LIEPOS 13-TOJI - JUODASIS PENKTADIENIS .............................................................
Tryliktąją - per plauką nuo mirties
- Kai mėnesio 13-toji diena sutampa su penktadieniu, būk budrus ir iš pat ryto nusispjauk per petį ar pabelsk į medį, nes tai tikrai juodasis penktadienis, galintis atnešti rimtų nemalonumų - taip dabar manau pati ir dar kitiems pasakau, - apie tik kelis kartus per metus pasitaikančius "juoduosius penktadienius" sako Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistė RŪTA ŠAKNAITIENĖ, šių metų balandžio 13-ąją buvusi per plauką nuo mirties, kai, jai su kolege Rita Strazdiene lankantis vienoje probleminėje šeimoje, 22 metų šeimos pirmagimis Mantas abi moteris apstumdė, apspardė, o Rūtai jau buvo pasiruošęs durti peiliu, tačiau sužalojo tik ranką, nes moteris sugebėjo lemiamu momentu sulaikyti įtūžusio jaunuolio ranką ir, laimei, tuoj pat sulaukė policininkų pagalbos.
- Tokia prietaringa buvote visada?
- Ne, visokie horoskopai, burtai, skaičių magija - ne mano "arkliukas". Atvirkščiai: skaičius "13" man buvo džiaugsmą ir smagią nuotaiką nešantis skaičius, nes amžiną atilsį mano tėvelis buvo Antanas, tad birželio 13-oji mūsų šeimoje visada būdavo šventė ir tą skaičių kažkaip išgarbino. Dėl Antaninių "13" man visuomet asocijuodavosi tik su rožėmis, dovanotomis tėčiui. Po to, kai buvau parmesta to jaunuolio ir mačiau jo nežmonišką pyktį spinduliuojančias akis bei iškeltą peilį, "13" man išties tapo juodosios magijos skaičiumi. Magiškiausia, kad apie tuos "juoduosius penktadienius" anksčiau aš tarsi nieko ir negirdėdavau - tiesiog nekreipdavau dėmesio, o tądien, susiruošusi su kolege važiuoti į probleminę šeimą pagal skundą, sutikau marijampolietę Klevą, save laikančią ragana ir subūrusią mieste raganų klubą. Ji perspėjo mane, kad būčiau dėmesinga ir atsargi. Į tokią repliką atsakiau juoku. Kleva visai rimtai pakartojo įspėjimą ir dar pasidžiaugė, kad tądien buvo ne pilnatis - esą jau tada tai tikrai "dirba" magiškosios jėgos. Kai po kiek laiko vėl sutikau Klevą, man beliko pripažinti, jog ji buvo teisi.
- Jus užpuolusiam ir sužalojusiam jaunuoliui grėsė teismo bausmė, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas?
- Taip, nutrauktas, nes mes atleidome, dovanojome Mantui. Tai leidžia įstatymas. Aš iš karto sakiau, kad nelinkiu vaikinui kalėjimo duonos, nes esu nekerštinga, tik norėjau, kad Mantas būtų teisiamas - atsakytų už savo poelgį. Paskui užsitraukė mano rankoje susiūtos žaizdos, kelias savaites trukęs gydymas apramino juodas mintis, labai maloniai nuteikė net ir visai nepažįstamų, svetimų žmonių šilti žodžiai, dėmesys mums. Žodžiu, laikas padarė savo. Tą šeimą mes pažįstame jau seniai ir žinome, kad visi keturi vaikai joje kenčia tik dėl išsituokusių tėvų principų ir nesibaigiančios nesantaikos. Mantas - mąstantis vaikinas, tik prislėgtas, uždaro būdo. Kas jam tąkart pasidarė, kai keikdamas puolė mus vyti lauk ir griebėsi peilio, dabar ir jis pats negali paaiškinti. Anksčiau neteistas, niekam neužkliuvęs jaunuolis savo poelgiu visus labai nustebino. Nebenorėjome, kad jo gyvenimą sugadintų teistumas. Kai Mantas, lydimas mamos, po kiek laiko atėjo pas mus į darbą atsiprašyti, jis negalėjo paslėpti savo vidinės būsenos: virpėjo, drebėjo, pripažino nerandantis protingų žodžių savo atsiprašymui, graudinosi. Kodėl jam per tą incidentą neužteko riktelėti: "Eikit, tetos, po velnių!", jis negalėjo paaiškinti. Po to atsiprašymo pokalbio dar kartą apgalvojome viską su kolege Rita ir jaunuoliui atleidome. Jaunas gi - ne taip turi prasidėti jo savarankiškas gyvenimas. Dabar tik pasvarstome, ar tikrai gerai padarėme, ir tyliai palinkime, kad Mantui ši gyvenimo pamoka pasitarnautų ateityte - kad jis nesukluptų antrąkart ir mūsų atleidimo nepriimtų kaip nebaudžiamumo. Norime, kad jis būtų sveikas ir laimingas, manau, jog jis suprato, ką negerai padaręs.
- Po to incidento, skandalingai nuvilnijusio per kone visas Lietuvos žiniasklaidos priemones, sukruto atsakingi šalies valdžios atstovai, susidomėti VTAS darbuotojų kasdienybe ir saugumu ragino valdžią ir šalies Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Gal jau kas nors pasikeitė?
- Kontrolierė teisingai pasiūlė prilyginti mūsų, besilankančiųjų probleminėse šeimose, kur bet kuriuo momentu gali patirti girto, įtūžusio, nemąstančio asmens išpuolį, darbą policijos pareigūnų darbui, užtikrinti socialines garantijas nukentėjus. Gal apie tai bus svarstoma aukščiausiose valdžios institucijose. Po įvykio mus pagaliau apdraudė nuo traumų darbe - tai vis šis tas. Tik apmaudu, kad pas mus turbūt visose gyvenimo srityse seniai reikalingų žingsnių griebiamasi tik po to, kai įvyksta kokia nors nelaimė ar net tragedija.
- Po to balandžio "juodojo penktadienio" jūsų kolegos viešai kalbėjo, jog daugiau nebevaikščiosite po problemines šeimas. Taip ir yra?
- Vaikštau, vaikštau - tik gal kiek rečiau. Gydžiausi, ilsėjausi smagioje kelionėje - sugrįžo šviesios mintys. Jau nesivaidena iškeltas peilis, jau nesidairau gresiančio pavojaus iš už kiekvieno kampo, lyg ir nebejaučiu baimės. Tuokart sukrėtimą kartu patyrusi kolegė Rita - irgi atsigavusi. Dirbame toliau. Kartais penktadieniais nusijuokiu, kad šiandien manęs tai tikrai niekur niekas net jėga nebeišsiųs. Be humoro būtų sunkiau gyventi.
- Tai dabar, kai kalbamės "juodojo penktadienio" išvakarėse, liepos 13-osios gal nebesibaiminate?
- Būsiu atvira - baiminuosi. Kaip ten bebūtų, bet raganos Klevos įspėjimą prisimenu. Žinau: "juodasis penktadienis" - reikia pasisaugoti. Juk jų ne tiek daug būna per metus. Kai saugaisi, tai ir apsaugotas esi. O gal man apskritai šiais metais reikia būti budresnei ir atsargesnei - juk tryliktus metus dirbu šioje tarnyboje? Ir nusispjauti - tpfu, tpfu, tpfu...
- To jums ir linkime.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Nuotrauka iš redakcijos archyvo:
- Rūta Šaknaitienė po išpuolio tapo prietaringa
