Balandžio 4 dieną sukanka 75 metai, kai gimė iškilus lietuvių politinis mąstytojas Aleksandras Štromas (1931-1999). Teisininko, kriminologo, politinio analitiko ir politinės kaitos teoretiko Aleksandro Štromo kūrybinis ir idėjinis palikimas šiandien išryškėja kaip iškilus Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Rytų bei Vidurio Europos idėjų istorijos reiškinys.
Neįtikėtinos biografijos žmogus, kurio gyvenimo istorija atveria visas XX amžiaus politines dramas ir sykiu praėjusiojo šimtmečio Lietuvos istorijos panoramą, Štromas išeivijoje ir Lietuvoje pagarsėjo kaip vienas iš keleto politinių analitikų visame pasaulyje, kurie tikėjo Sovietų Sąjungos ir tarptautinės komunizmo sistemos žlugimu.
Biografijoje sutilpusi epocha
Aleksandras Štromas gimė Kaune 1931 metų balandžio 4 dieną. Tuomet jau būdamas dvikalbis vaikas – lietuvių ir rusų buvo jo gimtosios kalbos – jis lankė katalikišką ateitininkų gimnaziją Kaune, kur tarp jo klasės draugų buvo Vytautas Kavolis ir Julius Šmulkštys.
Po to, kai 1973 metais Štromas buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos, šie gyvenimo draugai nuo mokyklos suolo susitikdavo kasmet, nes Štromas prisijungė prie „Santaros-Šviesos“ ir ėmė dalyvauti jos metinėse konferencijose Jungtinėse Valstijose. Štromas ir Kavolis paauglystės sulaukė vokiečių okupacijos metais, kai Europoje dėjosi siaubingiausi XX a. įvykiai. Štromas savo tėvynėje matė abiejų totalitarinių režimų susidūrimą.
1941-1943 metais Aleksandras Štromas kartu su kitais šeimos nariais buvo uždarytas Vilijampolės gete ir koncentracijos stovykloje prie Kauno. 1943 metais jis tiesiog per stebuklą ištrūko iš koncentracijos stovyklos. Štromas ir jo sesuo Margarita išgyveno holokaustą, bet jų motina mirė Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1943-1944 metais, slepiamas ir gelbstimas lietuvių krikščionių, Marijos ir Antano Macenavičių šeimos, Štromas gyveno Kaune.
Po karo jį į savo šeimą priėmė Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, ir jo žmona Mira Bordonaitė. Bet jų keliai greitai išsiskyrė. Per karą palankiai žiūrėjęs į Raudonąją armiją ir į „teisingą visuotinės laisvės ir teisingumo idėją“, po Stalino mirties 1953 metais Štromas kardinaliai pakeitė savo požiūrį į marksizmo-leninizmo teoriją ir praktiką.
Kai 1956 metais Chruščiovas savo pranešime per Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimą pasmerkė „Stalino epochos nusikaltimus“ ir patį stalinizmą kaip piktybišką asmens kulto formą, daugelis jaunų idealistų buvo sukrėsti. Kai kurie dar tikėjo, kad galimas socializmas žmogišku veidu – tai buvo didingas, nors netesėtas ir todėl melagingas, Chruščiovo atšilimo politikos pažadas.
Štromas buvo tarp tų, kurie nusprendė žengti politinės kitamanystės keliu – pasmerkė režimo nusikalstamą bei cinišką prigimtį ir reikalavo gerbti sąžinės laisvę bei žmogaus teises apskritai. Vėliau jo naujosios politinės pažiūros smarkiai nuvylė Sniečkų, kurio garbei reikia pripažinti, kad jis pasistengė suprasti ir toleruoti Štromo egzistencinį pasirinkimą.
Štromo odisėja prasidėjo 1948 metais, kai, pastudijavęs akademinius metus (1947–1948) Vilniaus universitete, jis buvo priimtas į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Baigęs šį universitetą 1952 metais, kurį laiką Štromas dirbo Lietuvoje advokatu ir neetatiniu dėstytoju įvairiose aukštosiose mokyklose.
1955–1959 metais studijavo aspirantūroje ir dirbo mokslinį darbą Visasąjunginiame teisės mokslų tyrimo institute ir Priešakinių teisės tyrimų institute Maskvoje. Nuo 1959 iki 1973 metų Štromas dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, katedros vedėju, direktoriumi ir docentu įvairiuose teisės mokslo ir švietimo institucijose Vilniuje, Ivanove ir Maskvoje.
Tai buvo lemiamas jo gyvenimo laikotarpis: jis aktyviai bendradarbiavo su iškiliausiais Sovietų Sąjungos disidentais. Štromas ir Tomas Venclova tapo draugais visam gyvenimui. Štromui didelį poveikį padarė Renesanso literatūros ir Šekspyro žinovas Leonidas Pinskis, filosofas ir Rytų kultūrų žinovas Grigorijus Pomerancas. Taip pat Štromas asmeniškai pažinojo Andrejų Sacharovą, Jeleną Boner, Andrejų Siniavskį, Julijų Danielį ir Vladimirą Bukovskį – kartais su jais bendradarbiaudavo. Aleksandras Galičius ir Aleksandras Ginzburgas buvo jo artimi draugai.
Akademinė ir politinė odisėja
Patyręs politinį persekiojimą dėl savo disidentinės veiklos, Štromas galiausiai turėjo patirti su savo politinio ir moralinio pasirinkimo padarinius. 1973 metais jis buvo priverstas išvykti iš Sovietų Sąjungos. Štromas pasirinko Jungtinę Karalystę, kur gyveno jo sesuo (vėliau gavusi ledi titulą) Margaret Kagan. Ten jis pradėjo antrąją akademinę karjerą. Nuo 1974 metų iki 1977 metų Štromas buvo Taikos studijų vyresnysis mokslinis bendradarbis Bradfordo universiteto Taikos studijų koledže.
Nepaisant jo akademinės kvalifikacijos ir gabumų, jis negavo nuolatinio etato. Be abejo, dėl savo atvirai reiškiamo antikomunizmo ir kritiško požiūrio į Vakarų taikos judėjimą (taip pat ir į naująją akademinę taikos studijų discipliną) jis buvo gana neparankus naujosios katedros narys. Be to, Štromui užsibuvus universitete, galėjo kilti pavojus universiteto sutarčiai su Sovietų Sąjungos akademinėmis institucijomis dėl rusų kalbos studentų mainų programos. Reikia nepamiršti, kad Štromas buvo žinomas disidentas, jis dažnai kalbėdavo per Laisvės ir Laisvosios Europos radiją ir buvo ypač juodinamas oficialioje Lietuvos žiniasklaidoje.
Tačiau jo talentas netrukus buvo realizuotas kitur. Garsus britų politologas Davidas Marquandas Štromą priėmė į gana tradicišką katedrą, kurią jis įsteigė Salfordo universitete, grįžęs iš Briuselio (kur buvo Royaus Jenkinso dešinioji ranka Europos komisijoje). Nuo 1978 metų iki 1983 metų Štromas dirbo politologijos dėstytoju Salfordo universiteto Sociologijos ir politikos studijų (1978–1981) bei Politikos ir šių laikų istorijos (1981–1983) katedrose. 1983 metais jis buvo paskirtas docentu. 1989 metais Štromas persikėlė į Jungtines Valstijas, kur gavo nuolatinę politologijos profesoriaus vietą Hillsdale’o koledže Mičigano valstijoje.
Štromas buvo daugelio Britanijos ir tarptautinių mokslo draugijų bei asociacijų narys, įgijo pasaulinį pripažinimą ir bendradarbiavo su daugeliu iškilių britų politikos teoretikų ir visuomenės mokslo atstovų, pvz., Leszeku Kołakowskiu, Archie Brownu, Kennethu Minogue’u, Davidu Marquandu ir Bhikhu Parekhu. Tarp ryškiausių Jungtinių Valstijų akademikų, kuriuos jis galėjo vadinti savo draugais, buvo Sidney Hookas, Robertas Conquestas, Mortonas Kaplanas, Robertas Faulkneris, Davidas Singeris ir daugelis kitų. Štromas taip pat turėjo kviestinių ir garbės funkcijų Čikagos universitete, Stanfordo universitete, Bostono koledže ir Dangun ėmimo [Assumption] koledže (JAV).
Vos atvykęs į Didžiąją Britaniją, Štromas paskaitose, straipsniuose ir pasisakymuose per radiją ėmė kalbėti apie neišvengiamą Sovietų Sąjungos žlugimą. Savo analizę grįsdamas prielaida, kad komunizmas tiesiog negali pasiūlyti jokios gyvybingos socialinės ir moralinės sanklodos, jis pateikė gausybę pavyzdžių, liudijančių idėjinį ir moralinį marksizmo-leninizmo bankrotą Sovietų Sąjungoje.
Komunizmo kracho pranašystė ir Vakarų provincializmo kritika
Britanijos publika tikriausiai apstulbo sužinojusi, kad Sovietų Sąjungoje niekas rimtai nežiūri į marksizmą-leninizmą. Didžioji dauguma sovietinės inteligentijos, kaip pabrėžė Štromas, įgudo žaisti ideologines slėpynes, nuolat grumdamasi su sovietine naujakalbe bei cenzūra ir naudodama Ezopo kalbą bei rafinuotas literatūrines priemones, kad išlaikytų bent kokį padorumą smegenų plovimo ir ciniško melo aplinkoje. Tai neatitiko Vakaruose susiformavusio Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos intelektualo įvaizdžio – esą tai arba kvailys ir vienai idėjai atsidavęs fanatikas, arba ciniškas oportunistas.
Štromas buvo įsitikinęs, kad sovietinės imperijos suirimo nereikės ilgai laukti, ir nuolat pabrėždavo, kad Vakarų uždavinys – pasiruošti tokiam fundamentaliam pasaulio istorijos pokyčiui. Nors šiuo atžvilgiu pagarbiai paminėtinas ir dr. Reinas Taagepera, politologijos profesorius Kalifornijos universitete Los Andžele, estų išeivijos Jungtinėse Valstijose mokslininkas, Štromas buvo vienintelis pasaulyje politologas, kuris jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje empiriškai neapčiuopiamą Sovietų Sąjungos dezintegraciją laikė vykstančiu procesu. Komunizmo žlugimas 1991 metais – didelis iššūkis Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos dominuojantiems politologams – Štromui atrodė tik kaip dalis pamatinio pasaulio sanklodos pokyčio, kurį jis numatė ir išpranašavo.
Štromo antikomunizmas, kaip ir jo nekompromisinė kova su sovietiniu totalitarizmu, kurį jis atvirai aiškino kaip nusikaltimą žmogaus asmenybei, istoriškai įsišaknijusioms bei kultūriškai susiformavusioms bendruomenėms ir žmoniškumui, turėjo sudėtingų padarinių jo akademinei karjerai ir reputacijai tarp kitų politologų.
Kairiųjų dominuojamame politologijos pasaulyje Štromo idėjos dažnai būdavo iškraipomos ir klaidingai aiškinamos, jį apšaukdavo „reakcionieriumi“ ir „dešiniuoju vanagu“. Iš tikrųjų jis toks nebuvo. Esmė ta, kad Štromo polinkis negailestingai demaskuoti aklumą ir naivumą kolegų, kalbančių apie komunizmo, kaip svarbios alternatyvios ar net konkuruojančios civilizacijos, tariamą humaniškumą bei teisingumą, taip pat jo smarkūs išpuoliai prieš dvilypius standartus vertinant nacionalsocializmą ir komunizmą daug ką erzino. Užtenka prisiminti Štromo puikią iškalbą ir mėgavimąsi savo sąmoningomis provokacijomis bei iššūkiais.
Nelabai buvo pagrindo laikyti Štromą užsispyrusiu liberalių vertybių kritiku. Taip, jis jautė simpatiją racionalioms bei nuosaikioms dešiniosioms politinėms jėgoms ir konservatyviai politinei minčiai, kurią jis laikė labiau įsišaknijusia istorijoje ir sveiko proto filosofijoje. Tačiau mažai kas suvokia, kad Štromas turėjo labai liberalų ir kilnų požiūrį į nacionalizmą, tapatybės politiką bei savivokos būdus ir, žinoma, apskritai pasižymėjo Vidurio ir Rytų Europos intelektiniu bei moraliniu jautrumu. Geriausiai Štromą galima apibūdinti kaip liberalų konservatorių.
Jis niekam nenusileido sugebėjimu iššifruoti Vidurio ir Rytų Europos sąmonės, politikos bei kultūros simbolinius kodus ir interpretacinius pustonius. Gerai išmanydamas daugelį kalbų ir kultūrų, jis nuodugniai išgvildeno kiekvieną Vidurio ir Rytų Europai būdingos kovos už laisvė ir apsisprendimą aspektą.
Štromas buvo stulbinamai produktyvus autorius, parašė gausybę monografijų, knygų skyrių, straipsnių ir esė; turbūt geriausiai išliks jo pamatinės studijos, gvildenančios politines permainas Sovietų Sąjungoje: Political Change and Social Development: The Case of the Soviet Union („Politinės permainos ir socialinė raida: Sovietų Sąjungos atvejis“) ir didžiulės apimties The Soviet Union and the Challenge of the Future („Sovietų Sąjunga ir ateities iššūkis“; 4 tomai, sudaryta kartu su Mortonu Kaplanu), taip pat jo nepranokstami straipsniai apie sovietų disidentus ir apie politinę kitamanystę Pabaltijo šalyse. Kartu Štromas pateikė svarų indėlį į kriminologiją ir teismo ekspertizės mokslą – tai buvo jo kompetencijos ir laimėjimų sritis Sovietų Sąjungoje.
Įvairių bendraujančių tapatybių asmenybė ir Lietuvos patriotas
Žmogus, išgyvenęs holokaustą, disidentas ir intelektualas ikonoklastas, Štromas visą gyvenimą išliko atvira, įvairių bendraujančių tapatybių asmenybė. Kavolio žodžiai apie tapatybę kaip dialogu grindžiamą savęs atradimo ir Kito atradimo karkasą Štromui puikiai tinka.
Štromas save laikė ir žydu, ir lietuviu – toks tapatybės pavyzdys gerai pažįstamas ir suprantamas Vidurio ir Rytų Europos žydams, nors retenybė nacionalistinėje Europoje, persmelktoje vienintelės tapatybės ir vieno lojalumo idėjos. Kartu jam buvo labai artima rusų literatūra ir kultūros istorija. Nors ir labai prisirišęs prie gimtosios Lietuvos ir aistringai tapatindamasis su Vidurio ir Rytų Europa, Štromas vertino daugelį Amerikos politikos bei intelektinės kultūros ypatybių, taip pat su pasigėrėjimu ir šiltais jausmais žvelgė į Didžiąją Britaniją.
Su didžiule erudicija ir tarpdisciplininiais talentais Štromas tapo netipišku politologu. Jo gebėjimas, atsiskleidęs labai jauname amžiuje, mintinai deklamuoti anglų, prancūzų, rusų ir lietuvių poezijos šedevrus, taip pat bendras pasaulio literatūros, teatro ir kitų menų išmanymas stulbino ir žavėjo jo kolegas bei draugus. Jo filosofijos ir sociologijos žinios buvo aukščiausio lygio. Tad nenuostabu, kad Štromo skvarbią socialinę ir politinę analizę dažnai papildydavo jo elegantiškos įžvalgos į sunkiai pagaunamus Vidurio ir Rytų Europos sąmonės bei kultūros reiškinius, nematomus vyraujančių politologų ir politikos analitikų žvilgsniui.
XX a. lietuvių intelektinėje kultūroje, taip pat ir tarp lietuvių išeivijos akademikų nebuvo kito tokio lygio politikos filosofo. Aleksandras Štromas priklauso garbingai įžymių totalitarizmo, ideokratijos, smegenų plovimo ir manipuliacinio bendravimo kritikų draugijai, kuriai, be kitų, priskirtini Hannah Arendt, Karlas Jaspersas, Karlas R. Popperis, Raymond’as Aronas, Leszekas Kołakowskis ir Ernestas Gellneris, kurie akademiškai ir teoriškai darė tai, ką Jevgenijus Zamiatinas, George’as Orwellas, Arthuras Koestleris, Czesławas Miłoszas, Milanas Kundera ir Tomas Venclova nuveikė rašydami grožinę literatūrą, literatūros kritiką ir politines esė.
Per Štromo ryšius su „Santara-Šviesa“ užsimezgė dar viena svarbi pažintis, naujai nušviečianti jo vaidmenį svarbiausiuose Lietuvos politiniuose procesuose po 1990 metų. Labai gerai priimamas ir gerbiamas lietuvių diasporoje visame pasaulyje, Čikagoje Štromas tapo Valdo Adamkaus artimu patarėju ir draugu.
Štromas ragino Adamkų dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose ir nuolat darbavosi kaip jo patarėjas. Galų gale reikšminga ir tai, kad Štromas prisidėjo prie savo tėvynės naujos konstitucijos sukūrimo. Būdamas idėjų ir veiklos žmogus, Štromas sugebėjo susieti idėjų sferą su visuomenės reikalų sfera.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
