Prieš rinkimus kiekviena politinė partija neriasi iš kailio mėgindama įrodyti savo rimtą požiūrį į mokslą ir švietimą. Bet po rinkimų stebuklas baigiasi net neprasidėjęs - netrunka paaiškėti, kad niekas mokslo ir švietimo rimtai nevertina.
Atrodo, kad mūsų politinės partijos ir politikai taip ir nesuprato, kad ateities skirtumai tarp išsivysčiusio ir atsilikusio pasaulio stiprės ne dėl žaliavų (ne)turėjimo, o dėl (ne)imlumo išsilavinimo ir mokslo plėtrai, kad ateities politiniai susidūrimai bus ne tiek kariniai ar ekonominiai, kiek kultūriniai ir informaciniai. Tai akivaizdu jau dabar.
Kita vertus, mūsų politikai taip ir nesuprato, kad šalies politinės kultūros lygis ir pilietinės visuomenės branda yra šaka, ant kurios jie patys sėdi. Atsilikusioms ir antidemokratinėms šalims politika nereikalinga. Jos ten paprasčiausiai nebelieka ir jos vietą užima apnuogintas valdymas - jėga atsiskiria nuo politikos.
Ar mūsų politinės partijos turi kokią nors poziciją humanitarinių ir socialinių mokslų atžvilgiu?
Reforma prieš tradiciją
Europos konservatoriai tradiciškai pasisakydavo už klasikines studijas, jų išsaugojimą ir plėtojimą - klasikinių kalbų (graikų ir lotynų), klasikinės filosofijos, istorijos, klasikinės literatūros studijas.Tikėdami politinę bendruomenę, tautą ir valstybę telkiančių simbolių bei istorinės atminties galia, konservatoriai linko į klasikines vertybes ir prioritetų teikimą humanitariniams mokslams bei apskritai humanistikai.
Nenuostabu tad, kad, pavyzdžiui, Anglijos konservatorius (torius) rėmė rašytojai, susirūpinę kanono ir kultūros tradicijos likimu moderniajame pasaulyje - tokie kaip Bendžaminas Disraelis (Benjamin Disraeli), Metju Arnoldas (Matthew Arnold) ir G.K.Čestertonas (G.K.Chestertonas).
XIX amžiuje Europos švietimo ir mokslo politikoje jau ryškėjo idėjinės perskyros ir vertybinės takoskyros - jei kairieji intelektualai labiau pasikliovė moderniųjų idėjų ir tekstų korpusu (ypač - Švietimo epochos idėjomis bei tekstais), konservatyvūs politikai ir mąstytojai siekė reabilituoti tolimesnes epochas ir archajiškesnius kultūros sluoksnius - ne tik antikinę, bet ir viduramžių kultūrą bei liaudies kultūrą, folklorą.
Jei politinės kairės atstovai labiau pasikliovė moderniais kritiškais autoriais, atmetusiais praeities mąstymo formas ir idėjas kaip fikcijas, atgyvenas bei prietarus, dešinės atstovai linko į praeities reabilitaciją ir didesnį pasitikėjimą istorija bei jos studijomis.
Jei kairė savo švietimo ir mokslo plėtojimo projektuose ilgainiui pradėjo pirmenybę teikti ne humanitariniams, o gamtos ir technikos mokslams, o sykiu ir plėtoti visuomenės vystymosi racionalaus planavimo, mokslinės kontrolės bei koordinavimo idėją, dešinė gynė spontaniškumo, vaizduotės ir sentimento svarbą žmonių ugdymo sferoje.
Technokratijos banga
Nūdienos Lietuvoje akademinė pusiausvyra tarp humanitarinių ir griežtųjų mokslų yra akivaizdžiai pažeista. Tai anaiptol ne tik Lietuvos problema - ir Vakarų Europoje prasidėjo stambaus masto technokratijos banga, nuvertinanti ne tik humanistiką, bet ir liberalųjį universitetinį lavinimą.
Europai mėginant mažinti savo atsilikimą nuo JAV gamtos mokslų srityje, humanitariniai mokslai gali likti ir jau lieka dėmesio pakraščiuose. Lietuvai tai būtų itin pavojinga tendencija, kurios, deja, iki šiol nesuvokia mūsų šalies mokslo strateginę plėtrą bei švietimo politiką formuojančios institucijos. Technikos mokslų ir biotechnologijos specialistai iki šiol Lietuvoje nustato humanitarinių mokslų darbų vertinimo kriterijus.
Humanitariniai ir socialiniai mokslai yra savaiminės vertybės ne tik išsilavinimo požiūriu - be jų neįmanoma įsivaizduoti ir nedidelės šalies bei tautos kultūrinės tapatybės išlaikymo, taip pat ir įsijungimo į taip stipriai kintančią socialinę bei politinę pasaulio tikrovę. Humanitariniai ir socialiniai mokslai yra savivokos ir kritinės savižinos mokslai, be kurių plėtojimo sunku įsivaizduoti ne tik moderniąją visuomenės ir kultūros kritiką (be kurios savo ruožtu neįmanoma būtų ir viešoji erdvė bei kritiškas jos analizavimas), bet ir paties bendruomeniškumo, tradicijos ir žmogiškojo ryšio bei asocijavimosi galios supratimą.
Be kritiško proto
Kitaip tariant, humantarinių ir socialinių mokslų nuvertinimas atveria kelią kritiško proto nuvertinimui - juk be savarankiško kritiško proto neįmanomas ir kritiškai mąstančio, atsakingo ir moraliai jautraus piliečio ugdymas.
Humanitarinių ir socialinių mokslų nuvertinimas nemažą visuomenės dalį verčia tiesiog nepajėgia susivokti nūdienos realijose, pasaulio ir mūsų šalies moralinėse dilemose bei politinėse įtampose, o sykiu ir daro ją neatsparią manipuliacijoms.
Būtent taip klojamas tiesus kelias į politinę mažaraštystę, kuria iš dalies galima paaiškinti daugelį dabartinės Lietuvos problemų.
Kaita pasiekė ribą
Europa ir pasaulis keičiasi itin sparčiai. Socialinės kaitos pagreitis šiandien yra pasiekęs savo ribą.
Tokiame pasaulyje orientuotis ir sėkmingai veikti gali ne siauro ir specializuoto išsilavinimo žmonės, prikimšti profiliuotų žinių ir technologijų, o kūrybingi ir nestandartiniams veiksmams pasiruošę naujojo pasaulio veikėjai. Technologijos ir žinios itin greitai sensta, todėl ateitis priklauso gebantiems manevruoti, nuspėti pasaulio raidos tendencijas ar bent jau sinchronizuoti savo veiklą su jomis, o ne nuolat vytis jas.
Kritiško proto ir ypač plataus išsilavinimo svarbos nesupratimas ir nuvertinimas gali turėti sunkiai pataisomų pasekmių mūsų šaliai - ne tik jos konkurencingumui ir dinamiškumui, bet visų pirma demokratinei politikai, idėjų kūrimui ir kritiškam išmėginimui viešojoje erdvėje, piliečių moraliniam sąmoningumui bei įsipareigojimui savo šaliai ir visuomenei. Taip pat ir visam pilietinės visuomenės formavimosi procesui.
Be išsilavinimo neįmanomas nei gilesnis pasaulyje ir savyje susivokusio piliečio patriotizmas, nei demokratija. Mokslo ir švietimo sistemos deformacijos neišvengiamai virsta politikos deformacijomis.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
