Per 2000 metus ūgtelėjęs pagrindinis pajamų nelygybės rodiklis - Gini koeficientas - Lietuvą leidžia įtraukti į šalių, kuriose egzistuoja santykinai didelė nelygybė, sąrašą. Šis koeficientas 2001 metais buvo lygus 35,4 proc., arba didesnis negu šešiolikoje iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių.
Taip teigiama Vilniaus universiteto Socialinės politikos studijų centro direktoriaus Romo Lazutkos atlikto tyrimo išvadose.
1996-2001 metų laikotarpiu Lietuvos gyventojų pajamų nelygybė buvo gana didelė - per 30 proc. Po 1996 m. Gini koeficientas padidėjo, 1998-1999 metais laikėsi beveik nepakitęs, o nuo 2000 m. šoktelėjo į viršų.
"Per keletą pastarųjų metų vyko vidutinio gyventojų sluoksnio poliarizacija, tuo pat metu šiek tiek mažėjant pajamų diferenciacijai turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų grupių viduje", - daro išvadą tyrimo autorius.
Anot R. Lazutkos, Lietuvoje, skirtingai nei kitose valstybėse, ypač skiriasi turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų pajamos. Skirtumai tarp vidutiniosios grupės atstovų nėra tokie dideli.
Lyginant pagal gyvenamąją vietą, didžiausią nelygybę patiria Lietuvos kaimo gyventojai. Tačiau net ir miestuose, priklausomai nuo jų didumo, visuomenės diferenciacija pagal pajamas gana didelė - didieji miestai pasižymi didesne nelygybe nei mažesnieji.
Didesne nelygybe pasižymi ir sutuoktinių porų su vaikais namų ūkiai, taip pat kiti namų ūkiai be vaikų, namų ūkiai su vienu vaiku bei namų ūkiai, kurių galva - vyras. Lyginant namų ūkius be vaikų ir su vaikais, tarp pastarųjų pastebima didesnė nelygybė. Tuo tarpu mažiausi pajamų skirtumai pastebimi namų ūkiuose su trimis ir daugiau vaikų, sutuoktinių poros be vaikų, vienišo asmens bei vienišo asmens su vaikais namų ūkiuose.
Didžiausi nelygybės svyravimai pastebimi namų ūkius sugrupavus pagal socialinį-ekonominį požymį. Itin didelė nelygybė tarp ūkininkų.
Tarp samdomų darbuotojų bei verslininkų nelygybės mastas maždaug atitinka šalies vidurkį, o tarp pensininkų pajamų nelygybė gerokai mažesnė.
Anot R. Lazutkos, pajamos iš turto sudaro nežymią dalį Lietuvos gyventojų disponuojamose pajamose, nors jų pasiskirstymas yra labai netolygus, dėl menko svorio visose pajamose joms daro labai nežymią įtaką. Didžiausią įtaką bendrai pajamų nelygybei daro samdomojo darbo pajamos, nes jos sudaro daugiau kaip pusę visų disponuojamų pajamų.
Didžiausią įtaką bendrai gyventojų pajamų nelygybei turi namų ūkio galvos priklausomybė ekonominei grupei, gyvenamoji vieta ir išsilavinimas. Namų ūkio galvos lytis ir amžius bendrajai nelygybei įtakos beveik neturi.
"Žemiausias pajamas turintys asmenys rečiau gyvena savo privačiame būste ir dažniau kitam savininkui priklausančiam būste. Daug dažniau žemas pajamas turintys negu turtingesni asmenys gyvena valstybei ar savivaldybei priklausančiame būste", - pabrėžiama tyrime.
Skurdas Lietuvoje labiausiai paplitęs iš socialinių pašalpų gyvenančių, žemdirbių, tris ir daugiau vaikų auginančių asmenų šeimose. Daugiau kaip pusė skurstančiųjų gyvena kaime. Kas penktas ikimokyklinio amžiaus vaikas gyvena skurstančioje šeimoje. Daugiavaikėse šeimose skurdo lygis viršija 30 proc.
Lietuvos gyventojai finansines santaupas turi penkiomis pagrindinėmis formomis: grynaisiais pinigais, indėliais bankuose, skolos vertybiniais popieriais, akcijomis ir kaupiamojo gyvybės draudimo sutartimis.
Indėlio likutį, siekiantį 1-30 tūkst. Lt, 2001 metais turėjo apie 700 tūkst. fizinių asmenų (arba apie 20 proc. visų gyventojų, arba apie 23 proc. nuo bendro fizinių asmenų indėlininkų skaičiaus), o didesnį nei 30 tūkst. indėlį turėjo tiktai nežymi Lietuvos gyventojų dalis, t.y. apie 26 tūkst., arba apie 0,8 proc. nuo bendro indėlininkų skaičiaus (arba 0,75 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus).
Nors iki 1 tūkst. Lt indėlių turėtojai sudaro didžiausią indėlininkų dalį, t.y. apie 79 proc. (kartu su tais, kurie neturėjo indėlio), tačiau jiems tenkanti visų indėlių likučio dalis yra santykinai mažiausia - 3,9 proc. Didžiausia indėlių likučio dalis - net apie 67 proc. - tenka 1-30 tūkst. Lt indėlininkams, kurie sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų (apie 20 proc.).
"Akivaizdu, kad indėlių dėka didžiausia dalimi padidėja turtingesnio visuomenės sluoksnio pajamos, tokiu būdu, nors ir vidutiniškai nedideliais mastais, padidindamos bendrą disponuojamų pajamų nelygybę šalyje", - atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto Socialinės politikos studijų centro vadovas.
Tyrimo autoriaus duomenimis, gyventojų pajamos iš turto, sprendžiant iš namų ūkių tyrimų, labai mažos. Tai reiškia, kad ir turtas labai menkas. Tas paaiškinama istorinėmis sąlygomis. Pajamos iš turto daugiausiai gaunamos įmonių, o ne asmenų. Lietuvoje taip yra todėl, kad turtas dar tik kaupiamas įmonėse ir mažai mokama dividendų, gyventojų santaupos nedidelės, todėl mažai gaunama palūkanų.
Gyventojų pajamų nelygybė 2001 m., palyginti su 1996 m., išaugo 1,05 karto, 1997 metais skirtumas tarp mažiausias pajamas gaunančių ir turtingiausios gyventojų grupės buvo sumažėjęs, tačiau vėliau užfiksuotas gana spartus jo didėjimas. Dešimtadalio turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausių gyventojų vidutinės pajamos skyrėsi daugiau nei 10 kartų.
1996 m. skurdžiausias dešimtadalis visuomenės turėjo pasitenkinti 2 proc. visų gyventojų pajamų, o tokio pat dydžio turtingiausioji visuomenės dalis disponavo 26 proc. visų gyventojų pajamų. 2001 m. dviejų kraštinių visuomenės sluoksnių gautos pajamų dalys beveik nepasikeitė (0,11 proc. sumažėjo paties turtingiausio visuomenės sluoksnio pajamos).
Tyrimas parodė, kad turtingasis visuomenės dešimtadalis disponuoja beveik tokiomis pat pajamomis, kaip pusė visų neturtingesnių šalies gyventojų.
"Vadinasi, sugretinę visų trijų nelygybės rodiklių reikšmių kitimo tendenciją, galime konstatuoti, kad per keletą pastarųjų metų vyko vidutinio gyventojų sluoksnio poliarizacija ir diferenciacija didėjo, tuo pat metu šiek tiek mažėjant pajamų diferenciacijai turtingiausių ir skurdžiausių gyventojų grupių viduje, t.y. skurdesni gyventojai tarpusavyje tapo lygesni ir turtingesnių tarpusavio diferenciacija sumažėjo", - tvirtinama tyrime.
ELTA
