Mantas LIDEIKIS
Labai daug, ypač spaudoje, šnekama ir rašoma apie vagystes, nužudymus, narkotikus. Beveik neabejojame, jog išaiškinti šiuos nusikaltimus - tai pats didžiausias ir svarbiausias policijos darbas. Tačiau retai užsimename apie kitą, beje, žymiai sunkesnį ir sudėtingesnį policijos pareigūnų uždavinį - sutaikyti "kariaujančias" šeimas. Vien tik Vilniaus apskrityje kiekvienais metais "gesinti" vadinamųjų buitinių konfliktų policininkai vyksta beveik dešimt tūkstančių kartų. Panašūs skaičiai ir kituose šalies regionuose. Todėl paprasti patruliai, kurie pirmiausiai ir susiduria su konfliktuojančiomis pusėmis, juokais sako, jog daug mieliau sutiktų sėdėti kabinete ir aiškintis nužudymo detales, negu vis atsidurti tarp dviejų "girnapusių" - susikivirčijusio vyro ir žmonos. Paradoksas - iškvietimų labai daug, o rezultato kaip ir nematyti. Mat beveik niekada šeimoje kilusi dažnai kruvina nesantaika nepasiekia teismo. Žinoma, tik jeigu tai ne skyrybų arba kita baudžiamoji byla, susijusi su sunkiu kūno sužalojimu arba nužudymu. O taip yra dėl to, kad dažnai auka tapęs vienas iš šeimos narių atsisako savo skriaudėjui pareikšti kaltinimus.
Laukia, kol mušeika susitupės
Policininkai sako, kad smurtas šeimoje yra ypač žiaurus. Jis užima antrą vietą po kalėjimo ir paliečia beveik kas trečią mūsų šalies gyventojų šeimą. Tačiau dažniausiai smurtas šeimoje įsivaizduojamas kaip privatus šeimos reikalas, į kurį nedera kištis nei draugams, nei giminėms, nei kitiems artimiesiems. Prisipažinkime, kad ne sykį, išgirdę net ir apie gana "aštrius" nesutarimus tarp gerai pažįstamų sutuoktinių, pasakome sau ir kitiems - tai jų reikalai, patys ir išspręs. Moteris išsigydys mėlynes, vyras - nagais "išakėtą" veidą, ir vėl viskas bus gerai.
Beje, neretai smurto aukos pačios yra linkusios slėpti nuo aplinkinių tikrąsias šito priežastis, mat bijo viešo pasmerkimo, "daug išmanančiųjų" patarimų, gėdos ir pažeminimo. Savo skriaudikams vyrams moterys retai tesutinka iškelti bylas, mat, kaip pačios sako, nori išsaugoti šeimą, vis dar viliasi, kad vyriškis "susitupės" arba mušeika paprasčiausiai yra vienintelis pajamų šaltinis. Metrikacinė statistika iš tiesų įspūdinga - kasmet Lietuvoje santuoką nutraukia apie 15 000 porų. Šimtui susituokusiųjų tenka apie 60 išsiskyrusių porų. Taigi Lietuva - tikras išsituokėlių kraštas. Ir iš tiesų pernelyg nenustembame sužinoję, jog mūsų pažįstamas šeimos židinį kuria jau su trečia. Arba netrenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus žinia apie artimų giminių arba gerų draugų skyrybas. O neretai palingavę galvas pasakome viską žinančio orakulo balsu, kad šito tikrai buvo galima tikėtis. Kodėl? O todėl, kad Juziokas be paliovos butelį glostė, o vėliau iš meilės Marytei šonus velėjo.
Deja, viskas yra kur kas rimčiau. Ir labai dažnai sutuoktinių namai tampa ištisu kovos lauku, kuriame, kaip ir tikrame kare, nugalėtojų beveik nebūna. Kartais šios kovos, trunkančios metų metus, baigiasi rimtu kraujo praliejimu, o neretai ir vieno iš sutuoktinių mirtimi. Nesvarbu, į kurį policijos komisariatą beužsuktum, beveik visuose išgirsi kaip du vandens lašai panašių istorijų. Svarbiausi jų dalyviai - vyrai, žmonos ir, žinoma, policininkai. Liūdna, kai tokių istorijų herojais tampa ir vaikai.
Virpėdavo kaip drebulė
Du trečdaliai moterų, kurios nutaria išsiskirti su savo sutuoktiniu, kaip svarbiausią skyrybų priežastį nurodo prieš šeimą vyro naudojamą fizinį ar psichologinį smurtą. Jonavoje gyvenanti 37 metų Laima Š. išsiskyrė vos prieš metus. Tačiau moteris ir iki šiol krūpčioja, kai naktį staiga trinkteli durys, kas nors subilda ar netikėtai stukteli.
- Aš nežinau, kas yra sunkiau - ar laukti, kol vyras tave pradės mušti, ar būti jo sumuštai ir pažemintai. Mes su Mariumi išgyvenom drauge septynerius metus ir beveik visą tą laiką po rūbais nešiojau sumušimų žymes ir mėlynes. Vyro smurtas prasidėjo beveik iš karto po vestuvių. Išgėręs jis būdavo agresyvus - tą mačiau dar prieš susituokiant. Bet kaip moteris tikėjau, kad santuoka jį gali padaryti kitokį. Deja, viskas išėjo atvirkščiai. Jis nebuvo nei girtuoklis, nei degradavęs, toks nėra ir dabar. Tačiau tiesiog nesugeba kitaip elgtis. O jei išgeria - geriau jam nesipainiok po kojomis. Bet kur tu pasidėsi, kai gyveni dviejų kambarių bute? Baisiausia, kai jis grįždavo naktį, kažkur prisidaužęs su draugais. Uždegdavo šviesas, daužydavosi po kambarius, mane ir mūsų sūnų, nepaaiškinęs, ko nori, versdavo iš lovos. Tuomet net nereikėdavo smūgių - virpėti nuo patirto streso visą kitą diena pakakdavo ir to. Kiekgi galima tverti? - atvirai kalbėjo Laima.
Gauti į dantis - normalu
Kai kurios moterys yra linkusios manyti, kad tokie santykiai - netgi normalūs. Pakalbinta Jonavos rajono Batėgalos kaimo gyventoja Birutė sakė seniai susitaikiusi su "savo girtuoklio" priekabėmis. 57 metų mažiaus moteriškė santuokoje su beveik vienmečiu vyru gyvena 22 metus.
- O kaip tu galvoji? Visko būna, - į klausimą apie šeimyninį gyvenimą atsakė batėgališkė. - Yra tekę paragauti vyro kumščių ne sykį. Ypač kai išgėręs būna. Nepatiko kas - ir žiebs į dantis! Apatinius priekinius vieną sykį ir išmušė. O kartais kumščių per mažai pasirodo, tuomet ir su diržo sagtele pašventina, ir su šluotkočiu. Randų turiu kaip geras karys.
Paklausta, ar kada nors mėgino kreiptis į policiją, moteris nusijuokia - ne pareigūnams šeimyninius reikalus spręsti. Šeima jau kaip nors ir pati išsiaiškins. Deja, niekas taip gerai kaip policininkai nežino, kad šeimyninių konfliktų aukoms yra labai sunku padėti. Dabartiniai Lietuvos įstatymai labai menkai tepadeda užkirsti kelią smurtui šeimoje.
Moteris turi būti mušama?!.
Smurtui keroti padeda ir visuomenėje gajos tam tikros nuostatos. Dar ir šiandien sutiksime vyrų, kurie tvirtai įsitikinę, kad mušti moterį yra normalu. Esą tik taip ją galima padaryti švelnesnę, paklusnesnę, "atjunkyti" nuo kitų... Teisininkai, savo praktikoje susiduriantys su smurtaujančiais vyrais, žino daugybę šių pasiteisinimų, kodėl prieš moterį pakėlė ranką. Vieni tikina, kad žmona turi meilužį ir už tai ją baudžia, kiti - atvirkščiai, sako patys radę kitą moterį ir nebenorintys gyventi su savo teisėtąja. Dar vieni gailisi to, ką padarė, ir žada pasitaisyti, o yra ir tokių, kurie gavę spyrį į minkštąją darbe ar šiaip susilaukę nemalonumų, savo pyktį išlieja namuose.
Kartais sutuoktinių tarpusavio kovos baigiasi tragiškai. Prieš keletą metų Klaipėdos teisėsaugininkai narpliojo nužudymo bylą. Susipykus neblaivus vyras kauptuko kirčiais, kumščių smūgiais ir spyriais labai žiauriai nužudė savo žmoną. Pareigūnams jis papasakojo, jog barnis tarp jų kilo einant iš laukų, kuriuose dirbo, į namus. Pusiaukelėje moteris užsiožiavo ir nebenorėjo sutuoktinio klausyti, atsisakė eiti namo. Tada šis stvėrė ją už rankos ir ėmė tempti. Žmona išsitraukė peilį ir ėmė grasinti. O kai jau nutiko taip, vyras pademonstravo savo jėgą ir moterį be gailesčio sutalžė. Maža to, baigęs mušti nuplėšė nuo žmonos drabužius - kad ši niekur nepabėgtų - ir paliko. Pats grįžo namo ir atsigulė miegoti. O kai rytą greta savęs žmonos neaptiko, nusiuntė sūnų ieškoti - šis ją ir rado sumušimo vietoje jau nebegyvą.
Žmonos kelia galvas
Tačiau dažnai skolingos nelieka ir žmonos. Užguitos sutuoktinių, gindamosi (žinoma, neretai taip pat atitinkamai išgėrusios), jos neretai stveriasi peilio ar kito įrankio ir pasiunčia savo vyrelį Anapilin. Keptuvė ar kočėlas nekaltas ginklas tik anekdotuose. Iš tiesų su tokiais gavus per galvą, kojas pakratyti galima labai lengvai.
Kaip tik šiomis dienomis Panevėžio apygardos teismas 6 metus kalėti už sugyventinio Giedriaus nužudymą nuteisė kaunietę Liną Šaulytę (27 m.). Apsvaigusi nuo alkoholio mergina pernai spalio 18-osios vakare, bijodama būti sužalota ar nužudyta savo draugo, dūrė šiam peiliu į šoną. Sužalojimas buvo mirtinas.
Teisme Lina pasakojo, kad belošiant kortomis ir begeriant alų su draugais, jos sugyventinis ėmė priekaištauti dėl kažkokių vyrų, paskui puolė muštis. Konfliktas kuriam laikui nurimo, bet nuėjus miegoti, vėl viskas prasidėjo iš naujo. L. Šaulytė buvo mušama, išmesta į koridorių, tampoma už plaukų. Ji teigia, kad jos sugyventinis turėjo rankose peilį, o kai ji bandė nustumti į šalį, peilis iškrito iš neblaivaus sugyventinio rankos. Štai tada Lina pagriebė peilį nuo grindų ir dūrė jam į šoną.
L. Šaulytė teismo nuosprendį žada apskųsti, nes jos sugyventinis buvo pavydus ir ją dažnai mušdavo. Savaitę prieš konfliktą, pasibaigusį sugyventinio mirtimi, G. Balčiūnas metė į merginą peilį ir sužalojo jai koją.
Sulaiko ir vėl išleidžia
Tikrasis smurto prieš moterį mastas niekuomet nebus tiksliai žinomas, mat į policiją dėl patiriamo smurto kreiptis išdrįsta tik viena moteris iš dešimties. O ir patys policininkai nelabai daug ką gali padaryti. Iškviesti į "karo zoną" jie geriausiu atveju smurtautoją išsiveda ir patupdo už geležinių durų porai trejetui valandų, bet po to vis tiek tenka paleisti. Kenčiančioms nuo sutuoktinių ar gyvenimo draugų smurto moterims šiandien tegalima patarti tik kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Todėl policininkai sako, kad tai ne vien policijos problema. Šią situaciją spręsti turėtų ir psichologai bei socialinių paslaugų institucijos.
Žinoma, kai kuriuose didžiuosiuose miestuose jau yra įkurti centrai, kurie rūpinasi šios problemos sprendimu. Tačiau iki šiolei iš esmės pasikeitę labai ne daug kas. Dažnai smurtas gimdo smurtą. Tokie santykiai tarsi paveldimi. Tarp moterų, augusių šeimose, kuriose nebuvo smurtaujama, vėliau smurtą nuo savo vyrų patyrė tik 13 procentų žmonų. Tuo tarpu moterys, kurių tėvai smurtavo, nuo savo vyrų taip pat kentėjo žymiai dažniau - net 46 procentais. Kodėl taip yra? Manoma, kad neretai tokios moterys, nemokėdamos spręsti vidinių šeimos problemų, pačios tarsi užsitraukia audros debesį. Ugnies be dūmų nebūna, todėl ir moterys prisišaukia vyrų kumščių šiems nuolat gadindamos kraują - tu šioks, tu anoks, tu mažai uždirbti, tu laiku namo negrįžti ir pan.
Deja, smurtas būdingas ne tik asocialių ar tamsių žmonių šeimoms. Jis vienodai lygiai iškeroja ir vadinamosiose inteligentiškose šeimose. Paminėsime, jog mūsų minėta Laima Š. yra gydytoja. Jos buvęs vyras - aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus. Viešumoje iš pažiūros ideali pora namuose gali virsti sunkiai beatpažįstama tarpusavyje žiauriai besigrumiančia šeima.
Projektas "Netylėk"
Vilniaus miesto savivaldybė drauge su Bendrosios pagalbos centru prie LR Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu, Vilniaus universiteto Teisės klinika ir kitais partneriais pradeda projektą "Netylėk", skirtą moterims patiriančioms smurtą. Projektu bus siekiama raginti moteris, patiriančias smurtą, netylėti ir kreiptis pagalbos. Taip pat bus siekiama stiprinti atsakingų institucijų bendradarbiavimą sprendžiant smurto prieš moteris problemą bei didinti visuomenės informuotumą apie pagalbą, kurią teikia įvairios institucijos moterims, patiriančioms smurtą. "Esu dėkingas visoms institucijoms ir organizacijoms, kurios prisideda prie Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyvos sutelkus pastangas padėti moterims, patiriančioms smurtą. Tikiu, jog pajutusios, kad galima sulaukti realios pagalbos, kai šeimą ištinka krizė, moterys tikrai nebetylės. Tikiu, kad projektas bus sėkmingas, ir moterys Vilniuje jausis saugiai", - surengtos spaudos konferencijos metu sakė sostinės meras Artūras Zuokas, paraginęs ir kitas Lietuvos savivaldybes imtis iniciatyvos spręsti smurto prieš moteris problemą.
Projekte "Netylėk" bus dirbama keliomis kryptimis. Bus teikiama reali pagalba moterims, patiriančioms smurtą: į šeimas, kuriose smurtaujama, vyks policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, apie smurto atvejus pagalbos telefono 112 darbuotojai informuos socialinius darbuotojus, Socialinės paramos centre bus teikiamos konsultacinės paslaugos moterims, patyrusioms smurtą, o VU Teisės klinika nemokamai teiks konsultacijas dėl teisinių problemos sprendimo būdų. Taip pat bus vykdoma informacinė kampanija, kurios metu visuomenė bus informuojama apie smurtą prieš moteris bei visas jo pasekmes, bus pristatomos priemonės, kaip problemą spręsti, rengiami įvairūs renginiai.
