Mūsų žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta kritiškos gaidelės tolerancijos atžvilgiu. Pabrėžiamas vertybių susidūrimo ir idėjų kovos momentas nūdienos pasaulyje - o juk jis vargu ar suderinamas su visų idėjų ir vertybių toleravimu.
Dar dažniau Lietuvoje nuskamba mintis, jog tolerancija iš esmės yra ne kas kita, o paprasčiausias nesidomėjimas kitais ir abejingumas.
Darosi nejauku
Iškart turiu pasakyti, kad su kai kuriomis abejonėmis ir kritinėmis pastabomis aš visiškai sutinku. Tolerancijos sąvoką ištiko nepavydėtinas likimas.
Ji iš tiesų baigiama nuvalkioti besaikio ir iškreipto vartojimo Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos politikos ir kultūros funkcionierių naujakalbėje, kurioje ji virsta naujuoju raktažodžiu. Tai pradeda reikšti viską, kas tik susiję su dabartine Vakarų politine bei ideologine konjunktūra: patiems Vakarams priešišką multikultūralizmo ideologiją, besaikį Vakarų kultūros tradicijos neigimą, politinį korektiškumą, naujas rafinuotos politinės cenzūros grimasas visuomenėse.
Ir man, kultūriniam liberalui, darosi vis labiau nejauku matant, kaip diskredituojamas pats tolerancijos principas.
Kritikos baimės
Gyvename Europoje, kurioje šiuo metu gero tono požymiais tampa antiamerikanizmas, antisionizmo ar antiizraelietiškos pozicijos vualiu apgaubtas antisemitizmas ir atakos prieš krikščionybę.
Bet kokia kitų kultūrinių bendruomenių ir islamizmo kritika arba pasisakymas prieš tos pačios lyties asmenų santuokas laikomi rasizmu, islamofobija ir artėjimu prie fašizmo.
O absoliučių nesąmonių kalbėjimas apie Rytų Vidurio Europą ar Baltijos šalis kaip esą reakcingas, atsilikusias ir rusofobiškas šalis, Rusiją ar Kiniją laikant galima alternatyva JAV dominavimui pasaulyje, nūdienos Vakarų Europos akademiniuose sluoksniuose laikomi kone gero tono požymiu.
Todėl ir kyla būtinybė dar kartą aiškintis, kas gi yra tolerancija ir kaip ją apsaugoti nuo galutinės diskreditacijos ir sukarikatūrinimo.
Tolerancijos prasmė
Visų pirma reikia skirti du tolerancijos metmenis.
Egzistuoja tolerancija kaip teorinis principas, skelbiantis, kad žmogus nėra tobula būtybė, kaip nėra tobulas jo mąstymas ir kalba. Todėl negali būti ir tokių dalykų kaip neklystančios teorijos ar tobulos idėjos.
Šiuo požiūriu tolerancija remiasi paprasta prielaida, jog joks žmogus nėra savipakankamas.
Todėl jam reikia dialogo su kitais žmonėmis, kurie yra tokie pat unikalūs ir skirtingi.
Be to, kadangi kalba ir mąstymas nėra tobuli, už nuomones ir žodžius persekioti būtų barbariška.
Kita tolerancijos dimensija pabrėžia ne teoriją, o praktiką - žmonių skirtybių įsisąmoninimą ir jų priėmimą kaip gyvenimo faktą, kaip socialinės tikrovės aspektą, kurį neigti gali tik fanatikai.
Kadangi žmonės yra skirtingi, neišvengiamai skiriasi jų pasaulio vizijos ir tikėjimo interpretacijos, net jei jie ir priklauso tai pačiai dvasinei tradicijai. Pavyzdžiui, jei jie yra krikščionys.
Laisvė be ateizmo
1579 metų sausio 23 dieną Utrechto unijoje, paklojusioje pamatus nuo Ispanijos nepriklausomai Jungtinių Nyderlandų Respublikai, pirmą kartą Europos istorijoje buvo įteisinta pozicija, jog negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą.
Tai Nyderlandams leido tapti pirmąja šalimi Europoje, kurioje buvo įteisinta kitamanystė, kurioje nustota deginti eretikus ir raganas, religiškai ir politiškai persekioti kitamanius bei žydus.
Tiesa, ateizmas nebuvo toleruojamas, bet nė viena sekta nebuvo persekiojama.
Tolerancijos įtvirtinimui daug nusipelnė anglų filosofas Džonas Lokas (John Locke), 1689 metais paskelbęs savo garsųjį „Laišką apie toleranciją“.
Jame Dž.Lokas pabrėžė, kad tikėjimas neįmanomas be individualios valios akto ir meilės, todėl politine jėga spręsti tikėjimo problemų neįmanoma.
1763 metais pasirodė Voltero (Voltaire) „Traktatas apie toleranciją“, kurį iš esmės įkvėpė nekalto žmogaus brutalus persekiojimas ir nužudymas. Tai protestanto, hugenoto Žano Kalaso (Jean Calas) istorija, kuri sukrėtė Volterą ir įkvėpė jį parašyti šį traktatą.
Ž.Kalasas buvo Tulūzos pirklys, kurio vienas sūnų atsivertė į Romos katalikybę. Kitas jo sūnus buvo rastas miręs ir įtarimas iškart krito ant Žano Kalaso - esą jis sužinojo, jog ir antrasis sūnus norėjo tapti kataliku, ir todėl jį nužudė.
Kaip vėliau paaiškėjo, Ž.Kalaso sūnus nusižudė, bet teismas tuo nepatikėjo ir 1762 metais nuteisė Ž.Kalasą nukankinti ant rato. Ž.Kalasas liko tvirtas, atsisakė pripažinti savo kaltę ir mirė kaip hugenotas, atsisakęs išsižadėti savo tikėjimo.
Ž.Volteras sugebėjo įrodyti Ž.Kalaso nekaltumą - 1765-aisiais Ž.Kalasas buvo oficialiai paskelbtas nekaltu.
Žudo tik barbarai
Ar galima žudyti žmones už nuomones ir žodžius?
Dž.Loko ir Voltero traktatų istorija įsakmiai primena paprastą dalyką - tolerancija yra ne kas kita, o Reformacijos epochoje gimęs principas, siūlantis jei ne mylėti, tai bent jau gerbti kitą žmogų, jo gyvybę ir orumą.
Suprantu, kad Voltero ir kitų prancūzų Švietimo epochos filosofų antiklerikalizmas visada buvo ir yra nemalonus katalikams. Bet faktas yra toks, kad Švietimo epocha iškėlė idėją, be kurios neįmanoma įsivaizduoti moderniojo pasaulio, - žudyti už nuomones ir žodžius yra barbariška.
Ne abejingumas, o savojo ribotumo įsisąmoninimas ir nemanymas, kad turi teisę imtis atsakomybės už kito žmogaus sielos turinį, yra tolerancijos pamatas. Kartu ir supratimas, kad kitas žmogus negali būti paverstas politinės partijos ar galios siekimo įrankiu, o neretai ir norimos visuomenės statybine medžiaga.
Vertybės moderniojoje visuomenėje yra neatsiejamos nuo individualaus proto ir individualios sąžinės aktų. Jos turi būti laisvai pasirinktos ir paverstos individo savastimi - tik tada jos įgyja realią gyvybę. O neišgyventos vertybės tėra teorinė abstrakcija ar net fikcija.
Verta prisiminti Vytauto Kavolio žodžius, kad jei nepainiojame tolerancijos su abejingumo patologija, tai akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip sukurti savo asmenybę.
Dvasios aristokratija
Ar lengva būti tolerantiškam?
Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą - jei nesiimama agresijos pavienio žmogaus ar grupės atžvilgiu, jei nenusikalstama savo šaliai, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime pasiduoti priešiškumui kitaip gyvenančiam ar kitaip mąstančiam žmogui.
Juolab barbariška yra nekęsti kitaip atrodančio žmogaus arba nusižengusio asmens kaltę perkelti ant visos bendruomenės pečių kaip kolektyvinę kaltę.
Gerai įsivaizduojame, kokius jausmus mumyse sukeltų kalbos apie tai, kad reikia riboti lietuvių įvažiavimą į Švediją, Ispaniją ar Airiją todėl, kad ten siautėja lietuvių plėšikų gaujos.
Net jei vienoje ar kitoje bendruomenėje ar tautoje atsiranda nusikaltėlių, tikra pagarba žmonijai neleidžia įžeisti nė vieno tos bendruomenės ar tautos žmogaus.
Kiekvienas doras žmogus ir garbingas pilietis yra žmoniškumo ir pilietinės visuomenės pergalė, todėl negarbinga ženklinti nekaltuosius už jiems kažkuo artimus kaltuosius.
Tam suvokti reikia arba dvasinio aristokratizmo, arba sunkaus nuolatinio darbo su savimi.
Panašėjimo instinktas
Prancūzų antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Levi-Strauss) yra pastebėjęs, jog nuo pat žilos senovės žmonių bendruomenės yra valdomos dviejų kertinių nuostatų. Jas K.Levi-Strosas įvardija kaip antropofagiją (žmogėdrystę) ir antropoemiją (žmogaus išvėmimą).
Kitaip tariant, bendruomenė žmogų arba suryja, t.y. asimiliuoja ir susilieja su juo, arba išvemia, t.y. atskiria ir bloškia į paraštę.
Šios nuostatos niekada neišnyko ir moderniajame pasaulyje.
Kita sena ir gerai žinoma žmogiška pagunda yra noras, kad mus suptų panašūs į mus ir kad mes galėtume kurti panašiųjų bendruomenę.
Tai žmogiška ir labai giliai įsišakniję, nes žmonės tiesiog instinktyviai vengia išoriškai nepanašių į save.
Todėl palaikyti skirtingųjų bendruomenes - pabrėšiu, ne valstybės išlaikomus kultūrinius ar ideologinius getus, priešiškus ar neturinčius jokių sąlyčio taškų, o aktyvias ir komunikuojančias bendruomenes - yra daug sunkiau, bet sykiu nepalyginamai humaniškiau, nei kurti panašiųjų bendruomenės iliuziją.
Moderni našta
Žmonės yra skirtingi, net jei juos ir sieja tas pats kilmės mitas, išorė, kalba ir kultūra. Moderniųjų individų panašumas viso labo yra tik maloni saviapgaulė.
Kita vertus, kokio likimo mes linkime lietuviams, patekusiems į kitas visuomenes?
Todėl tolerancija yra sunki modernybės našta - ne paveldėtos, o pasirinktos tapatybės drama be epilogo.
Sukarikatūrinti galima bet ką - tolerancija šiuo požiūriu ne išimtis.
Gerokai sunkiau būti iš tikrųjų tolerantiškam ir megzti sunkų dialogą su kitokiomis tikėjimo ir mąstymo formomis, o ne papūgiškai kartoti ideologines įprastybes ir sau naudingus raktažodžius.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
