Pamaina ar mina?
Nukaršus vadams,
Išgudrėję vadukai
Kvėpavimą antrąjį
Bando įgyti.
Ir drumsčia gyvenimą
Rajūs dundukai,
Maskvos penkiakampę
Iškeitę į Vytį.
Ura! "reikaliūnam",
Ura! "peckeliūnam",
Ura! "strach-alionių"
Spalvos karininkam,
Kad Lietuvą jie
Į stagnacijos liūną
Taip meistriškai,
Taip užmaskuotai
Įkinko.
Nereik idealų,
Nereikia idėjų.
Daugiau
Pažadų,
Kvaišalų
Ir alučio!
Vieni - nusidėję,
Kiti - susidėję,
Vieningai
Į priesvorio
Dūdmaišį pučia.
Tai ko gi
Mes siekiame,
Kur mes nueisim
Ir kuo mes patapsim
Europos šeimynoj,
Jei nieko nesprendžiam
Lyg kokie beteisiai,
Priglaudę po juosmeniu
Rusišką miną?!.
*
Papildomas "regėjimas",
Tas klampusis įstatymų jovalas,
Jau prapliupo per lovio kraštus.
O seimūnai lyg kriuksiai po jovaru
Trina šonus į raštų raštus.
Nors tie priesvoriai šelmiškai kyla,
Naujos grindys vargu išlaikys.
Ne nuo mąstymo ponai gaus "kylą",
O žemiau prasikrapštę akis...
Jos - po bamba, tik iš... nugaros,
Tad rinkėjai vargu toleruos.
*
Vilnietiškas antistebuklas
Belieka spėlioti,
Kas tyčia -
netyčia,
Bet pernešė Kristų
Į kitą bažnyčią.
O lenkų parapija
Šitą kiaulystę
Jau laiko didžiausia
Šio amžiaus vagyste.
Mat Jėzaus Širdies
Itin šventą paveikslą
Nudžiauti -
iš tikro
šventvagiškas veiksmas. -
Girdi, įgyvendint
Niekingą idėją
Net pats kardinolas
Slapukams padėjo.
Kaimynų lietuvių
Parapijos klerkai
Šį purviną reikalą
Tyliai sutvarkė.
Gi lenkiškai meldžiantys
Parapijonys
Jau šaukėsi keršto,
Ne vien tik malonės
Dievulio - tėvulio,
Švenčiausiosios Dvasios,
Kad Kristų grąžintų
Bjaurus nelabasis. -
Kol tęsiasi paieškos
Amžiaus begėdžių,
Kaimynai, palinkę
Prie dvasinių ėdžių,
Galop privalėtų
Protingai suvokti,
Kad Kristų
krikščionis
bejėgis pavogti!
