyderių pozicijas. Jie šypsodamiesi kalbėjo, jog garbingai pasirodė tarptautinėse-tarpkontinentinėse galiūnų varžybose.
Tikra tiesa, kad Amerikoje labai daug apkūnių žmonių. Kaip jie nestorės, jei nevažinėja dviračiais, net pėsti nevaikšto (šaligatvius mačiau tik miestų centruose), o tik kemša ir kemša savo mėsainius. Kita vertus, geriausi pasaulio kultūristai, lengvaatlečiai, krepšininkai ir daugelio kitų šakų sportininkai - amerikiečiai. Žodžiu, Amerikoje visko rasi.
Mindaugas sakė, jog kartu su nugalėtojų diplomais gavo ir piniginius prizus. Kokio jie dydžio - telieka galiūnų asmeninis reikalas, tačiau stipruolis prisipažino, kad vykti į JAV apsimokėjo. Dopingo nevartojantis 1,95 metro ūgio 24 metų jau dešimtmetį besitreniruojantis Mindaugas žada daug treniruotis ir, jei amerikiečiai ištesės pažadą ir pakvies kitąmet, vėl skristi į Roanoką. M. Tijūnaitis siūlo visiems vyrams bent retkarčiais pakilnoti svarmenis:
- Ne kiekvienas gali tapti galiūnu ar čempionu, tačiau kiekvienas vyras gali savo jėgą patrigubinti.
