Remigijus RAINYS
Trijų Jakšiškio kaime (Anykščių raj.) gyvenančių vyrų susitikimas miške, prie apleisto greta esančio Knitiškių kaimo vienkiemio, baigėsi tragedija: Tomas Mikoliūnas (24 m.) ir Antanas Buinauskas (34 m.) krito negyvi po jų kaimyno Antano Kličiaus (54 m.) šūvių. Įtariamasis sulaikytas ir uždarytas į areštinę.
Kaimo siaubas
Senojo Jakšiškio dvarelio kumetyne gyvenančios Reginos ir Arvydo Mikoliūnų šeimos vyriškos lyties atžaloms prakeiksmus su pikčiausiais palinkėjimais siuntė ne vienas vyresniojo amžiaus šio ir aplinkinių kaimų gyventojas. Mat visi Mikoliūniukai jau nuo pat jaunumės nevengė iš apsiginti negalinčių kaimynų nugvelbti ne tik nesaugiai padėtų daiktų, bet ir įžūliai įsiveržę į namus atimti iš nelaimėlių jų pensijas ar juodai dienai pasidėtą litą. Dažniausiai menkas jų grobis buvo skiriamas svaigalams įsigyti. Vyriausiasis sūnus Tomas vogti pradėjo dar būdamas paauglys. Vaikinas net buvo subūręs iš vietinių padaužų vadinamąją "Šerių" gaują, su kuria siautėdavo apylinkėse. Pasak policijos pareigūnų, kaip organizuota gauja, "Šeriai" neįvykdė jokių rimtesnių nusikaltimų ir todėl policijos protokoluose bei operatyvinėse suvestinė oficialiai jie neįvardijami, tačiau kone visi save jai priskyrę vaikinai ilgainiui sėdo už vagystes, smulkius plėšimus ar pensininkų reketą. Bene 4 kartus teisiamųjų suolo kietumą išbandė ir pats Linas, tačiau išvadų iš to nepadarė - jam pasirodžius apylinkėse, kone kiekvienas kaimynas stengėsi kuo skubiau suslėpti visus savo rakandus ir tikrindavo, ar gerai užrakintos tvartų bei sandėliukų spynos. Atrodo, kad brolio pėdomis seka ir Pikos pravardę turintis jaunėlis, kurį vietiniai žmonės jau ne kartą yra nutvėrę vagiantį dyzelinį kurą iš traktorių. Dar vienas Mikoliūnų sūnus, Arvydas, atlieka bausmę už tame pačiame kaime gyvenusio pensininko nužudymą. A. Mikoliūnas taip suspardė jam alkoholio atsisakiusį duoti vienišą senuką, kad šis nebeišgyveno.
Pusę gyvenimo - už grotų
Sunkiu pagirių laikotarpiu Tomas Mikoliūnas ieškodavo ir lengvesnio uždarbio - naršydavo po negyvenamas sodybas ieškodamas ten gal dar išlikusio metalo. Tose sodybose, kurių savininkai jau mirę arba išsikėlę pas vaikus į miestą, naivu būtų ieškoti kokių nors dar išlikusių metalinių rakandų, durų rankenų ar elektros laidų, tačiau rūsiuose ar palėpėse dar galima surasti kokį sienoje visų pamirštą vamzdį. Tokią kadaise Marytei Ališauskienei priklausiusią sodybą Knitiškių kaime ir buvo nusižiūrėjęs Tomas savo eiliniam "žygiui". Vienkiemio kieme vyrukas aptiko rūsį, kurio perdangoms buvo panaudoti metaliniai vamzdžiai. Juos išlupus ir pardavus būtų buvę galima įsigyti bent kelis butelius pilstuko, tačiau vienas vaikinas to padaryti neįstengė, tad draugėn pasivadino dešimtmečiu vyresnį kaimyną Antaną Buinauską (34 m.). Pastarasis daugiau nei pusę pragyventų metų praleido už grotų, tačiau pastaruosius kelerius metus džiaugėsi laisve. Dar būdamas paauglys Antanas įsivėlė į žmogžudystę bei kitus nusikaltimus ir buvo nuteistas ilgiems metams nelaisvės. Kalėdamas vyrukas nužudė vieną savo likimo draugą ir buvo teisiamas vėl, todėl pataisos namuose nuo "skambučio iki skambučio" praleido ištisus 18 metų. Tačiau ir sugrįžęs A. Buinauskas vertėsi tik vagiliaudamas ar reketuodamas apsiginti negalinčius senukus. Kavarsko seniūnas Algirdas Gasiniauskas sakė, kad kai kas iš Knitiškių apylinkių, negalėdamas apsiginti nuo suįžūlėjusių nenaudėlio, turėjo net palikti savo sodybą likimo valiai ir išsikelti pas gimines.
Žmogus su šautuvu
Kaip aiškėja ikiteisminio tyrimo metu, besidarbuojančią prie rūsio apleistoje sodyboje porelę apie 13 valandą užklupo ūkininkas A. Kličius, kurį dabartiniai šios ir dar labiau nuniokotų kitų sodybų savininkai buvo prašę prižiūrėti jų nuosavybę. Kodėl maždaug už dviejų kilometrų nuo savo namų atsirado su užtaisytu medžiokliniu dvivamzdžiu ant peties, Antanas dar turės paaiškinti teisėsaugininkams, kurie kol kas jam turi daug gerokai svarbesnių klausimų. Vyriškis jau senokai nebebuvo medžiotojų draugijos narys, tad šautuvą laikė neteisėtai. Praplikęs, barzdelę nešiojantis išsituokėlis dėl savo panašumo į Leniną kaime buvo dažniau vadinamas Volodia nei tikruoju savo vardu. Vienas gyvenęs vyriškis praeityje taip pat du kartus buvo teistas už vagystes, tačiau paskutinį kartą Temidės akivaizdon jis buvo stojęs bene prieš aštuonerius metus. Dabar kadaise vairuotoju dirbęs Leninas tvarkingai ūkininkavo savo sodyboje, augino gyvulius, laikė arklį. Tiek tarp kaimiečių, tiek tarp Kavarsko seniūnijos, kuriai priklauso Jaktiškio kaimas, darbuotojų Antanas turėjo rimto ir patikimo žmogaus reputaciją. Vyriškiui net buvo pasiūlyta atostogų metu pavaduoti laiškanešį ir taip nors šiek tiek užsidirbti papildomai. Savo pareigas Antanas atlikdavo labai stropiai ir niekada iš jam patikėtų pensijų pinigų nebuvo prapuolęs nė vienas centas. Aplinkinių kaimų seneliai Antaną laikė ne tik savo gynėju, bet ir pagalbininku, nes, pasikinkęs savo arklį į vežimą ar roges, jis dažnai jiems padėdavo atsivežti malkų ar kituose ūkio darbuose. Lenino santykiai su T. Mikoliūnu ir A. Buinausku buvo įtempti, nes jis ne tik juos viešai kaltino prieš trejus metus pavogus naują benzinpjūklį, bet ir nuolat bardavo už pensininkų reketavimą. T. Mikoliūno artimieji vėliau sakė, kad Tomas jiems skundėsi, jog išgėręs Leninas ne kartą grasino iššaudyti visą jų šeimą.
Ginklą paslėpė
Nesunku nuspėti, kad užtikęs rūsį niokojančius vyrukus, A. Kličius liepė liautis, o šie, matyt, nevykdė jo reikalavimų. Vis dėlto T. Mikoliūnas ir A. Buinauskas iš sodybos išėjo į keliuką, kur ir nuaidėjo du iš abiejų medžioklinio šautuvo vamzdžių paleisti šūviai. Vyriškiai negyvi susmuko vietoje. Ar Tomas ir Antanas bandė pulti juos drausminusį vyriškį, kol kas neaišku. Tolesni įtariamojo šaulio A. Kličiaus veiksmai ganėtinai mįslingi, todėl dvigubos žmogžudystės tyrėjai neskuba jų komentuoti. Įsitikinęs, kad abi jo aukos nebegyvos, Leninas savo dvivamzdį paslėpė jau minėtame už keliasdešimties metrų nuo žmogžudystės vietos esančiame rūsyje po statybinių šiukšlių krūva. Po to ūkininkas nutempė vieną prie kelio gulėjusį kūną, matyt, ketindamas ten pat paslėpti ir savo auką, tačiau jam sutrukdė netikėtai pasirodęs automobilis. Pasak vietinių gyventojų, žiemos metu šiame sunkiai pravažiuojamame miško keliuke automobilį galima išvysti gal tik kokius tris kartus per savaitę, tačiau šį kartą juo važiavęs vyriškis netikėtai tapo svarbiu liudininku, padėjusiu operatyviai atskleisti žmogžudystę. Automobilio vairuotojas apie kruviną reginį mobiliuoju telefonu pranešė policijai, o iš įvykio vietos nesuspėjęs pasišalinti įtariamasis atskubėjusiems pareigūnams bandė aiškinti, jog taip pat tėra atsitiktinis liudininkas. Tačiau sekdami iki rūsio vedusiais pėdsakais, kriminalistai netruko aptikti ten užkastą dvivamzdį su dviem iššautų šovinių tūtomis vamzdžiuose ir A. Kličių sulaikė. Apieškant įtariamojo namus surasti dar šeši kelių kalibrų medžiokliniai šoviniai, medžioklinio dvivamzdžio vamzdžiai, dvi dėžutės parako ir 11 sprogdiklių granatoms. Apie šaudmenis ir kitą amuniciją Antanas sakė, kad šie likę dar tuo tų laikų, kai jis buvo oficialus medžiotojas, o iš kur ir kada atsirado granatų sprogdikliai, teigė nebepamenąs. Pirminių apklausų metu Antanas Kličius užsiminė, kad abu savo kaimo gyventojus nušovė keršydamas, tačiau vargu ar benzinpjūklis brangesnis nei dviejų tegul ir ne visiškai pavyzdingo elgesio žmonių gyvenimas. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai neabejojo, kad įtariamąjį teismas leis suimti ilgesniam laikui. Už dviejų asmenų nužudymą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
