Remigijaus RAINIO ir Vlado GESAIČIO fotoreportažas
Mūsų soduose nuo šakų krenta jau paskutiniai vasariniai obuoliai, o didžiuosiuose prekybos centruose jų rasti beveik neįmanoma. Norintieji atsikąsti gražaus sulčių pritvinkusio alyvinio ar baltinio obuolio, turi jų paieškoti turguje ar pas atsitiktines pakelės prekeives, prašančias už kilogramą šių gėrybių maždaug 1 lito. Tiesa, bobučių parduodami obuoliukai neretai aptraukti rauplių ar net kirmėlėti, bet tai tik garantija, jog vaisiai nepaveikti jokiais chemikalais. O prekybos centruose karaliauja abejotino skonio importiniai, dažniausiai iš kaimyninės Lenkijos atvežti obuoliai, gausiai prisodrinti pesticidais ir kitokiais chemikalais. Šie vaisiai beveik visada puikios prekinės išvaizdos ir ilgai negenda, tačiau tai anaiptol ne visuomet naudingųjų vitaminų šaltinis.
Apdaužė kruša
Lietuviškų alyvinių obuolių gali nusipirkti pro Žiežmarius pravažiuojantys keliautojai, užsukę į ten įsikūrusios UAB "Žiežmarių sodai" sandėlius. Ten šie vaisiai parduodami po 1 litą. Kitokių veislių vaisiais prekiauja UAB "Naradava". Kainos ten svyruoja nuo 1 iki 1,5 lito. Šios bendrovės sodininkai baiminasi tik dėl būsimo rudeninių ir žieminių vaisių derliaus. Nors tikimasi, kad obuolių bus daug, tačiau būgštaujama dėl jų kokybės ir prekinės išvaizdos, nes vaisius gerokai apdaužė netikėtai per liepos audras užgriuvusi kruša.
Skanūs sūriai ir kompotai
Nedidelių kolektyvinių sodų sklypelių ar prie namų augančių sodelių šeimininkai palikti likimo valiai, nes savo išaugintos produkcijos realizacija turi rūpintis patys. Labūnavoje gyvenanti Zofija Akelaitienė sodyboje augančiame sode augina net 14 obelų, tačiau vaisių rūšių turi gerokai daugiau, nes sodininkystės mokslus baigęs jos vyras į kelis medžius įskiepijo net po kelias obuolių veisles. Name sutuoktiniai įsirengė tinkamai ventiliuojamą rūsį, tad vaisių jiems netrūksta beveik ištisus metus. Zofija teigė, jog obuolius ji konservuoja, gamina sūrius, kompotus, spaudžia sultis. Derliaus perteklių moteris išdalija savo giminaičiams ir pažįstamiems. Stovėti kur nors pakelėje ji neturi laiko, o gabenti vaisius supirkėjams neapsimoka. Iš to maža nauda, nes reikia samdyti krovininį transportą, o supirkimo kainos neįtikėtinai mažos.
Tą patį kalbėjo ir iš savo senutėlio, dar 1934 metais sodinto sodo su krepšeliu krituolių begrįžtanti Valė Petraitienė. Moteris tikino, jog anksčiau, kai dar turėjo sveikatos, jos vyras iškirsdavo nusenusius medžius ir sodindavo naujus. Dabar kai kurie vaismedžiai jau nudžiūvę, o ant likusių kabančius vaisius moteris nusiskina tik nuo apatinių šakų. Iš dalies obuolių derliaus Valė gamina kompotus, dalį sudžiovina, o likusius atiduoda nuolatinio darbo neturintiems kaimynams. Moteris girdėjo, jog šie kitokio pagyvenimo šaltinio neturintys "urmininkai" kai kam moka po kelis litus už maišą obuolių ir gabena juos perparduoti į Anykščius, tačiau ji pinigų iš nieko neima. Ne ką teuždirba ir obuolius "Anykščių vyno" fabrikui gabenantys perpardavinėtojai, nes šiemet už kilogramą žaliavinių vaisių gamykla temoka vos po 16 centų.
Pasityčiojimas iš sodininkų
Kiek optimistiškiau į ateitį žiuri tik verslinių sodų šeimininkai, nors ir teigia, kad rūpesčių bei problemų netrūksta. Babtuose esančio Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Nobertas Ūselis tikina, kad Lietuvoje vis dar trūksta geros kokybės desertinių obuolių, ir viliasi, kad jų išaugintus vaisius bus kur realizuoti. Manoma, kad netrukus padidės ir senuose soduose išaugintų prastesnės kokybės žaliavinių obuolių kainos, nes kai kuriais metais už juos buvo mokama tiek mažai, jog neapsimokėdavo net jų rinkti. Tokiais vaisiais susidomėjo Vakarų Europos šalių, ypač Vokietijos, perdirbėjai, kurie žada ganėtinai normalią kainą. Ankstesniais metais kartais už obuolių kilogramą buvo siūloma vos po 6 centus, o tai - jau pasityčiojamas iš sodininkų. Iš mūsiškių žaliavinių obuolių išspaustos sultys itin tinka vokiečių gaminamiems sidrams.
Pesticidai per brangūs
Mūsiškiai obuoliai pranašesni už užsienietiškuosius, nes žymiai mažiau purškiami pesticidais. Taip daroma ne todėl, kad mūsiškiai sodininkai tingėtų darbuotis ar nesilaikytų šiuolaikinių technologijų. Paprasčiausiai Lietuvoje pesticidai yra gerokai brangesni nei, tarkim, kaimyninėje Lenkijoje. Be to, mūsuose reikalaujama taikyti tik naujausius pesticidus, nors daugelis Europos Sąjungos šalių sėkmingai verčiasi su pigesniais seniau registruotais chemikalais. Todėl norint konkuruoti kad ir su tais pačiais lenkais bei nepadidinti produkcijos savikainos, jų tenka naudoti mažiau. Kita vertus, gerai prižiūrimuose Lietuvos versliniuose soduose gerokai mažiau išplitusios vaisių ligos, tad ir chemikalų reikia mažiau. Tačiau R. Ūselis primena, kad prieš valgant reikia nusiplauti ir savo sode užaugintus vaisius.
Medžiai ne didesni už šeimininkus
Tradicinės sodininkystės šalininkai gerokai nustemba išvydę eksperimentinius sklypus, kuriuose obelys susodintos vos 25 centimetrų atstumu viena nuo kitos. Tokiu būdu viename hektare pasodinama 13 000 žmogaus ūgio beveik neviršijančių medelių, nuo kurių jau antraisiais trečiaisiais metais po pasodinimo surenkama po dešimt kilogramų kokybiškų obuolių. Tačiau taip žemaūgės obelaitės sodinamos tik eksperimentiniuose sklypuose, o versliniuose tarp jų vis dar išlaikomas vieno metro atstumas. Tad "tradiciniame" sode hektare pasodinama apie 3 000-4 000 medelių. Žemutinis tokių obelų vainikas formuojamas horizontaliai, o nosies aukštyje paliekamos tik nedidelės vaisinės šakelės. Taip nokstantys vaisiai gauna daugiausia saulės spindulių ir neužstoja šviesos vienas kitam. Žemaūgiai sodai neilgaamžiai, tačiau tai leidžia operatyviai keisti auginamas veisles ir porūšius prisitaikant prie rinkos poreikių. Visos operacijos, pradedant sodinimu, genėjimu ir derliaus nuėmimu, atliekamos tik rankiniu būdu, tad dabar sodininkams itin aktuali derliaus nuėmimo problema. Anksčiau vaisius, be etatinių darbuotojų, rudenį skindavo studentai ir laikinai samdomi apylinkių gyventojai, o dabar studentiškos talkos neberengiamos, be to, apylinkėse beliko labai mažai darbingų žmonių. Nemaža dalis kaimo jaunimo studijuoja miestuose ar išvyko uždarbiauti į užsienį, kur už tokį pat darbą mokama gerokai daugiau. Darbingi vyrai patraukė į statybas ar į kelių tiesimo darbus ir obuolių skinti taip pat nebenori. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis sodininkai prekybos tinklams obuolius teįsiūlo maždaug po 1,4 lito už kilogramą. Prekybininkams vis dar parankiau urmu gabenti vaisius iš užsienio, nei supirkti juos Lietuvoje.
Žvalgosi ispanai
Dėl šiemetinių oro sąlygų obuoliai noksta kiek vėliau, tad pagrindinis rudeninių veislių derliaus nuėmimas turėtų prasidėti pirmosios rugsėjo dekados pabaigoje. Tačiau vakariečiai jau dabar žvalgosi į mūsų obuolius, nes jie ten vertinami labiau nei išauginti Italijoje ar Ispanijoje. Pasirodo, mūsų klimato sąlygomis sunoksta kiek rūgštesni vaisiai, geriau tinkami perdirbimui. Iš mūsiškių obuolių išspaustos sultys maišomos su itin saldžiomis pietietiškomis sultimis ir taip gaunamas aukščiausios kokybės produktas.
