Kam trukdo humanitariniai ir socialiniai mokslai?
Pastaruoju metu nemažai internetinių straipsnių ir televizijos bei radijo laidų buvo skirta Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų situacijai aptarti. Ar tikrai mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai yra sąmoningai ir planingai žlugdomi, kaip neretai tvirtinama?
Gal šalį valdantys ciniški pragmatikai iš tikrųjų nori profesiškai diskvalifikuoti pilietišką ir patriotišką humanitarinės inteligentijos dalį ir tokiu būdu neutralizuoti ją, prastesnę ir mažiau principingą jos dalį paverčiant satelitais, pasiruošusiais rašyti „ką reikia“ arba nepraleisti progos patylėti, kai kalba eina apie svarbius asmenis ir institucijas? Tai nomenklatūrinio sąmokslo prieš humanitarus teorija, kuri gal ir turi tiesos grūdą, bet iš esmės stipriai supaprastina problemą.
Gal mūsų centrinei mokslo ir studijų biurokratijai paprasčiausiai stinga informacijos bei vaizduotės suvokti tikrąją egzistencinių ir interpretacinių mokslų (o būtent taip galima pavadinti humanitarinius ir socialinius mokslus) vertę bei svarbą moderniojoje visuomenėje? Gal priežastis glūdi išdraskytoje mūsų kultūroje ir fragmentuotoje inteligentijoje, kurios silpnumą netrunka pajusti jokių sentimentų niekam, išskyrus galią ir įtaką, neturintys instrumentalistai – stambieji mokslo biurokratai ir smulkesnieji klerkai?
O gal viskas yra dar paprasčiau? Gal Lietuvoje vyksta viso labo tik aršios akademinių ir mokslinių tyrimų klikų kovos dėl resursų – o šiuo metu dar ir lemtingi, mirtini susirėmimai dėl ES pinigų srautų – prisidengus skambia rūpesčio dėl tautos ir šalies ateities retorika? Gal vyksta žūtbūtinė kova už būsimuosius galios resursus ir politinės kontrolės svertus šalyje? Jei taip, tai visa kita tėra žodžiai ir smulkūs frazeologiniai susirėmimai.
Greičiausiai esama visko po truputį – tas pats kokteilis, kurio konsistencija kartas nuo karto kiek pakinta dėl vieno ar kito ingrediento laikino dominavimo.
Humanitarų perprodukcija Vakaruose
Mes apsigautume, jei manytume, kad humanitariniai mokslai yra privilegijuoti visuose Vakarų šalyse bei jų universitetuose. Vadinamieji „orchidėjiniai mokslai“ (taip neretai yra vadinami humanitariniai mokslai) šiuo metu nenaikinami ir tikrai klesti tik pačiuose turtingiausiuose pasaulio universitetuose. Beje, nebūtinai vien humanitarinės minties centruose. Galingi techninės minties centrai – tokie kaip MIT Amerikoje ar Technion Izraelyje – garsėja savo humanitarinių ir socialinių mokslų katedromis bei tyrimų ir studijų programomis.
Tad bendroji humanitarinių mokslų traktavimo akademinėje sferoje situacija Vakaruose anaiptol nėra džiuginanti. Praleidęs daugiau nei septynerius metus JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos ir Vengrijos universitetuose bei tyrimų centruose, gerai žinau, kokia yra filosofų, istorikų ir filologų padėtis tose šalyse.
Pavyzdžiui, JAV akademinėje sferoje egzistuoja akivaizdi humanitarų perprodukcija. Gauti pastovų kontraktą – vadinamąją teniūrinę poziciją (angl. k. tenure) – JAV universitete filosofams darosi vis sunkiau įgyvendinama svajonė. O ir laikinas kontraktas, po kurio jį galima atnaujinti arba svarstyti pastovaus kontrakto galimybę (vadinamoji tenure-track position) jau yra tapęs JAV humanitarų krištoline svajone.
O ko dar tikėtis šalyje, kurios universitetuose dėl pradinės karjeros filosofijos srityje pozicijos rungiasi vidutiniškai 250-300 kandidatų? Yra atvejų, kada dėl tokios pozicijos rungiasi ir gerokai daugiau kandidatų. Apie kokį griežtą ir atidų kandidatūrų svarstymą gali eiti kalba, kai iš kelių šimtų paraiškų tenka atrinkti 20-30, kurie kviečiami pokalbiui (dažniausiai tai vyksta JAV filosofų asociacijos metinėse konferencijose, kurios jau seniai veikia kaip akademinio darbo rinka)?
O juk iš tų 20-30 dar atrenkami 5 pagrindiniai finalininkai (gali būti ir mažiau), kurie jau kviečiami į universitetą viešos paskaitos ir susitikimų su administracija. Laimingoji (-asis) gauna dekano laišką, kuriuo ji(s) kviečiamas aptarti sutarties sąlygas. Kaip šitokio masto konkurse elgtis nešališkai ir garbingai, vienodai rimtai ir atidžiai traktuojant kiekvieną kandidatūrą? Juk net iš sveiko proto pozicijų aišku, jog tai tiesiog techniškai neįmanoma.
Kas laimi akademinius konkursus?
Tad nenuostabu, kad daug ką lemia juridiniai ir politiniai sprendimai. Vengiama brangių ir sistemos nepatikrintų užsieniečių – žinoma, kalba eina ne apie tuos, kurie yra baigę studijas ir visą pradinę karjerą padarę toje šalyje, kurioje ir siekiama pozicijos. Vengiama, nes jie bet kada gali apskųsti neobjektyvų universiteto administracijos sprendimą – pavyzdžiui, nedidelės algos mokėjimą aukštus kredencialus turinčiam žmogui – ir net laimėti bylą. Tad iškart apdairiai apsidraudžiama.
Dar daugiau lemia garsių profesorių rekomendacijos ir prestižinių universitetų diplomai bei mokslų daktarų pažymėjimai. O pilnos profesūros, t.y. senjorinės pozicijos, siekiantis akademikas vertinamas iš meritokratinių pozicijų – kiek ji(s) nusipelnė savo profesijai ir visai edukacinei sistemai.
Socialinių mokslų statusas ir požiūris į juos yra kitoks. Daug ką lemia politiniai poreikiai ir bendroji tarptautinių santykių bei konkrečių šalių politikos būklė. Socialiniai mokslai (ypač politikos mokslai) yra strategiškai svarbūs įvairiems smegenų trestams ir analitiniams centrams. Bet šaltojo karo metais JAV ir Didžiojoje Britanijoje klestėjo ne tik sovietologai, bet ir Rusijos istorijos bei kultūros specialistai. Panašu, kad šiandien ypatinga paklausą turi (ir panašu, kad ji tik didės) nevakarietiškų civilizacijų tyrinėtojai – ypač islamo pasaulio specialistai.
Kad ir kaip būtų, viskas, ką aš miniu, yra susiję su gan liberalia JAV akademine sistema. Situacija yra daug komplikuotesnė Vokietijoje, kurioje dėl profesoriaus atėjimo į konkrečią sritį turi susitarti visi tos srities profesoriai. O ką jau kalbėti apie Prancūziją, kurioje profesoriai yra tiesiog skiriami centrinės biurokratijos kaip valstybės pareigūnai.
Šitą verta turėti omenyje mūsų jauniems tyrinėtojams, turintiems iliuzijų, kad galima nesunkiai gauti vietą JAV ar Didžiosios Britanijos universitetuose. Tai labai sunku – ypač humanitarams. Be abejo, galima gauti laikinus ar antraeilius postus, bet pasiekti senjorinę poziciją kitoje visuomenėje iškilusiam humanitarui yra beveik neįmanomas uždavinys. Nebent esi jaunas ir pigus arba, priešingai, esi Zygmunto Baumano ar Umberto Eco lygio megažvaigždė, kurios vien vardas dirba universitetui.
Kuo nusidėjo Lietuvos humanitarai?
Mėginkime visa tai lyginti su humanitarinių mokslų situacija Lietuvoje. Ar galima dinamizuoti humanistikos sferą, iš esmės neįsileidžiant į ją svetimo, t.y. tarptautinio elemento? Išeivijos profesūra ir akademinių mainų pagrindais dėstantys užsieniečiai Lietuvoje nuveikė daug gero, bet ir jų tikrai nepakanka siekiant internacionalizuoti mūsų akademinę sistemą ir suteikti rimtą impulsą teorinei humanistikai bei socialiniams mokslams.
Kitas klausimas – ar galima kaip nors patobulinti humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį šalyje, nuolat kaitaliojant žaidimo taisykles ir galutinai neįtvirtinant aiškių kriterijų? Juk bet kam akivaizdu, kad Lietuvos mokslo politikoje susiklostė padėtis, kurią galima apibūdinti senu politiniu principu cuius regio eius religio (kas valdo, to ir religija).
Jei valdo gamtos ir technikos mokslų atstovai, netrunka išlįsti atvira panieka humanitarams ir noras juos sudoroti, nuvertinant vietos akademinio ir intelektualinio gyvenimo formas. Tai pavojinga tendencija, kurią privedus iki absurdo (o ši riba jau matosi Lietuvoje) galima nuvertinti viską, kas rašoma lietuvių kalba ir publikuojama Lietuvoje. Keletas metų tokios praktikos suduotų tokį smūgį šalies humanistikai, po kurio ji nežinia kada beatsigautų. Pradėtų visiškai degraduoti viešoji erdvė ir viešasis diskursas – viešieji debatai bei bendrieji šalies kultūriniai standartai.
Sykiu mūsų šalies akademinių žurnalų ir leidyklų nuvertinimas tikrai negarantuotų automatiško mūsų humanitarų patekimo į Vakarų mokslo erdvę. Priešingai, iškyla realus pavojus, kad mūsų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai (išskyrus pavienes ir retas išimtis) būtų pasmerkti simuliacinei ir imitacinei profesinei praktikai, kuri taip ir neatvertų kelių į prestižines, sunkiai pasiekiamas Vakarų akademines leidyklas bei referuojamus žurnalus, bet sykiu nustotų darę realią įtaką šalies intelektiniam ir kultūriniam gyvenimui.
Štai toks buvimas niekieno žemėje yra pavojingiausia ir baisiausia, kas graso mūsų humanistikai, jei nebus imtasi iš tikrųjų rimtos ir supratingos mokslo politikos. Kam reikalingos vietinės knygos anglų kalba, nesulaukusios jokios tarptautinės aprobacijos ir išleistos baisia, neredaguota anglų kalba, tik profanuojančia visą idėją?
Tarp Scilės ir Charibdės
Kita vertus, jei iniciatyvą perimtų konservatyvūs ir uždari mūsų humanitarų sluoksniai, tada švytuoklė pakryptų į kitą pusę – veikiausiai būtų nuspręsta, kad išvis nėra ko dalyvauti tarptautiniame akademiniame gyvenime ir kad darbų publikavimas tarptautinėse akademinėse leidyklose ir referuojamuose žurnaluose nėra joks išskirtinis privalumas siekiant profesūros ar aukštesniųjų studijų akreditacijos universitete.
Bijau, kad tokia pozicija būtų dar žalingesnė ir pavojingesnė šaliai. Visiškas lietuvių kalba skelbiamos produkcijos nuvertinimas, žinoma, yra didelė kvailystė, bet ir tarptautinio akademinio gyvenimo bei aukščiausių akademinių standartų ignoravimas nėra kuo nors geresnis reiškinys. Jei jau neišvengiamai reikia rinktis vieną iš šių tendencijų (tik, suprantama, nesuabsoliutinant jos ir neprivedant iki absurdo), daug geriau rinktis griežtus kriterijus ir tarptautinio mokslo standartų viršenybę prieš vietines kovas dėl munduro, lydimas demagogijos ir manipuliacijų nuolat keičiamomis žaidimo taisyklėmis.
Bet kartu visiškai ydinga ir neišlaikančia jokios kritikos praktika laikau faktą, kad Lietuvoje vienos įstaigos humanitarai ar socialinių mokslų atstovai vertina savo kolegas iš kitos įstaigos. Šitaip tik pjudomi ir taip jau klaikiai nevieningi bei fragmentuoti šalies humanitarų bei socialinių mokslų rateliai. Visos universitetų akreditacijos ir studijų programų kokybės analizės privalo būti tik tarptautinės.
Tad mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai yra atsidūrę tarp besielės, anonimiškos biurokratijos Scilės ir akademinės kūrybos kokybės bei tarptautinio profesinio gyvenimo standartų provincialaus ignoravimo Charibdės. Sugebėti nepražudyti jaunų žmonių, atimant iš jų raiškos ir savirealizacijos galimybes Lietuvoje, yra be galo svarbu, bet ne mažiau svarbu Lietuvai būti ambicinga žaidėja tarptautinėje idėjų, mokslo ir kūrybos sferoje.
Tad mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai daugeliu požiūriu anaiptol nėra ydingi patys savaime – veikiau jie bendrosios mūsų akademinės sferos būklės simptomas ir dalis. Kadangi dėl sovietmečiu patirtos ideologinės indoktrinacijos ir tarptautinės intelektualinės izoliacijos jie yra labiau pažeidžiami, visi šunys dažniausiai ir kariami ant jų.
Kad ir kokia sudėtinga būtų mūsų humanitarinių ir socialinių mokslų padėtis, nepritariu jau pasirodančioms sąmokslo teorijoms, skelbiančioms apie sąmoningą šių mokslų žudymą siekiant įsitvirtinti kažkokioms uždaroms grupėms. Visa tai yra niekai – jokia grupė ar reformatoriai nepelnys tarptautinio ir vidinio pasitikėjimo bei pagarbos kredito, jei patirs idėjinį fiasko.
Daugelis negerų dalykų Lietuvoje vyksta ne dėl blogos valios pertekliaus, o dėl apskritai valios nebuvimo ir nesugebėjimo energingai ginti savo idėjinę savastį ir pažiūras. Kartais blogis reiškiasi ne kaip aktyvi veikla, o kaip bet kokios veiklos stabdymas ir svetimų iniciatyvų paralyžiavimas, iš anksto netikint jokiais kredencialais ir kriterijais, išskyrus jėgą ir socialinį prestižą.
Ar tai ir nėra pati skausmingiausia Lietuvos humanitarų ir socialinių mokslų atstovų problema, o sykiu ir didžiausia grėsmė jų ateičiai?
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
